Kolektyvo nuomonė – nesvarbi?

2015-10-24 kauno.diena.lt, 2015 10 24

Kęstutis Navakas

Kažkas pašvinkę Danų karalystėj, kadaise sakė teatralams žinomas vaikinas. Veikiausiai jis neturėjo omenyje susiklosčiusios situacijos dėl Kauno teatrų direktorių, tačiau citata savaime ateina į galvą. Jau visi miesto dramos teatrai bus susidūrę su tokio pobūdžio problemomis. Ir Akademinis dramos, iš kurio buvo priversta išeiti Ina Pukelytė, ir Mažasis, kur direktorius atleido meno vadovą Vytą Balsį, o dabar jau ir Kamerinis, kur dvidešimt penkerius metus išdirbusį direktorių pakeitė naujai paskirta reformatorė.

Nieko prieš ją neturiu, nes nepažįstu, gerų atsiliepimų esu girdėjęs. Tik tiek, kad nieko apie ją nežino ir teatro kolektyvas, o naujoji direktorė, kuriai šis paskyrimas buvo staigmena, nėra mačiusi nė vieno repertuare esančio spektaklio. Įdomu, kaip nieko nemačius galima imtis ką nors reformuoti. Reformuoti įmanoma tik teatro statusą, patį teatrą uždarant ir atidarant jau kaip viešąją įstaigą, kam teatro kolektyvas bent jau kol kas nėra pasiruošęs. Tačiau kažkas, su pačiu teatru nesitaręs (?), pasakė: reikia.

Nesigilinsiu į abiejų statusų subtilybes, tačiau manyčiau, kad būtina atsižvelgti į teatro kolektyvo nuomonę, tuo labiau kad šis teatras savaip unikalus. Sukurtas stiprios teatrinio pasaulio asmenybės Stanislovo Rubinovo, jis ilgai blaškėsi nerasdamas patalpų, galiausiai netgi skelbė bado streiką, po to gavo nugriauti skirtą apleistą baraką. Tuomet visi aktoriai metams tapo statybininkais ir pastatė tai, ką šiandien matome. Viskam rado rėmėjų, teatrui įrengti savivaldybė neskyrė nė lito. Tad akivaizdu, kad teatras jo kolektyvui yra itin brangus ir į bet kokią reformavimo galimybę žiūrima labai jautriai. Manyčiau, kad tam tikros reformos nekenktų, tačiau dabar susidarė pato situacija, kai iš vienos pusės sakoma: bus taip, iš kitos: ne, taip tikrai nebus. Ar įmanomas koks nors kompromisas, pasakyti labai sunku, norėtųsi tikėti, kad įmanomas. Nors pasigirsta nuomonių, kad "tegu jie visi eina, kur nori, atsiras, kas vaidins". Akivaizdu, kad tai itin nekorektiška ir neproduktyvi nuomonė.

Kauno menininkai - ir dailininkai, ir rašytojai, štai ir teatralai - pasigenda glaudesnio ryšio su savivaldybe. Tokie ryšiai egzistavo kiek ankstesniais laikais, dabar yra gerokai sumenkę, o gaila. Ne kiekvieną problemą įmanoma spręsti direktyvų ar paskyrimų būdu, nuolatinis dialogas itin pageidautinas. Juk Kauną kuria ne tik valdžia, bet ir miesto menininkai, ir dar neaišku, kurių darbai turės didesnės išliekamosios vertės.

Foto galerija

Komentarai

Iš bloknoto (51)
Pamilau tą puošnią, jaukią, spindinčią koncertų salę, po truputį pažinau visus muzikantus ir vėliau, jau profesionalioje scenoje, juos matydavau kaip artimus pažįstamus. Tarp jų buvo ir Anatolijus Šenderovas.
Tolimos Liudo Truikio visatos šviesa
Neįsivaizduoju, kaip į nedidelį tekstą sutalpinti visa, ką reikėtų pasakyti apie Liudą Truikį ir jį pristatančią parodą Kaune. Ir vis dėlto pokalbį pradėčiau nuo Vilniaus, nuo Operos ir baleto teatro.
Aktyvizmo ar eskapizmo?
Festivalių pavyzdžiai atskleidžia: kaip skirtingai jie gali reaguoti į kintantį pasaulį; kaip skirtingai elgtis su status quo; kokiems skirtingiems tikslams pasitelkti ilgametę festivalio patirtį ir prestižą.
Iš mūsų vaidybų (XXII)
Apmaudu, jog pastaruoju metu stebėdama Varno spektaklius jaučiu didžiulį jo nepasitikėjimą žiūrovu ir kritiką, skirtą žmonėms, kurių salėje nėra, nes, kaip pats puikiai supranta, jie į teatrą nevaikšto.
Varėna, spalis, teatro trauka
Ar įmanoma į regioną „nuleisti“ festivalį ir tikėtis, kad jis bus reikalingas? Tai, kad festivalis vyksta 15 metų, kad jis yra įdomus ir stiprus, rodo, jog jis pirmiausia reikalingas Varėnos žmonėms.
Iš bloknoto (50)
Apie vieną svarbiausių spalio kultūrinių įvykių – Liudo Truikio parodą „Menas yra auka Kosmoso lygsvarai“. Taip pat – spektaklį „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ Vilniaus mažajame teatre.
Trys vaizdai iš Baltijos vizualinio teatro vitrinos
Stebiuosi estų neprisirišimu prie tradicinės dramaturgijos. Jų du spektakliai patenka į konceptualiojo teatro kategoriją, savo ansambliškumu mesdami iššūkį aktoriniam teatrui.
Gėlės ir žmonės: „Quanta“ ir „Requiem“
„Quanta“ ir „Requiem“ laikosi saugaus atstumo nuo pasaulio blogio: abu kūriniai tik apmąsto, kaip paveikslėlį ar peizažą apžiūri istoriją ar istorijos galimybes, praėjusį ar gresiantį siaubą.