Gintarė Čiuladaitė
Niujorke gyvenanti menininkė Ieva Misevičiūtė Lietuvoje repetavo savo naujausią performansą „Liežuvio doktoratas | Tongue PhD“, kurio premjera įvyks kitais metais. I. Misevičiūtė yra įgijusi du magistro laipsnius - politikos mokslų Kaune, Europos studijų ir kultūros analizės Amsterdamo universitete.
Pašnekovės teigimu, diplomo gynimas - vienas įspūdingiausių performansų akademiniame pasaulyje. „Liežuvio doktoratą“ sudaro dešimt dalių, kiekvienoje tiriamas liežuvio - tilto tarp nesąmoningumo ir protavimo - išsivystymo lygmuo.
Grįžti į Lietuvą I. Misevičiūtę pakvietė Šiuolaikinio meno centras. Teatrinį performansą menininkų rezidencijoje Belgijoje ji kūrė kartu su šviesų dailininku Eugenijumi Sabaliausku, kompozitorimi Gediminu Žygumi ir kuratore Monika Lipšic. Iškart po premjeros Belgijoje nusprendė atvykti ir į Vilnių.
Savo pastatymus Ieva dažnai atlieka prestižinėse meno institucijose, taip pat kuria instaliacijas - sausio pabaigoje Niujorko tarptautiniame skulptūros centre bus eksponuojama instaliacija iš „Liežuvio doktoratui“ sukurtų objektų.
Patyrimo teatras
- Įgijusi du magistro laipsnius savo disertaciją pagaliau ginate prieš žiūrovą. Jūsų kūryboje ryškus akademinis lygmuo, intelektinė plotmė. Vis dėlto liežuvio simbolį siejame ir su gyvuliškumu, instinktų raiška. Ar šis performansas - satyra, akademinė kritika? - teiravomės Ievos Misevičiūtės.
- Šįkart - ne, nors mano ankstesniuose darbuose satyros būta. Liežuvis - tiltas tarp dviejų suvokimo tipų: instinktyvaus ir intelektualaus, juo kaip įrankiu reiškiame savo mintis. Projektą vadinu daktaro disertacija, nes mano tikslas buvo supinti mokslinį, akademinį mąstymo modelį su poetiniais pavyzdžiais. Pastebiu, kad kultūroje racionalus ir patyriminis intelektas nutolo vienas nuo kito.
- Iš tiesų nuo mažens, o vėliau universitete esame mokomi mąstyti moksliškai. Patys akademikai prasitaria, kad tai jau tampa problema.
- Taip, ji smelkiasi į visus gyvenimo sluoksnius. Malmės dailės akademijoje (Švedijoje) vedu užsiėmimus. Tiesą sakant, juos sunku apibūdinti. Tai - dar viena ugdymo šaka, padedanti lavinti vaizduotę ir menininko pasitikėjimą ja. Spėju, konceptualusis menas turėjo didelę įtaką meno mokslinimui. Mano pačios išsilavinimas - akademinis. Baigusi savo magistro studijas pagaliau galėjau atsidėti kūrybai, o staiga supratau, kad nuo akademinio mąstymo niekur nepabėgau, nes apie savo darbus vėl turėjau kalbėti teorinėmis tezėmis. Tuomet ir ėmiausi satyros.
- Kūrybiniame procese, rinkdama medžiagą vienam ar kitam performansui, rečiau domitės žmonėmis, dažniau analizuojate kelis pasirinktus gyvūnus ar vabzdžius. „Liežuvio doktorato“ atveju tai buvo elnias, ameba ir hiena, Freddy Mercury, Michaelas Jacksonas ir aštuonkojo koja.
- Kurdama judesį visų pirma sugalvoju vaizdinį. Pavyzdžiui, elnią. Atrandu jo išskirtines savybes, mane sudomina jo ausų kaušelio judėjimas, prisimenu, kad taip juda ir šuo. Taip pat man patinka, kaip scenoje juda F. Mercury. Kiekvieno personažo unikalios savybės susijungia į vieną judesį, kuris, mano nuomone, tampa ypač paveikus.
- Eklektika, regis, - jūsų kūrybai tinkantis apibūdinimas?
- Mūsų pasaulis iš tiesų susideda iš objektų, gyvūnų, įžymybių, kurias matome. Šie vaizdiniai susipina mūsų sąmonėje. Suvaidinti scenoje kokį nors žmogų, man atrodo, mažiau tikroviška nei toks daugiasluoksnis koliažas. Tikiu, kad eklektikoje randame harmoniją ir autentiškumą.
Boksas ir baletas
- Dar viena jūsų naudojama technika - butoh (liet. butas) 1970 metais japonų andergraunde prasidėjusi šokio, fizinio, veiksmo teatro forma. Arba, kaip dar apibūdinama, sąmonės būsena. Kaip susipažinote su butoh?
- Vieną pirmų savo pasirodymų „I Will Rip Your Arms Off“ pristačiau Vankuveryje, ten pat rengiau ir kūrybines dirbtuves. Dirbtuvėse padedu studentams pasiekti savotišką transo būseną, o tada bandome atrasti savo vidinį ateivį. Jei esate matę filmą „Vyrai juodais drabužiais“, prisiminsite jo personažą - ateivį, apsirengusį žmogaus oda. Po seminaro prie manęs priėjo moteris. Jai pasirodė, kad mano ir butoh metodai - panašūs. Taigi Niujorke radau butoh mokyklą. Nors dažnai lankau užsiėmimus ir šokėjų suvažiavimus, pamoka mano nustebino. Atėjusią mane pasitiko graži, mandagi prancūzė, o prasidėjus pamokai ji per kelias sekundes tarsi pavirto į vilkolakį, klasė - pakylėjantį, siurrealų, psichodelinį ritualą. Tai buvo daug paveikiau nei tai, ko mokiausi anksčiau.
- Niujorkas, į kurį renkasi žymiausi mokytojai iš viso pasaulio, ypač patogus scenos menų kūrėjams. Kokius seminarus dar aplankote?
- Dabar mane domina mišrūs kovos menai, jungiantys kikboksą, dziudo ir džiudžitsu. Mano mokykloje daugiausiai mokosi vaikinai. Su jais dažnai kaunuosi, bet jie man nenusileidžia vien dėl to, kad esu mergina. Beveik kasdien šoku baletą - geras apšilimas boksui. (Juokiasi.) Ir viena, ir kita moko matematiškų kūno technikų, jį stiprina. Balerinos iš tiesų būtų geros boksininkės.
- Jūsų kitas darbas, „Lord of Beef“ (2014), keliavo į Prancūziją, Londoną, Ciurichą, o spalį buvo pristatytas „MoMA“ muziejuje Niujorke. Lietuvoje vis dar ant rankų pirštų skaičiuojame performanso menininkus, o štai jūs savo pastatymus atliekate prestižinėse meno institucijose.
- Perfomansas Lietuvoje suprantamas plačiai - tarsi renginys, hepeningas. Bet čia matau daug potencialo kurtis aukšto lygio performansui: stipri teatrinė mokykla, smalsūs žmonės domisi šiuolaikiniu, tarpdisciplininiu menu. Pasitikiu ir tikiu mūsų žiūrovo erudicija, dėl to man įdomu grįžti į Vilnių.
- Kokį šiuolaikinio performanso paveikslą galite nupiešti iš savo patirties?
- Viena vertus, performansas yra vizualaus meno tęsinys. Juos mėgsta muziejai, kadangi performansai pagyvina erdvę, jie jau kolekcionuojami.
Kita atšaka - performansai, kuriuos kuria menininkai, nesimokę teatro disciplinos. Jiems svarbi idėja, o ne jos pateikimas.
Belgijoje, Olandijoje, Vokietijoje, Austrijoje, šiek tiek Skandinavijoje maišosi ir teatras, ir performansas. Ten taip pat galima išskirti dvi tendencijas. Viena - pornografijos, „YouTube“, „popso“, neoninių spalvų ir „Adidas“ kostiumų. Kita atsisako scenos elementų hierarchijos - viskas, kas yra scenoje, yra vienodos svarbos.
Mano misija - sugrąžinti teatrinio meistriškumo klodus. Man atrodo, per konceptualumą ir tendencijas pamirštami Konstantino Stanislavskio, Jerzy Grotowskio teatro mokymai.
Vaikystė - cirke
- Įdomiai pradėjote savo kūrybinį kelią - vaikystėje cirko trupėje Kaune dirbote kloune, su kitais vaikais vaidindavote savo sumanytus etiudus.
- Mano mama yra aktorė, jau daug metų ji taip pat gyvena Amerikoje. Kai iš Vilniaus persikėlėme į Kauną, subūrė 8-10 metų vaikų klounų trupę. Vaikai vaikams rašydavome etiudus: kaip ištirpsta ledai, užverda arbatinukas, plaktukas vejasi vinis ir panašias abstrakcijas. Humoras buvo „kosmiškai“ geras. Paskui mama su kitomis trupėmis suorganizavo cirko festivalį, keliavome po Lietuvą ir kaimynes šalis, trumpam buvome prisidėję prie Baltijos cirko. Ir visgi mes, vaikai klounai, buvome „neformatas“ pačiam cirkui. Manau, tai, ką darau dabar, yra tas pats, ką dariau septynerių, tik sudėtingiau.
- Į Ameriką išvykote jau po studijų Olandijoje?
- Amsterdame gyvenau dešimt metų ir vis pasvajodavau gyventi Niujorke. Taip sutapo, kad ištekėjau už niujorkiečio ir jau penkerius metus gyvename ten. Puikus sutapimas, tik dabar mano vyras svajoja gyventi Europoje.
- Nemėgstate meno, kuris yra lengvai suprantamas. Koks menas patinka?
- Geriausias menas yra tas, kurį pamačius norisi daugiau veikti, daryti, gyventi. Po Oskaro Koršunovo spektaklių man yra taip nutikę - užsidegdavau noru gyventi ir kurti. Ne kas kita, o menas turi potencialo sužadinti žmoguje tai, ko jam reikia. Aiškiai suvokiamas menas - įdomus, bet vien jo nepakanka.
