Elvina Baužaitė
Nacionaliniame Kauno dramos teatre spalio 24 ir 25 bei lapkričio 7, 15 dienomis „Rūtos salėje“ laukiama premjeros „Solė ir močiutės“. Šią Šiaurės pasaką režisuoja pjesės autorė Agnė Dilytė, vaidmenis kuria Jūratė Onaitytė, Audronė Paškonytė, Liucija Rukšnaitytė, Aušra Keliuotytė, Eugenija Bendoriūtė, Neringa Nekrašiūtė, Agnieška Ravdo, Andrius Gaučas. Premjerai intensyviai besiruošianti režisierė dalijasi mintimis apie naujausią kūrinį ir teatro vaikams ypatybes.
Dar 2011 m. kalbėdama apie spektaklį „Neklausinėk, Julyte!“, teigėte: „Teatras privalo būti aktualus, alsuoti šia diena, tuo, kas rūpi žmogaus protui ir širdžiai. Aktualumas, problemos aštrumas palaiko teatro gyvybingumą, reikalingumą. Jei taip nėra, toks teatras - miręs. O režisierius, nejaučiantis, kuo gyvena šios dienos visuomenė - autistas.“ Jūsų žodžiais, „ryšys yra vertybė“, tad intymumą įvairiausiomis žodžio prasmėmis kartą nurodėte viena pagrindinių savo kūrybos temų. Spektaklio „Solė ir močiutės“ pagrindinės veikėjos - močiutės, tai sugestijuoja mintį, jog norite aktualizuoti šiandienį močiutės vaidmenį, jos ir vaiko ryšio svarbą - tiesa?
Manau, kad verta ir reikalinga su vaikais kalbėti apie santykius su artimaisiais: apie bendravimo kultūrą artimoje aplinkoje, konfliktus, iškylančias problemas ir jų sprendimų būdus; apie siekį išsaugoti meilę šeimoje ir vienas kito supratimą. Dažnai tenka girdėti frazę - „Mokykloje mūsų niekas nemoko kurti ir puoselėti santykius“, taigi vienas iš šio spektaklio uždavinių ir yra atkreipti į tai dėmesį.
Senelių ir anūkų ryšys neretai būna ypatingas, kartais netgi tampresnis negu vaikų su tėvais.
Esate sakiusi, jog „kuriančiam žmogui yra privaloma daryti ir kalbėti tik tai, kas eina iš tavęs paties - iš tavo sielos, prigimties“. Ar galima manyti, kad Jūsų vaikystės prisiminimai - ypatingai artima močiutė ar koks reikšminis įvykis - inspiravo rašyti pasaką? Kiek asmeninė patirtis reikšminga dabar, statant spektaklį?
Sakydama, jog kūryba turi kilti iš paties kuriančiojo sielos, aš turiu omeny autentiką, tam tikrą originalumą, bet jokiu būdu ne autobiografiškumą. Labai vertinu autentiškus menininkus, kurie turi savitą, su niekuo nesupainiojamą ir nesulyginamą meninę kalbą, savo atrastą ir išieškotą stilistiką, kitaip kalbant, savo veidą. Pati to siekiu - kurti tai, ko nėra, surasti temas, apie kurias mažai kalbama bent jau mūsų teatrinėje terpėje ir dar savu, nuo nieko nenukopijuotu balsu. Tai nėra pats lengviausias kelias, tenka rizikuoti, klysti, ieškoti, bet būtent tai man ir įdomu.
O kalbant apie asmeninę patirtį - taip, santykiai su artimiausiais žmonėmis man labai brangūs ir svarbūs, tai, be abejo, atsispindi kai kuriuose mano spektakliuose.
Senatvės motyvas, vyresnio amžiaus personažas kultūroje paprastai siejamas su išmintimi, žinojimu. Kiek „Solėje...“ reikšmingas didaktikos aspektas? Kiek apskritai Jūs, kaip režisierė, siekiate švietėjiškų tikslų, ar Jums priimtinesnė pozicija, jog menas yra daugiau negu švietėjiškumas, tai estetikos sritis, kurioje didaktika nereikalinga?
Nemanau, kad meno uždavinys yra mokyti, moralizuoti, pateikti kažkokius gyvenimo receptus. Patys geriausi filmai, spektakliai veikiau pastebi tam tikrą problemą, atkreipia visuomenės dėmesį į ją, „ištraukia iš realybės“ tam tikrą „kąsnį“ ir parodo jį pro padidinamąjį stiklą.
Neretam vaikui Jūsų spektakliai būna pirmoji teatrinė patirtis. Kokį ikiteatrinį darbą turėtų atlikti tėvai? Kaip? Kiek, Jūsų manymu, vertėtų ruošti vaiką? Gal kaip tik, priešingai, ruošti, aiškinti nereikia, spektaklis kal͂ba - patraukia, įtraukia - pats?
Manau, tėvai apskritai turėtų lavinti vaikus ir kiek tik leidžia galimybės, suteikti jiems kuo daugiau sąlygų susipažinti su menu - muzika, literatūra, kinu, teatru, šokiu ir kt. Kuo anksčiau vaikai tokį išsilavinimą gaus, tuo labiau išprususios, šviesios asmenybės užaugs. Spektaklio aptarimas, diskusija, analizė gali vykti jau pažiūrėjus arba per patį spektaklį. Man patinka, kai vaikai spektaklio metu aktyviai dalyvauja, gyvai reaguoja į veiksmą, kažko klausinėja - juk tai ir yra meninė patirtis.
Jūsų ne vienerių metų patirtis leidžia klausti apie pokytį, kaip teatras kalbėjo ir kalba (turėtų kalbėti) su vaiku dabar?
Nieko naujo nepasakysiu - teatras turi keliauti kartu su laiku, jausti šių dienų nervą. Netgi daugiau, teatras turi būti vienu žingsniu priekyje, tarsi rytojuje. Turiu terminą vertinti spektaklius (ir savo pačios kai kuriuos meninius sprendimus): šitas darbas vakar dienos, o šitas - užvakar. Džiaugiuosi, kad šiuolaikinis teatras vaikams tampa vis mažiau infantilus, nevengiama ir probleminių temų. Jau kelis metus iš eilės stebiu puikų „Menų spaustuvės“ Vilniuje organizuojamą festivalį „Kitoks teatras vaikams“, kuris vis nustebina žanrine, stilistine įvairove, stebiu kas vyksta Europoje, jaučiu simpatiją skandinavų pozicijai „teatras be pasakų“. Su vaikais vis daugiau ir įvairiau kalbama apie tai, kas vyksta realiame gyvenime. Žinoma, jiems suprantama kalba. O vaikai priima teatrą gyvai, atvirai ir nuoširdžiai, jeigu jiems spektaklyje nenuobodu. Linksmiausia būna, kai žiūrėti spektaklio ateina moksleivių klasės. Draugų kompanijoje vaikai labiau atsipalaiduoja ir laisviau reiškia emocijas, vieni kitus tarsi „užkuria“. Sėdėdami spektaklyje su tėvais, jie paprastai būna santūresni.
Kartą sakėte: „Kurdama vaikams, net kuriu specifinę darbo atmosferą: kuo mažiau konfliktų, jokių keiksmažodžių, suaugusiųjų gyvenimo purvo - griežtai! Esu įsitikinusi, kad visa tai persiduoda bendrai spektaklio atmosferai. Proceso metu sąmoningai kuriu pozityvią, linksmą, kūrybišką darbo atmosferą.“ Kokia šiaurės pasakos kūrybinė atmosfera?
Laikausi tradicijų, stengiuosi kurti pozityvią atmosferą ir dabar. Aktoriai taip pat puikiai supranta, jog kuriant vaikams, mes visi turime pasistengti išlaikyti tam tikrą lengvumą, žaismę, matau, kaip jie stengiasi tai daryti ir labai tuo džiaugiuosi. Džiaugiuosi kolegišku, geranorišku, pagarbiu santykiu, kuris nepaprastai padeda mums kartu dirbti.
Ir toliau bendradarbiaujate su dailininku Artūru Šimoniu. Kokiais vizualiniais sprendimais kuriama šiaurės pasaka?
Su Artūru kuriam jau dešimtą spektaklį ir šis darbas - natūrali mudviejų tandemo kelionės dalis. Drauge kuriame ryškią, estetiškai išgrynintą, muzikalią formą, kuri būtų maloni akiai ir lavintų vaikų skonį. „Solėje...“ žaidžiame eskimų kultūros ženklais, iš jų sėmėmės įkvėpimo, tai ypatingai bus ryšku fantasmagoriškuose kostiumuose. Labai norime sukurti nebuitišką, šiek tiek magišką, mistinį pasaulį, - juk statome pasaką!
