„Teatras yra ginklas. Ir ne koks senas, atšipęs butaforinis kalavijas ar apdulkėjęs orinis pistoletas, o galingas, urzgiantis kūrybinis tankas“, - taip teigia lapkričio viduryje pasirodęs naujas leidinys „Teatro žurnalas“. Būtent todėl į pirmojo žurnalo numerio skaitytojus iš viršelio žvelgia teatro mūzos - ne lengvabūdės scenos koketės, o rūsčios (ir saviironiškos) figūros, įsilipusios į tanką (viršelio dailininkas ir žurnalo dizaino autorius - Vilmantas Žumbys).
Kaip teigia leidinio redaktoriai - teatrologai Ramunė Balevičiūtė, Andrius Jevsejevas ir Vlada Kalpokaitė - naujas „Teatro žurnalas“ yra šiuo metu vienintelis spaudos leidinys Lietuvoje, skirtas ne momentinei, bet apgalvotai ir kritiškai scenos menų refleksijai, kuri būtų įdomi tiek scenos profesionalams, tiek jų žiūrovams.
Keturiskart per metus pasirodysiančio žurnalo numeriai daugiausia bus teminiai. Pasirinkta aktuali tema bus gvildenama įvairiais aspektais, stengiantis aprėpti skirtingus scenos menų (dramos, muzikos, šiuolaikinio šokio, šiuolaikinio cirko) žanrus, dabartį ir istoriją. Žurnalo kūrėjai siekia užpildyti ir šiuolaikinės dramaturgijos leidybos spragą, todėl kiekvienas žurnalo numeris išeis su priedu - straipsnius papildančia, meniškai įprasminančia lietuvių ar užsienio autorių pjese. Pirmojo „Teatro žurnalo“ numerio tema yra „Teatras ir karas“ - šitaip naujasis leidinys reaguoja į pasaulio ir teatro repertuarų aktualijas.
Karas pasibaigia tada, kai paskutinis kūdikis, pasaulį išvydęs paskutinę karo dieną, neišgirsta gaudžiančių pabūklų garso iki pat paskutinės savo gyvenimo dienos, - sako lenkų režisieriaus Krzysztofo Warlikowskio pjesės „(A)pollonia“, publikuojamos pirmajame „Teatro žurnalo“ numeryje, veikėjas, legendinis graikų karvedys Agamemnonas. O kada karas prasideda? Kai premjeriniame Lietuvos nacionalinio dramos teatro „Didžiame blogyje“iš pilnutėlės žiūrovų salės pakyla spektaklio personažas Masara ir su visu savo masalskišku žavesiu ima svaidytis įžūliausiomis, šovinistiškiausiomis frazėmis, o salėje pasigirsta nemažos dalies žiūrovų pritariantis juokas, paaiškėja: hitleriai, stalinai ar putinai yra ne televizijos ekranuose, ne istorijos puslapiuose - jie sėdi čia pat, gretimame krėsle, linksmina teatro scenoje, žvelgia į tave veidrodyje.
Regis, tokią žinutę siunčia „Didžio blogio“ režisierius Árpádas Schillingas, žurnale spausdinamame pokalbyje su Kristina Savickiene pasakojantis apie (didžio) blogio, baimės ir neapykantos šaknis, apie skirtingai panašią ultrakonservatyvių politinių jėgų uzurpuotos Vengrijos ir Lietuvos visuomeninę situaciją ir ją vienaip ar kitaip reflektuojantį teatrą. Apie ne mažiau skaudžią šiandieninės Rusijos teatro ir kultūrinės spaudos realybę, menininko ir valdžios santykių dviprasmiškumą kalbasi teatrologės Vlada Kalpokaitė ir Marina Davydova, o jųdviejų pokalbio nubrėžtus horizontus konceptualiai papildo muzikologo Edvardo Šumilos straipsnis „Mes, Richardas Wagneris ir totalitarizmas“, operos meną siūlantis traktuoti kaip politinį ir socialinį fenomeną, ir su šio kompozitoriaus kūrinio pastatymu tiesiogiai susijusį politinį menininkų persekiojimą Rusijoje. „Viskas bus gerai“, - savo esė pavadinimu ramina Andrius Jevsejevas, savaip pristatantis politinį baimės ir neapykantos diskursą šiuolaikiniuose įvairiuose lietuvių ir užsienio teatro bei kino kūrėjų darbuose.
Šiandien iš už anapus rytinių šalies sienų vis garsiau sklindant karo pabūklų aidui, menotyrininkas Helmutas Šabasevičius straipsnyje „Ginklai ir mūzos“ istoriškai apžvelgia karo siužetus ir leitmotyvus Lietuvos teatre. Istorinę mūsų teatro perspektyvą pristato ir teatrologė Ina Pukelytė, straipsnyje „Prarasto žydų teatro beieškant" netiesiogiai klausianti, kokią vietą žydų teatras užima Lietuvos profesionalaus teatro kontekste ir kokią vietą žydų kultūra užima lietuvių tautinės istorijos puslapiuose. Tuo tarpu Šarūnė Trinkūnaitė pasakoja kur kas intymesnę vieno asmens - mūsų teatro primadonos Monikos Mironaitės - ir jos karo metais sukurto garsiojo Noros vaidmens istoriją, laviruojančią tarp migdolinių pyragaičių ir bombų, tarp „beužeinančios audros juodojo debesio šešėlių“ ir niekada nemirštančios vilties.
Teatras yra ginklas, - drąsiai teigia brazilų teatro filosofas Augusto Boal savo garsiosios knygos „Engiamųjų teatras“ įžangoje, kurioje klasikinį teatrą pristato kaip valdžios manipuliuojamą prievartos prieš paprastą žmogų mechanizmą. Tokio paprasto, mažo žmogaus - pusę amžiaus miškuose nuo karo ir galimų sovietų persekiojimų prasislapsčiusio latvių keistuolio - istoriją Kauno Nacionalinio dramos teatro spektaklyje „Miškinis“ pasakoja latvių teatro kūrėjai Valters Sīlis ir Jānis Balodis, interviu „Teatro žurnalui“ teigiantys savo tikėjimą didžiausias visuomenės žaizdas gydančios demokratijos ir saviraiškos laisvės galiomis. Žmogiškumą, empatiją ir laisvę kaip svarbiausias, visuomenę ir žmogų nuo vidinių demonų apvalančias temas savo „Mūsų klasės“ pastatymuose Norvegijos bei Lietuvos scenose deklaruoja režisieriai Oskaras Koršunovas ir Yana Ross, lyg sutartinai priduriantys, jog šiandien teatro menininko pareiga - perspėti visuomenę apie artėjančią katastrofą.
„Teatro žurnalą“ leidžia teatrologų įkurta nepriklausoma VšĮ „Teatro gatvė“, remia Lietuvos kultūros taryba. Krzystofo Warlikowskio pjesės „(A)pollonia“ leidybą parėmė Adomo Mickevičiaus instituto kuruojama lenkų kultūros platforma culture.pl, bendradarbiaudama su „Teatro agentūra“. Žurnalas platinamas Lietuvos spaudos kioskuose, parduotuvėse „Narvesen“ ir „Vagos“ knygynuose.
