Spalio mėnesį Paulius Ignatavičius kartu su Klaipėdos Jaunimo teatru parodė premjerą „Ledas” pagal Vladimiro Sorokino romaną, kuriame rašytojas gilinasi į postsovietinę sociokultūrinę realybę.
Apie kokį žmogų šiandien norime kalbėti scenoje? Po „Ledo” premjeros apie tai buvo įdomu pasikalbėti su spektaklio autoriumi. Pradėję nuo literatūros pasirinkimo, ilgainiui su Ignatavičiumi palietėme turbūt ir pačiam Sorokinui ramybės neduodančią Rytų-Vakarų kultūrinės patirties sankirtos problemą, kurios paribyje nuolat atsiduriame.
Kas paskatino statyti spektaklį pagal Vladimiro Sorokino romaną „Ledas”? Gal radote sau artimą temą?
Sorokino provokacija, kad 99 procentai žmonių miega, yra negyvi ar netikri, man pasirodė atliepianti mano pasaulėvaizdį. Gražu, kad yra žmonių, provokuojančių atverti savo širdis, kviečiančių galvoti, ar mes iš tikrųjų gyvename, ar egzistuojame. Bet atsiradus institucijai, religijai ar šiuo atveju sektai, graži idėja nebetenka prasmės. Ji tampa patetiška, absurdiška, institucionalizuota. Taip ir „Lede”.
Sorokino knygoje išsakyta mintis apie tai, ką reiškia pilnavertiškai gyventi, tapo provokacija ir man pačiam: ar aš galiu pasakyti, kad mano širdis nemiega ir esu gyvas?
Knygoje autorius visai neironizuoja savo personažų, o Jūsų spektaklyje ironijos labai daug. Kas lėmė tokį kūrinio „perskaitymą”?
Ironija atsirado procese. Kai pradėjome dirbti su medžiaga, domėjomės skirtingomis religijos formomis, kalbėjomės apie sektas. Sorokinas pateikia „pabudusiųjų” žmonių rasę kaip sudėtingą mechanizmą, persismelkusį per valdžios institucijas, kuris žudo žmones. Jie ieško „pabudusių” ir žino atsakymus.
Žmonės, kurie žino atsakymą į tai, kaip reikia gyventi, kurie žino atsakymus, kas yra Dievas, ką reiškia nebūti mirusiam, man yra juokingi. Kaip ir teatras, kuris duoda atsakymą. Žmonių grupė, susibūrusi kaip religija ar bendruomenė, kuri neša tau ledo gabalėlį ir siūlo gyvenimo prasmę, sakydami - štai, čia yra atsakymas į tavo visus vargus - man irgi yra juokingi. Galbūt, todėl ir ta ironija.
Bet aktorės Astos Zacharovaitės vaidinama Nikolajeva nei sektai, nei bendruomenei nepriklauso, ji labiau auka, vis dėlto ironijos jai taip pat nepagailima. Ir apskirtai Nikolajeva pabaigoje lieka labai dviprasmiškoje padėtyje: ji turi pasirinkimą, bet nei vienas iš jų nesuteikia galimybės jai tapti laimingesnei - kaip reiktų vertinti tokią situaciją?
Darydamas šitą spektaklį, norėjau pasižiūrėti į žmogų iš įvairių rakursų. Absurdiškas, komiškas scenas Astos vaidmenyje keičia ir labai žiaurios scenos.
Kalbant apie pasirinkimo galimybę, norėjau, kad žiūrovas negautų atsakymo, koks kelias yra teisingas. Mes labai linkę klausytis patarimų, psichologinių paaiškinimų, ieškoti „ledo gabalėlių” organizacijose, straipsniuose, drauguose, tikėdamiesi atrasti atsakymus į esminius Dievo, prasmės, gyvenimo pasirinkimo klausimus. Šiuo spektakliu akcentuoju, kad jeigu atsiranda žmogus, kuris žino atsakymą - jis yra juokingas.
Taip, kaip gyvena Nikolajeva ar Lapinas, yra pražūtinga. Bet esminis dalykas - kad niekas negali žmogui nurodyti, koks jo gyvenimo kelias yra teisingas. Jokios knygos, draugai, tėvai, religijos negali to padaryti. Žmogus sprendžia pats.
Yra žmonių, kuriuos vadinu dugniniais, tokie kaip Astos Nikolajeva ar nieko gero su savo gyvenimu nedarantis Lapinas. Jie eina gilyn į dugną, pas narkomanus. Dugniniams žmonėms reikia išsigelbėjimo, to ledo gabalėlio. Jie ieško už ko kabintis. Tokie tampa pseudoreliginių organizacijų taikiniu.
Kodėl apie šias problemas renkatės kalbėti per socialiniame paribyje atsidūrusius žmones? Gal manote, kad mūsų visuomenėje vis dar gajus toks „dugninis” gyvenimas, o praėjus 20-čiai metų taip niekas ir nepasikeitė?
Mes rodėme „Ledo” perbėgą žiūrovams Kultūros fabrike Klaipėdoje. Per vidurį spektaklio į teatrą užklydo du vyrukai su prekiniais maišeliais ir atsisėdo paskutinėje eilėje. Aktorius paklausė, kas jie ir ko nori. Jie papasakojo, kad laukė autobuso, o čia buvo jų draugai, todėl užėjo... Žodžiu, leidom tyliai pasėdėti. Bet iš maišelių jie išsitraukė alaus ir aš paprašiau jų išeiti. Vos neįvyko rimtas konfliktas. Žinoma, likau visaip išvadintas, o jie besikalbėdami telefonais demonstratyviai paliko salę.
Manau, kad yra likę labai daug įžūlumo, ciniškumo, kažkokio sovietinio palikimo, ir kad turės praeiti nemažai laiko, kol ši situacija pasikeis. Galbūt, Vilnius keičiasi labiau. Aš dirbau Panevėžyje, Šiauliuose. Tikiu, kad visuomenė keičiasi. Ji yra kitokia, nei 90-aisiais, bet yra dar labai daug agresyvumo, netolerancijos, baimės kitokiam žmogui, pokyčiams. Lietuvoje prostitucijos verslas klesti, o Europoje turime net jos legalizacijos pavyzdžių.
Ar problemų, apie kurias kalbate, negalėtume rasti ir Vakarų kultūroje? Atrodytų, kad vis gręžiamasi į tą pusę, iš kurios, kaip ir pats sakote, mėginame vaduotis?
Nežinau, ar pasirinkus šią medžiagą, galima sakyti, kad gręžiuosi į Rytus. Man norisi kalbėti apie tai, kad mūsuose dar turi praeiti daug laiko, kol išsivaduosime iš primityvaus, šiurkštaus, nežinau kaip tai pavadinti, tokio „maroziško” mąstymo.
Skaitant romaną, man pasidarė gaila žmonių, kuriais niekas nesirūpina. Jie yra nenusisekusio gyvenimo, aplinkybių aukos. Silpni žmonės tampa absurdiškos veiklos įkaitais. Rinkdami medžiagą, sužinojome, kad padaryta siaubingų dalykų, ir kiek žmonių nusižudė dėl sektų.
Jie patiki, nes tarkim Rusijoje narkomanų problema yra didelė, bet jais toje šalyje niekas nesirūpina. Tai daro sekta, atvykusi iš Amerikos. Filmuotoje medžiagoje matėme kaip jie dainuoja, šoka ir garbina Dievą. Iš esmės tokie video absurdiški ir patetiški, bet niekas kitas jiems nepadeda. Jie renkasi gabalėlį ledo, nes tiki. Šituo spektakliu kalbėti per paribio žmones norėjosi, nes kas kitas, jei ne jie, dar gali patikėti, kad „ledo gabalėlis” juos gali išgelbėti? Dėl to man jų labai gaila. Šia medžiaga norėjosi atsigręžti į paprastą žmogų, kuris tąkart atėjo į mūsų perbėgą.
Kai su Mindaugu Nastaravičiumi darėme spektaklį „Demokratija” mes taip pat kalbėjome, kad valstybės indikatorius - paprasti žmonės. Turiu omenyje, kad tarkim teatre esam įpratę gyventi tarp intelektualių, apsiskaičiusių žmonių, Vilniuje matome spektaklius lankantį, apsiskaičiusį jaunimą. Bet kai pradedame kalbėti aktualiomis temomis, pavyzdžiui, apie pabėgėlius, išaiškėja, kiek dar daug nacionalizmo, rasizmo, iš sovietų ar iš kur ateinančio primityvumo mes turime. Apie tai ir norėjosi kalbėti. Kituose spektakliuose kalbu ir apie vakariečio žmogaus pasimetimą tarp filosofijų, informacijos srauto.
Kai kalbame apie Vakarus, galvoju ir apie orumo sąvoką, kuri paprastam žmogui ten yra pažįstama - ji ne tik apibrėžiama, bet ir ginama teisine sistema. Ir tai labai skiriasi nuo Rytų žmogaus požiūrio į save. „Lede” tai ryškiai matosi.
Dariau spektaklius pagal klasikinę dramaturgiją, mąsčiau apie amžinas problemas. Vadinkim, kad tas intelektualumas man kiek nusibodo. Šiuo kūrybiniu momentu renkuosi kitą pusę - socialumą, man dabar tai rūpi.. Tapo įdomu kritiškiau pažiūrėti į tai, kas vyksta dabar. „Lede” radau, kad po gražia idėja slepiasi nešvarūs pinigai, organizacijų apgaulė, netgi žmonių žudymas. Iki šiol dariau spektaklius apie problemas žmonių, kurie vaikšto į teatrą, o dabar norisi prisikasti prie to, kuris niekada neateina.
Organizacijos įkūrėja, apie kurią Jūs kalbate kaip apie sektos lyderę, knygoje pristatoma kaip gan reali, istorinė veikėja. Iš kur kyla jos mistifikacija, Jūsų atrastą socialinę problemą spektaklyje paverčianti kosmine patologija?
Romane „Ledas“ yra fantastikos elementų. Ruošiantis spektakliui, teko lankytis tikinčiųjų sueigoje Klaipėdoje. Žiūrėjome filmuką su dvasinga muzika apie tai, kas yra žmogus. Pastebėjau, kad pastaruoju metu vyrauja visa ko sudvasinimas: žmogus - paslaptingas, Dievas - paslaptingas, visur mistika. Reikėjo koncentrato, kuriuo parodyčiau, kaip organizacijos moka viską sušventinti, sudievinti, sukurti mistiką net iš ledo. Žmogaus noras mistifikuoti savo aplinką, ją sudvasinti, ypatingai, kai tai daro institucija, man atrodo komiškai. Todėl sektos lyderę norėjome pateikti kaip kosminę odisėją. Nors spektaklyje aš ironizuoju, bet yra vietų, kur tokia veikla užsiimama rimtai. „Lede” norėjosi pažaisti ir pačiu teatralumu, ironizuojant ir jį.
Kaip sekėsi dirbti su trupe, ar ji pasidavė Jūsų kūrybinėms idėjoms?
Labai džiaugiuosi Klaipėdos Jaunimo teatru. Kadangi aš dirbęs ir valstybiniuose teatruose, todėl darbo procesas čia buvo absoliučiai kitoks. Kai aktoriai žino, kad jie turi sukurti spektaklį, nes nuo to priklausys, ar jie išliks, ar ne - tai duoda kūrybinį impulsą. Turint omenyje finansavimą, tai yra žiauru. Bet tu matai, kad jiems reikia teatro, jie nori jo. Tame atsiranda labai daug kūrybiškumo.
