Jolanta Garnytė-Jadkauskienė
Skaičiuodamas paskutines 2015-ųjų dienas Nacionalinis Kauno dramos teatras atšventė 95-erių metų sukaktį. Turtingą teatro istoriją geriausiai atspindi čia kūrę žmonės, todėl ir "Kauno dienos" viešnagė pas legendinio 1952-ųjų kurso absolventę, scenos legendą aktorę Birutę Raubaitę nėra atsitiktinė.
Praeities relikvijos
Pasikalbėti susitinkame aktorės namuose Kauno centre. Vartome jaunystės dienas menančias nuotraukas, spektaklių programėles. Aktorė atidaro nedidelį rudą lagaminėlį. Jame - kruopščiai saugomos brangios spektaklių relikvijos.
Štai marga kartūno prijuostė, su kuria 30 metų vaidino spektaklyje "Šventežeris" - jos išvirkščiojoje pusėje kruopščiai teatro siuvėjų sulopytos nuo ilgų tarnystės scenoje metų atsiradusios skylutės, balta pilkomis bei gelsvomis juostelėmis marginta jos herojės Žemaitės skarelė. Čia pat slepiasi juodų nėrinių vėduoklė, su kuria vaidinta spektakliuose "Senelių namai" ir "Svajonių piligrimai". Dar rodo kasas, kurias grimuotoja pripindavo, kai scenoje reikėdavo ilgų plaukų: jos supintos iš artimų žmonių - dukters ir dukterėčios nukirptų plaukų.
Klausantis ramaus ir išraiškingo pašnekovės balso, kartu keliaujame į teatro praeitį. Atrodo, kad studijos Maskvos N.Lunačiarskio teatro meno institute (GITIS) buvo visai neseniai, o aktorės atmintyje įsirėžę personažų tekstai ją vėl sugrąžina į Didžiąją sceną.
Į teatrą atėjo šešiolikos
B.Raubaitės kelionė į teatrą prasidėjo Šiauliuose. Iš pradžių mokėsi teatro vaidybos studijoje. Į ją pateko atsitiktinai - lydėjo draugę, kuri turėjo padeklamuoti eilėraštį teatro aktorei Teodorai Liaugaudaitei.
"Pamačiusi ir mane, aktorė paklausė, ar aš nenorėčiau stoti į studiją. Paskaičius "Jūratę ir Kastytį", ji pasakė, kad būtinai turiu stoti į studiją," - jaudulio kupiną akimirką prisimena B.Raubaitė.
Netrukus mergina buvo priimta į Šiaulių dramos teatrą ir pateko į režisieriaus Ipolito Tvirbuto rankas. Pirmasis vaidmuo - Mergina A.Kitesbergo pjesėje "Vilkatė".
"Mano bendrakursis buvo Laimonas Noreika. Jis manęs paklausė: "Kiek tau metų?" "Šešiolika". "Ir man šešiolika! Pasirodo, abu tais pačiais metais, tą patį mėnesį ir dieną gimę", - smagų sutapimą prisimena aktorė.
1947 m. įstojo į Vilniaus dramos teatro studiją, į kurią atvyko GITIS-o komisija rinkti studentų. Išlaikiusi egzaminus, B.Raubaitė išvažiavo. į Maskvą. Mokėsi kartu su Aurelija Ragauskaite, Maryte Rasteikaite, Regina Varnaite, Antanina Mackevičiūte, Genovaite Tolkute, Laimonu Noreika, Leonardu Zelčiumi, Kęstučiu Geniu, Romualdu Tumpa, Vytautu Eidukaičiu, Antanu Gabrėnu ir kitais. Aktorė vardija jai svarbių žmonių pavardes. Išvardytos ne visos, nes sąrašas - labai ilgas.
1952 m. būrys jaunų diplomuotų aktorių atvyko tiesiai į Kauno dramos teatrą ir įsiliejo į kolektyvą. Atsivežė keturis diplominius darbus: Maksimo Gorkio "Barbarai", Pierre´o Beaumarchais´o "Figaro vedybos", Augustino Griciaus "Išvakarės", Irinos Irošnikovos "Kažkur Sibire". Čia rado prieškario Lietuvos valstybės teatro patriarchus Antaniną Vainiūnaitę, Juozą Laucių, Petrą Kubertavičių bei kitus nepriklausomos Lietuvos laikų scenos mohikanus.
Pirmasis B.Raubaitės vaidmuo Kauno dramos teatre - Kručinina režisieriaus Romualdo Juknevičiaus, tuomečio teatro vadovo, pastatyme Aleksandro Ostrovskio "Be kaltės kaltieji".
Įveikta 100 vaidmenų žyma
Pašnekesio metu aktorė prisipažįsta nenorinti praleisti nė vieno jai svarbaus režisieriaus, juk jie padovanojo daug puikių vaidmenų ir akimirkų scenoje. Su Henriku Vancevičiumi susijusi visa spektaklių plejada - "Tai buvo Irkutske" (1960), "Trys seserys", "Žemaitė" (1964), kuriame ji atliko pagrindinį rašytojos vaidmenį.
Jono Vaitkaus režisuotame spektaklyje Maksimo Gorkio "Paskutinieji" (1978) sukurtas vienas mėgstamiausių vaidmenų - Fedosija. Reikšmingi, brangūs vaidmenys spektakliuose "Mūsų jaunystės paukščiai" (1972, rež. R.Tumpa), "Senelių namai" (1986 rež. J. Vaitkus), kuriame ji įkūnijo buvusią solistę, Marina Carr "Portija Koglen" (2002, rež. Gintaras Varnas).
"Spektaklis "Be kaltės kaltieji" buvo rodomas dešimt metų, "Tolima šalis" - taip pat dešimt, "Šventežeris" - net trisdešimt", - vardija B.Raubaitė. Taip jau susiklostė, kad itin dažnai aktorei tekdavę motinų vaidmenys.
Vyresniosios kartos žiūrovai dar prisimena jos vaidmenis filmuose "Kunigo naudą velniai gaudo" (klebono gaspadinė), "Raudonmedžio rojus" (Agota), "Velnio nuotaka" (davatka), "Tadas Blinda" (Kulišienė), "Ignotas grįžo namo" (Ignoto žmona) ir kituose.
Mūsų literatūros klasikės Žemaitės vaidmuo aktorei labai svarbus. "Su režisieriumi Henriku Vancevičiumi, pjesės autoriumi Kaziu Inčiūra ir kolektyvu kartu kūrėme spektaklį. Autorius rašė, keitė tekstus. Nusprendėme nuvažiuoti apžiūrėti rašytojos sodybos Ušnėnuose. Buvo ruduo. Oras pasitaikė prastas. Važiuodami pagrindiniu keliu, nusprendėme pasitikslinti, ar pasukome ta kryptimi. Žiūrime - važiuoja dvikinkė. Nubėgau prie to žmogaus ir paklausiau, kur Žemaitės sodyba. O tas žmogus išlipo iš ratų ir sako: "Aš - Žemaitės anūkas." Kodėl prie jo pribėgau? Matyt, pajaučiau emocionaliai, kažkas manyje suvirpėjo. Jis nulydėjo mus iki sodybos. Namo nebebuvo, tik žymė, kur jo stovėta. Atsistojau ant tos vietos. O taip nyku! Įsivaizdavau, kaip ji laukdavo Povilo Višinskio, kuris ją skatino rašyti. Paskui tą nykumą prisimindavau per spektaklį. Būdama ten pajutau Žemaitę. Paskui jau nebebijojau, ar sukursiu tą vaidmenį, ar ne, tekstas nebevaržė", - prisimena neeilinę istoriją.
Aktorė parsivežė ir saujelę žemės iš tos vietos, supylė į molinę vazelę ir pasodino kaktusą. "Žinoma, jisai neaugo," - juokiasi aktorė.
Dar dešimt metų kūrybos
"Buvo laikotarpis, kai nedaug vaidinau teatre, o dukra Aušra su anūke Marija išvažiavo gyventi į Ameriką. Tuščia teatre, namuose, - prisimena pašnekovė. - Lankydavau jas. Pamenu, ruošiausi į kelionę, kai man paskambino tuometė literatūros dalies vedėja Neris Karpuškaitė ir pranešė, kad antradienį režisierius Gintaras Varnas kviečia į repeticiją. O aš kaip tik tądien turėjau bilietus. Pasakiau režisieriui, kad išvykstu, repetuoti negaliu. Tada jis paklausė, kada ketinu grįžti. Atsakiau, jog grįšiu po mėnesio. "Gerai. Pasiimkite pjesę. Jeigu bus pakeitimų, susirašysime. Tą mėnesį skaičiau veikalą, mokiausi tekstą. O sugrįžus laukė labai įdomios "Tolimos šalies" repeticijos".
B.Raubaitė parodo programėlę, kurioje režisieriaus G.Varno ranka užrašyta: "Birutei-Lialiai Raubaitei, suvaidinusiai mamą, visas mamas. Linkiu gyvenime taip nelaukti ir nekentėti kaip spektaklyje ir teatre..."
"Gintaras Varnas man padovanojo dešimt kūrybinio gyvenimo metų. Dar vaidinau jo spektakliuose "Portija Koglen", Donja Rosita, arba Gėlių kalba". Labai džiaugiuosi, nes visi jo spektakliai buvo skirtingi", - pasakoja aktorė, scenoje vaidinusi iki 85-erių ir sukūrusi daugiau nei šimtą vaidmenų.
Artimiesiems - Lialia
Teatre visi pažįstantys aktorę sutartinai vadina Lialia. Paklausta, iš kur šis vardas, aktorė sako, kad jos pase įrašyti du vardai - Elena Birutė. Vyresnis broliukas neištardavęs jos vardo ir vadindavęs Lialia.
"Nuo Lialios niekaip nepabėgau. Mokykloje pažįstami šaukdavo Lialia, gimnazijoje, institute, teatre kartojosi tas pats. Taip ir prigijo. Netgi vienoje recenzijoje ir spektaklio programėlėje buvo išspausdinta: "Lialia Raubaitė"," - pasakoja ir prisimena nutikimą. - "Kartą įlipau į troleibusą pro vienas duris, o pro kitas - aktorė Danutė Juronytė. Ji pašaukė mane: "Lialia!". Pamačiau, kad kartu važiavusieji pradėjo dairytis į apačią, akimis ieškodami vaiko..."
Aktorė 85 metus draugavo su sielos drauge Danute Juronyte. Nebuvo dienos, vakaro, kad nepaskambintų vienai kitai. O kur dar grimo kambario draugės, teatro šeima: Danutė Juronytė, Gražina Balandytė, Aldona Jodkaitė, Danutė Strakšytė. Kolegės ilgai diskutuodavo po spektaklių, dalijosi džiaugsmais ir rūpesčiais.
Lapkričio 26 d. 89-ąjį gimtadienį atšventusi aktorė domisi teatro gyvenimu, retkarčiais apsilanko savajame teatre rodomose premjerose. Paklausta, ko palinkėtų teatre dirbantiems kūrėjams jubiliejaus proga, aktorė sako: "Gerų režisierių, gerų spektaklių, gerų vaidmenų... ir pilnos salės žiūrovų!"
