Elvina Baužaitė, Rugilė Pukštytė
Nacionalinis Kauno dramos teatras 2015 m. gruodžio 19 d. šventė 95-erių metų jubiliejų. Ta proga kalbinome teatro vadovą, aktorių Egidijų Stanciką, šiam teatrui ištikimą daugiau nei dvidešimt penkerius metus, kurių aštuonerius jam vadovauja.
Ką norėtumėte, kad žiūrovas matytų ir galvotų, žvelgdamas į „kalendoriaus lapelius“, liudijančius teatro dabartį?
Teatre mes bandome laiką įprasminti. Teatro kūrybai, galvojant apie amžinąsias vertybes, nelabai svarbu tryliktas, septynioliktas ar dvidešimt pirmas amžius. Bet kuriame pasaulio mieste eindamas pro teatrą, visada noriu sulėtinti žingsnį, idant suvokčiau, pajausčiau tą paslaptį, kuria tuo metu alsuoja kūrybingi žmonės, prisidedantys prie to, kas vyksta scenoje. Teatras asmeniškai man yra galimybė kalendoriaus lapeliuose kintantį laiką paversti kiek galima tikresniu, jį kūryba įprasminti.
Daugelis mena laikus, kai paskutinį kiekvieno mėnesio sekmadienį minia žiūrovų prie Kauno dramos teatro kasos langelio budėdavo pernakt. Ką norėtumėte išskirti iš 95-erių teatro gyvenimo metų?
Galiu tiktai siūlyti paskaityt mūsų teatro istoriją, kuri nuo pat Juozo Vaičkaus iki dabar, šią akimirką kuriančio Vido Bareikio, yra tikrai išskirtinė, verta ne tik dėmesio, bet ir pagarbos, suklusimo. Žvelgiant į istoriją, matyti skirtingi, labai įvairūs etapai. Jeigu atsuktume tuos 95-erius metus atgal ir bandytume išgyventi to meto jausmus gruodį, kada sąlygos buvo labai sudėtingos - valstybė žengė pirmuosius nepriklausomybės žingsnius. Žinoma, kad Japonija atsisakė pripažinti Lietuvos nepriklausomybę vien todėl, jog valstybėje neįkurtas universitetas ir teatras. Taigi teatro atsiradimą savotiškai lėmė išorinės, diplomatinės įtakos, o ne tik vidinis poreikis. Žinant Hermanno Sudermanno pjesę „Joninės“ ir to meto teatro saviraiškos galimybes, aišku, jog viskas išties, ko gero, buvo labai mėgėjiška. Tačiau būta labai daug meilės, entuziazmo ir labai daug noro, kad tas „Joninių laužas“ taptų stebuklu. Spektaklis ir buvo savotiškas paparčio žiedas, ir stebuklas įvyko!
Drąsiai teigiu ir liudiju, kad mūsų teatre visada dirbo ypatingos šviesos talentingiausi kūrėjai. Jų energija ir leido teatrui visada būti inovatyviam, visose srityse stovėti pirmose linijose, kalbėti ir savotiškai diktuoti daugelį dalykų žmonėms, kurie sekė teatro gyvenimą, buvo kartu su juo auganti visuomenė.
Šį pavasarį suėjo 25-eri metai, kaip esate Kauno dramos teatre. Kokie asmeninio buvimo teatre akcentai?
Atėjęs į teatrą iš karto labai pajutau tradicijos reikšmę, jos gyvavimą. O tradicijos tęstinumas iš kartos į kartą, mano manymu, yra labai svarbu. Tradicija apima daug dalykų - tai ir pagarba praeičiai, ir vyresniems - tiek aktoriams, tiek kitiems teatro darbuotojams, - ir pačiai scenai - kada aktorius su „gatvės batais“ negali eiti į ją - tai tiesiog nepateisinama, nesuvokiama; ir požiūris į darbą, į kūrybą, į repeticijas, į spektaklį... Ir tokios subtilybės, kai iš ryto aktorius palaidoja tėtį, o vakare eina į sceną, nes: „kaip dėl manęs nuims spektaklį?“ arba „kaip aš galiu filmuotis kažkokioje reklamoje? - juk tai pakenks mano kaip aktoriaus, kuris vaidina, kuria tokius personažus teatre, įvaizdžiui.“ Buvo didžiulė atsakomybė, tuo pačiu didžiulė pagarba, tai augo iš gilaus savo pašaukimo, savo profesijos suvokimo. Dabar po truputį visa tai „nusivainikuoja“... bet mūsų teatro tradicijų tąsa man visada dvelkia šviežumu, dėl to įpareigoja.
Kaip nusakytumėte „savo laiką“ šiame teatre? Tai mozaika, o gal laiptai - aiškus, kryptingas kopimas pakopa po pakopos?
Labai graži metafora „laiptai“... „pakopa po pakopos“ - čia ne tik greitakalbė aktoriams ištarti... Kažkada Rūta Staliliūnaitė ištarė: „Nėra mažų vaidmenų, yra tiktai maži aktoriai“. Mums, jauniems aktoriams, tuo metu atrodė juokinga. Tačiau kai iš tikrųjų suvoki, kad jeigu būsi labai atsakingas mažuose dalykuose, vadinasi, būsi atsakingas ir didesniuose, o tie didesni tave augina dar didesniems. Dabar, jau turėdamas šiek tiek patirties, žvelgiu į jaunus aktorius ir matau, kaip jie, nuosekliai dirbdami, labai daug iš savęs reikalaudami, išsiskleidžia ir tampa nuostabiausiais mūsų teatro trupės nariais. Tai taip žavi! Tai geriausias įvertinimas, atlygis už visus vykdomus darbus - žmonių augimas, kopimas tais laiptais į savotišką susideginimą, nes kuo daugiau reikalauji, kuo daugiau gali, tuo vis labiau ir labiau ta ugnis tave užvaldo ir degina. Čia gi prometėjiška veikla, ji labai graži ir prasminga.
Nors jau aštunti metai vadovaujate NKDT, pirmiausia esate aktorius. Kas Jums yra aktoriaus menas?
Kai tapau vadovu, pirmi metai šiek tiek nutolino nuo aktorinės kūrybos, tačiau dovanojo labai daug kūrybos vadovo kėdėje. Bet kuo toliau, tuo labiau įsiveli į tą biurokratinį ratą. Pasiilgstu to aktorystės svaigulio. Kažkodėl vis dažniau aktoriaus profesiją suvokiu kaip atnašaujančią tarnystę, kai permąstydamas amžinąsias vertybes bandai jas perteikti savo meto žmonėms, dažnai skubantiems, neturintiems laiko, ne visada subrendusiems, nesuklūstantiems. Priversti stabtelėt, susimąstyt, atrasti ir galbūt netgi, duok, Dieve, pajausti, įsisavint, kad jos taptų žmogaus savastimi, ir tas šviesos kelias tęstųsi - tokia aktorystė man yra prasminga.
Pramoginė... Ji yra smagi tą akimirką. Tu džiūgauji žaisdamas, publika juokiasi, bet visa tai veda į tuštumą. O kada tu kurdamas vaidmenį pats atrandi, kada tais dvasinės brandos laiptais - ir atradimų, ir suvokimo - kopi galėdamas plačiau parodyti, kas tau yra brangu ir šviesu, tai - Čiurlionio vidinė šviesa.
Šiame etape esu prisiėmęs ir vadovo atsakomybę, tačiau, pasibaigus kadencijai, galvoju atsigręžt į aktorinę kūrybą, nes ji man žymiai prasmingesnė už direktorystę. Bet kol kas yra darbai, kuriuos reikia pabaigti.
Kaip nusakytumėte sukurto vaidmens išsipildymo jausmą? Pasidalinkite - Jūsų įkūnytas personažas, kurį labiausiai branginate?
Gaila, kad aš nebevaidinu tų vaidmenų... Turėjau keletą monospektaklių, vienas jų - „Ir reikia eiti“, kuriame vaidinau Judą Iskarijotą. Tai buvo labai gražus spektaklis - iš meilės kilęs ir jos sklidinas, ją skleidžiantis pokalbis su pačiu Kristumi, bet ne meditatyvus, o kupinas veiksmo, itin ryškaus konflikto. Judas myli, Kristus nepriima tos meilės, bet privalu - būtina! - prisibelst iki Jėzaus širdies. Pasiruošimas šiam spektakliui ir jo vyksmas man visada buvo didžiulis žmogiškas - ne tik aktorinis!- iššūkis. Kai spektaklis baigdavosi ir užgesdavo šviesos, aš skaičiuodavau iki dešimties ar ir dar daugiau, kol prasidėdavo plojimai. Šis tylos laikas - man pats brangiausias, nes visada be galo noriu, kad žiūrovas mąstytų ir taip greitai negrįžtų į žiūrovo realybę, o kuo ilgiau būtų tavo veiksmo, tavo minčių, išsikeltų iššūkių šleife, kad jame užstrigtų ir kuo ilgiau pasiliktų. Ta tyla - pačios svaigiausios mano aktorystės akimirkos (šypteli).
Šiandien kaip vadovas galėčiau sakyti: „o! reikia taip elgtis ir taip darysim“ (juokiasi), bet man visada atrodo, jog po rimtų spektaklių nereikia nusilenkimų ir plojimų, idant publika išeitų su spektaklio užtaisu ir kuo ilgiau jame būtų. O plojimai, mano manymu, išblaško. Bet vėlgi - tradicija yra tradicija.
Aktorius po labai rimto spektaklio ne visada nori eiti nusilenkti, norisi įlįst į patį giliausią kampą ir „eiti į save“, klaidžioti, analizuoti tai, kas tik ką įvyko, susidėlioti taškus - pasiklyst ir dar pabūti... Po tokių spektaklių norisi laiko sau. O kada reikia dirbtinai šypsotis, man yra sunkiau. Moku šypsotis, ir žiūrovas nesupras - šypsena - dirbtinė ar nuoširdi, bet vidinis balsas šaukia: „leiskit pabūti vienam“. Ir jūs pabūkit vieni patys su tuo, dėl ko mes krebždėjome kelis mėnesius kurdami spektaklį ir kelias valandas spektaklio metu.
Koks esate žiūrovas?
Manau, kad mes, teatro žmonės, esame geri žiūrovai. Kartais man sako: „Ai, koks sudėtingas, nuobodus spektaklis.“ Bet jis man būtent toks ir patinka, nes mėgstu būti savyje, medituoti. Tad galiu mėgautis mintimi, įvaizdžiu, metafora ir „vaikščioti savo minties labirintais“. Dėl to man patinka spektaklius žiūrėti vienam, kad nebūtų jokios pašalinės invazijos.
Dar vienas dalykas, kai pažįsti teatralus kaip žmones, o mūsų, Lietuvos teatro, šeima nėra didelė, kartais tas žinojimas kurį laiką trikdo, o kartais nustembi, atrodo, žmogų pažinojai vienokį, o čia staiga jis visiškai kitoks. Ir tu suklūsti... Visada reikia išlaikyti tą vaikišką nuostabą. Juk vaikai žaidžia tose pačiose grupelėse, bet kaip jie žaisdami sugeba „neturėti atminties“, jie būna čia ir dabar. Mes, teatro žmonės, turim nepamiršti to „čia ir dabar“, nepamiršti, kad esam dideli vaikai.
Ką pasakytumėte jaunuoliui, svajojančiam apie aktorystę?
Jaunuoliui patarčiau įsiklausyti į save ir daryti taip, kaip širdis sako, o ne protingi dėdės ar reiklūs tėvai. Jeigu bus skirta likimo, jeigu turės pašaukimą, širdis tikrai pakuždės. O jeigu širdis nekužda, tai ir neprovokuokite jos.
Spektaklyje „Liūdnas Dievas“, kuriame Jūsų sukurtas Janušo Korčako vaidmuo pelnė Fortūną, yra scena, kurioje mergaitė klausia: „kas yra įkvėpimas? Kai įkvepi ir viskas - nebeiškvepi?“ Prisiminkite ir papasakokite, kaip, kada pirmą kartą „įkvėpėte teatro“?
Pirmas kartas buvo dabar rekonstruotame jau atidarytame Klaipėdos dramos teatre prieš daug daug metų, kai buvau ketvirtoj penktoj klasėj. Mes žiūrėjome spektaklį, berods „Karalius Elnias“. Jame vaidino amžinos atminties Balys Barauskas, Vytautas Kancleris, oi... visa senoji Klaipėdos teatro gvardija - aukso fondas. Tada ir buvo „įkvėpta“. Bet teatro įkvepi kiekvieną kartą matydamas gerą spektaklį. Jis užstringa kokioje tavo kertelėje ir grįžta gražia svajone, metafora, sapnu. Tokių spektaklių labai daug, bet, aišku, yra ir tokių, kurie „iškvepia“, kai pamatai spektaklį „dėl paukščiuko“, „be ugnelės“, tarsi „reikia“. Bet kam to reikia?.. Jeigu atrodo, tarytum net pačiam kūrėjui jo nereikia.
O Korčako mintis labai graži. Jis sako: „Įkvėpimas, vaikai, tai, kai darbas sunkus pasidaro toks lengvas, kad, rodos, ne pats jį darai, o kažkas kitas už tave jį daro.“ Tai toks įkvėpimas - pamatai gerą spektaklį ir kitą dieną taip smagu, į repeticijas ateini toks „atsišviežinęs“, pilnas idėjų. Aišku,susiduri ir vėl su savo ribotumu, su negalėjimu išpildyti to, apie ką svajojai; nes mūsų darbe viskas labai lėtai ateina ir sunkiai gimsta. Bet tam ir yra repeticijos. O jas ir mėgstame dėl to, kad mus augina. Repeticijos - „mūsų vystyklai“, iš kurių, išmokę vaikščioti, stojam ir einam į sceną.
Tas pats Korčakas labai gražiai nusako suaugusiųjų santykį su vaikais - reikia stiebtis iki vaikų, suaugusiems reikia augti iki jų. Ši graži metafora byloja apie tai, kad mes neprarastume santykio su tuo kas labai švaru, dar ne taip atitolę nuo amžinybės, iš kurios mes visi atėję, kas dar neužsiteršę Žemės dulkėmis.
O kaip vaikas turi (at)eiti, įeiti į teatrą ir jame būti? Kaip mažąjį žiūrovą atvedantis, lydintis žmogus turėtų jį ruošti ar, priešingai, neruošti?
Vaikas turėtų žinoti, ko einama. Aišku, mažą vaiką vedasi tėveliai - pabūti kartu, susitikti su Kalėdų seneliu, pažaisti. Bet tai yra susitikimas ir su vertybėmis, kurias tėveliai nori įskiepyti vaikams. Bet vėliau, jau kai vedasi mokytojai - pagarba tiems mokytojams, kurie paruošia vaikus.
Mes turime patirtį su kai kuriomis gimnazijomis. Santaros gimnazijoje Kaune mokytoja Violeta Kamarūnienė, daugybę metų vedanti teatro pamokas, žiūrovą išugdė iki tokio lygio, kad gimnazija užsako premjerinį spektaklį ir moksleiviai vieni žiūri. Aš pamenu, kaip pradžioje tų eksperimentų bijodavome: „mokiniai - vieni - bus visiškas nesusikalbėjimas, nesusipratimas - tragedija.“ O dabar tų spektaklių, susitikimų laukiame. Tai yra patys geriausi žiūrovai. Jie labai imlūs, sugeba čia ir dabar reflektuoti: jie mąsto tolygiai, kartu su aktoriumi - tai jau branda.
Bet yra ir kitokių atvejų. Spektaklis „Balta drobulė“ dėl rimtų priežasčių negalėjo vykti. Mokytojai, atvežę vaikus iš Kaišiadorių, grąžino bilietus ir išvažiavo, nors siūlėme tą pačią dieną žiūrėti Juozo Grušo „Barborą“, pastatytą to paties režisieriaus Jono Jurašo. Tada galvoji: ar mes iš tikrųjų norime tik padėti mokiniams, kad nereikėtų skaityti knygų, ir jie atsiskaitytų programinius kūrinius? Ar nebesuvokiame, kokia ugdomoji galia slypi teatro mene; kad spektaklis gali dovanoti daugybę atradimų, apie kuriuos mokykloje reikėtų kalbėti metų metus.
Norėtųsi, kad būtų pasiruošta, kad jaunas žiūrovas būtų suintriguotas, jau turėtų supratimą ir galėtų komunikuoti su tuo, ką mato. O paskui ir mūsų rengiamuose aptarimuose, ir mokykloje, ir draugų būreliuose išdrįstų diskutuoti, aiškintis ne tai, ką mes norėjome „ištransliuoti“, bet ką jis suvokė visa savo esybe.
Koks dabartinis NKDT žiūrovas? Koks jo santykis su teatro kūryba?
Kaip bebūtų keista, pramoginių spektaklių mūsų žiūrovai vis mažiau laukia ir ieško teatro repertuare. Tikiu ir jaučiu, kad mūsų žiūrovas yra labai aštriai, kritiškai mąstantis, reiklus ir žinantis, ko jis eina į teatrą, tad atidžiai ir sąmoningai besirenkantis spektaklius. Jis yra išties geras bičiulis, kurio šiluma ir meilė pasiekia tiek aktorius scenoje, tiek užpildo patį teatrą. Tai įpareigoja ir kartu stiprina pasitikėjimą, kadangi jaučiame, jog su žiūrovu kalbame ta pačia kalba; jog tai, ką darome, yra reikalinga, todėl drįstame imtis vis naujų temų, kurių yra labai daug.
Kalbant apie mūsų žiūrovo teatro meilę, užtenka paminėti Lietuvos nacionalinio dramos teatro atvežtą spektaklį „Didis blogis“, kuris teatrologų buvo labai kritikuojamas. Kai vyko pas mus, aš pats stebėjau ir jutau, kaip mūsų pilnutėlė salė žiūrėjo tiesiog alsuodama kartu su aktoriais; ir nors spektaklis ilgas, sunkus, išdraskantis, atrodytų norėtųsi atsiriboti nuo tų temų - nieko panašaus! - beveik visi pasiliko aptarime. Aktoriai patyrė tikrą satisfakciją nuo tokio suvokimo, susikalbėjimo.
Galbūt galima sakyti, kad mūsų žiūrovas yra „aktorinis“, jam ne taip svarbu išsilukštenti visas režisieriaus metaforas, technologinius efektus, jis yra esantis kartu su aktoriumi. Būtent tas gražus žodis - esantis.
Kartą Laisvės alėją pavadinote „bičiuliu“, o Kęstutis Navakas, žvelgdamas Laisvės alėjos perspektyva, rašė, jog Kauno dramos teatras skendi rūke, kurį „prirūkė visi visų laikų geriausių šio teatro spektaklių personažai. Nes jie ten tebegyvena". Galvodamas apie šimtmetį ir dar tolėliau, kaip norėtumėte, kaip linkėtumėte Laisvės alėja bičiuliškai einančiajam matyti, suvokti Nacionalinį Kauno dramos teatrą?
Kaip paslaptį, kurią norisi atrast, pažint ir padovanot sau pačiam. Linkėčiau pasiklysti tuose rūkuose, kuriuos per 95-erius metus „prirūkė“ visi čia kūrusieji.
Juk eini Laisvės alėja ir visur - komercija, pasiūla, pasiūla, pasiūla, o - aš pats pro savo langą matau, - priėję teatro pastatą,žmonės sulėtėja, atsigręžia ir, jeigu užsienietis, būtinai (!) išsitraukia fotoaparatą. Ir ne dėl pastato grožio - o jis gražus - bet iš jo sklinda energija. Eini ir pajunti tarsi prirūkytų dūmų aromatą, jis sulaiko tave. Ir tai yra gerai.
Nuoširdžiai mūsų teatrui linkiu ne tik dabarty - mūsų dienose, - bet ir ateity - visada, būti kutenančiam, provokuojančiam, aštriam; būti - gourmet, o ne gausiai, daug, didelėm porcijom. Tebūnie nedaug, bet stiprios galios - ką reikia griaunantis, ką reikia keliantis. Procese...
95-erių metų teatro vaiduoklį žino visi, Jūs Kauno dramos teatrui būsite ištikimas jau greitai 26-erius metus. Koks pagal Jus šito teatro kvapas?
O!.. Man Kauno dramos teatro kvapas - ir tie prirūkyti kūrybos posceniai; ir kvapas sujudančios uždangos, nors ji visai nesena, bet jau turi tos teatrinės dulkės, kuri taip sukutena nosį, kad esi priverstas nusičiaudėti, o čiaudėdamas atšviežini ir uoslę, ir regą, tada netgi ašara pasirodo... Tai tikros kūrybos kvapas.
