85-ąjį Valstybinio Šiaulių dramos teatro sezoną rugsėjo 26 d., šeštadienį, 18 val. atidarys Arvydo Lebeliūno režisuojama Arthuro Millerio dviejų dalių melo drama „Komivojažieriaus mirtis“ (Death of a Salesman), kuri laikoma XX amžiaus Amerikos dramaturgijos klasika.
Ko ieškome? Pjesės autorius Arthuras Milleris, matyt, neveltui pavadinimui „Komivojažieriaus mirtis“ parašė paantraštę „kai kurie privatūs dviejų veiksmų pokalbiai ir rekviem“. Privatūs - tai asmeniški, o jie tokie atpažįstami ir vieši. Rekviem kam - komivojažieriui ar vertybėms pasaulyje, kuriame, kaip sakoma pjesėje, „vertinama tik tai, ką galima parduoti“? Režisierius Arvydas Lebeliūnas neabejodamas sako, kad statyti Millerį - reiškia pažinti pasaulį. Anot jo, Milleris - tai XX amžiaus Shakespeare´as, o pjesę „Komivojažieriaus mirtis“ būtų galima tapatinti su „Karaliumi Lyru“. „Tai be galo sociali pjesė. Joje viskas apie žmogų. Ji daug ką atskleidžia. Ir ji nėra sudėtinga. Jos siekis - įrodyti poziciją „Būk laimingas“. Ir tai nėra moralas. Tai greičiau tavo gyvenimo revizija: ar tu laimingas, ar gyveni savo gyvenimą, ar neapsunkini jo, vydamasis svajonę, kurios niekam nereikia? O laimė yra laisvė nugyventi tai, ką nori, ką myli. Neveltui finaliniai Lindos žodžiai yra „Mes dabar laisvi“. Spektaklis leidžia užbėgti įvykiams už akių, kaip sako pjesėje Bifas, „atsisakyk savo svajonių, kol dar ne vėlu“. Turi gyventi šioje realybėje: čia ir dabar“, - apie spektaklį sako režisierius.
Kodėl dabar? 1949 m. pjesė autoriui pelnė Pulitzerio premiją. Po pasaulinės šlovės ją atrado ir Lietuvos režisieriai, statę ją įvairiuose šalies teatruose kone kas dešimt metų: 1956 m. - Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, 1968 m. - Panevėžio dramos teatre ir 1997 m. - Jaunimo teatre. Pastaraisiais dešimtmečiais ši socialinės dramaturgijos pjesė Lietuvos teatralams nepasirodė aktuali ir ją visi primiršo. Tuo tarpu režisierius Arvydas Lebeliūnas įsitikinęs, kad ši pjesė mums dabar ypač aktuali, ji „grįžo“ į mūsų šalį savo laiku, kai mes susiduriame su tais pačiais sunkumais. „Šiuolaikiniame ekonominiame bėgime žmogus, ieškodamas būdo išsilaikyti, praranda vertybes, šeimą, net save patį. „Komivojažieriaus mirtis“ - tai šeimos išlikimo istorija. Viskas tarsi daroma dėl šeimos, o pasirodo, kad tas nepaliaujamas bėgimas, tas aukojimasis ir aukojimas virsta šeimos susvetimėjimo tragedija“, - sako režisierius. Beje, drama „Komivojažieriaus mirtis“ Valstybiniame Šiaulių dramos teatre statoma 2015-aisais, kai pasaulis mini žymiojo dramaturgo Arthuro Millerio 100-ąsias gimimo ir 10-ąsias mirties metines.
Dėl dramos žanro. Jau pavadinime nuspėjama mirtis. Tačiau tai ne tragedija. Spektaklyje tragiškumas persipynęs su sentimentalumu, jausmingumu. Galėtų būti melodrama. Gėrio ir blogio kovos lauke (anot autoriaus, - kai kuriuose privačiuose pokalbiuose) ietis sukryžiuoja tiesa ir melas, svajonė ir realybė, laisvė ir atsakomybė. Tad kaip kam labiau patinka: melodrama ar mẽlo drama.
Kūrybinė komanda. Spektaklio scenografas - Marijus Jacovskis, kostiumų dailininkė - Aleksandra Jacovskytė, kompozitorius - Saulius Šiaučiulis. Pagrindinį komivojažieriaus Vilio Lomeno vaidmenį kuria aktorius Antanas Venckus, jo žmoną Lindą vaidina Jūratė Budriūnaitė, o sūnus - aktoriai Aidas Matutis ir Anicetas Gendvilas. Spektaklyje taip pat vaidina aktoriai: Juozas Bindokas, Rolandas Dovydaitis, Romanas Dudnikas, Inga Norkutė, Danguolė Petraitytė, Eglė Stanišauskaitė, Monika Šaltytė, Juozas Žibūda, Aurimas Žvinys.
Aktorius Antanas Venckus (Vilis Lomenas): Lomenas sako: „Juokinga, ar ne tiesa? Važiuoji visą gyvenimą, važiuoji, tiek kelių išmaišai, tiek slenksčių nubrūžini, o galų gale miręs tu kainuoji brangiau negu gyvas.“ Perfrazuojant autorių, galėčiau pasakyti: gyvenimas - džiunglės, ir reikia drįsti į jas žengti, o ne gyventi iliuzijų ir fantazijų bevaisiame pasaulyje.
Aktorė Jūratė Budriūnaitė (Linda): Nuo Lindos šeimos modelio mano šeimos samprata nėra labai nutolusi, todėl viskas, kas vyksta spektaklyje, man svarbu, mane labai šildo ir kartu labai jaudina. Kaip aktorei kurti Lindos vaidmenį man labai slidu: jei aš žinočiau, kaip pastatyti tvirtą šeimos namą - tokią nepajudinamą pilį... Negali būti tikras, kad sukūrei šeimą ir tai jau viskas. Juk šeima nuolat kinta, kiekvienas šeimos narys žaidžia savo žaidimą ir niekas nežino, koks bus finalas. Šeima - tai azartas, proto ir aistros žaidimas, didžiulis intymumas, saugant paslaptis nuo kitų ir didžiulis atvirumas vienam su kitu. Ir visos tavo pajautos, mintys ir širdis negali atitrūkti nuo šeimos, nes tai tavo komanda, patinka ji tau ar ne.
Aktorius Aidas Matutis (Bifas): Bifas po klajonių grįžta namo su viltimi, kad šeimoje nebebus melo, visi susivienys ir nebevaidins tos amerikietiškos tobulos šeimos svajonės, kurioje būtinai turi būti turtingas tėvas, tobula mama ir du sėkmingi vaikai. Jį žudo tie namai su balta tvorele ir pievele, kurioje niekas nebeauga ir šeima iširusi. Taip pat ir pastangos tapti tuo, ko nenori būti, juk jis myli laisvę: dangų, darbą, valgį, poilsį, galimybę laisvai pasėdėti ir parūkyti.
Aktorius Anicetas Gendvilas (Hepis): Hepis tėvo akyse visuomet buvo antras, tos nemeilės atleisti tėvui negali ir net ima jo nekęsti, meilės trūkumą kompensuodamas ir savo „šaunumą“ įrodinėdamas atsitiktiniais meilės nuotykiais. Lomenų šeimos drama atskleidžia, kad mes visi esame visuomenės, neva, privalomų standartų ir svajonių įkaitai: siekiame įsivaizduojamos karjeros, diplomo, tačiau ne kiekvienas žinome, ar to iš tiesų reikia, ar tai suteiks laimės mums ir mūsų šeimai.
Šiaulių dramos teatro inf.
