Lygiai prieš 75-erius metus savo kūrybinę veiklą pradėjo dabartinis Lietuvos nacionalinis dramos teatras. 1940-aisiais spalio 6-ąją tuometiniame Vilniaus valstybiniame teatre Basanavičiaus g. 13 buvo suvaidinta olandų dramaturgo Hermano Heijermanso drama „Viltis“. Pjesės apie žvejų gyvenimą vaizdinis motyvas - laivelis - tapo Nacionalinio dramos teatro emblema. Šiandien šį grafiškai Vytauto Palaimos plunksna įamžintą laivelį blaško karo audros - originaliai apie karą prabilsiantį spektaklį „Didis blogis“ kuria dramaturgas Marius Ivaškevičius, vengrų režisierius Árpádas Schillingas, scenografas Marius Nekrošius, kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė, aktoriai Diana Anevičiūtė, Dainius Gavenonis, Jevgenija Gladij, Gytis Ivanauskas, Vaiva Mainelytė, Valentinas Masalskis, Vitalija Mockevičiūtė, Martynas Nedzinskas, Valentin Novopolskij, Rasa Samuolytė, Nelė Savičenko ir Beata Tiškevič-Hasanova.
Apie karą ir teatrą kalbamės su spektaklio režisieriumi Árpádu Schillingu.
Pradėsiu nuo paprasto dalyko: „Didis blogis“ - tai beveik vaikiškas pavadinimas, bet naujajame spektaklyje ketinate kalbėti apie sudėtingiausius dalykus.
Žinoma, pagrindinė spektaklio tema yra karas, ir mes bandome kalbėti šia tema. Ypač dabar, stebint situaciją Kijeve, matant Rusijos agresiją. Tačiau iš kitos pusės matome ir neonacių judėjimą Kijeve. Tuo pačiu metu šiomis temomis sudėtinga kalbėti iš vieno požiūrio taško. Sudėtinga surasti vieną karo priežastį. Šiuo spektakliu bandysime kalbėti apie žmoguje vykstantį karą: iš kur jis, kas jį sukelia, kur jo šaknys, ar jis instinktyvus? Turiu omeny ne vien konkrečią situaciją Ukrainoje, Sirijoje ar kitur, bet žmogaus prigimtį, jo agresiją, kaip tai veikia žmogaus viduje. „Blogis“, - tai ne vienas blogas personažas. Kai mes šnekam apie karą, galime lengvai sutapatinti velnią su Putinu, galime kalbėti apie Rusijos agresiją, tačiau kartu bandome išvengti konkrečios asociacijos, visas problemas užversti ant vieno žmogaus pečių. Putinas yra vienas ir svarbus šio „žaidimo“ personažas, bet jis nėra velnias. Mums šis klausimas bus svarbesnis, bandant suprasti psichologinius aspektus, karo aspektus.
Pavadinime slypi ir karo „žavesys“, „glamūras“... Norime kalbėti apie menininko poziciją. Kartais menininkui karas arba katastrofa - geriausia tema. Paradoksalu: karo nekenčiame, bet teatrui tai pati geriausia tema. Apie ką kalbėti, kai nėra karo? Šį paradoksą ir norėjome išreikšti pavadinimu „Didis blogis“.
Net galvojant apie karą sunku užčiuopti jo esmę - ilgai priešinasi vaizduotė. Kokie procesai vyko su Jumis, prisilietus prie šios temos?
Pirmiausia aš rinkau informaciją apie konkrečią situaciją. Daug kalbėjausi su įvairiais žmonėmis. Man buvo įdomu sužinoti, ką šis konkretus karas Ukrainoje reiškia Lietuvai, Lietuvos žmonėms? Dėl to buvo labai svarbu suorganizuoti vasaros stovyklą, kurioje galėjau pamatyti ir aktorių reakciją į šią temą, sužinoti jų nuomonę.
Mano paties pirmoji reakcija yra pasekmių baimė. Vengrija turi sieną su Ukraina. Baimė man labai svarbus faktorius, kaip ir karo absurdas. YouTube galima pamatyti įvairių filmukų, kuriuose, pavyzdžiui, kalbasi Donecko separatistai. Kartais net juokinga, lyg žiūrėtum televizijos šou: daugybė įvairių kvailysčių, juodų juokelių. Karo siurrealizmas, kai, pavyzdžiui, iš pašauto lėktuvo, tiesiog iš dangaus krenta žmonių kūnai... Galvojant šia tema labai daug atspalvių, o pirma reakcija - baimė.
Žmogaus prieštaringa prigimtis užfiksuota jau mitologijoje ar pirmojoje biblijinėje žmogžudystėje - Kainas nužudo Abelį. Kokią Jūs regite karo anatomiją?
Tai būtų viena perspektyva: su Mariumi Ivaškevičiumi bandėme sukurti kuo sudėtingesnę konstrukciją, kurioje būtų pateikti ir poetiniai, filosofiniai karo aspektai. Nesu pakankamai drąsus, kad galėčiau situacijas lyginti su antikinių siužetų sudėtingumu, kompleksiškumu. Siekėme pavaizduoti psichologinį karo poveikį žmogaus prigimčiai. Nenorėjome scenoje rodyti karių, kovų su ginklais, kur kas daugiau kalbėjome apie baimę, kankinimus, kankinimų baimę, žmogaus nuogumą, trapumą, žmoguje glūdinčią gyvulišką agresiją. O gal apskritai žmogus negali gyventi taikoje, gal tai neįmanoma, gal karas yra žmogaus prigimtyje? Tai reikštų, kad mes visuomet turėtume gyventi karo akivaizdoje.
Po Antrojo pasaulinio karo Europoje karas Ukrainoje yra didelė staigmena. Nieks negalvojo, kad po 70 metų Europoje vėl kils karas. Ir dabar tas karas prasidėjo, mes nežinome, kodėl jis kilo. Šiuo metu susiformavo tokia europietiška koncepcija: vengti karo bet kokia kaina, visada. Skambėtų panašiai: yra žmogus, kuris už kitą žmogų nusprendžia: „daugiau nebebūsiu agresyvus“, „pasistengsiu vengti savo tamsiosios pusės“, „kovosiu su savimi“. Lyg narkomanas sakytų „aš nenoriu vartoti, nenoriu...“ Tačiau mes vėl ir vėl paslystame. Klausimas, kaip žmogus negali išvengti savęs, išmesti iš prigimties to „aspekto“, to noro. Todėl šioje pjesėje klausiame - ar tai tęsis amžinai?
Aš suprantu, kad Jums svarbi ne spektaklio forma, bet turinys. Dar tiksliau - tai, kas bus pasiekta išprovokavus žiūrovą. Kaip Jūs apsidraudžiate ir kuriame taške lieka didžiausia rizikos galimybė?
Kai dirbu užsienyje, visada didžiausia rizika išlieka supratimo klausimas: „Ar jie mane supras?“ Kitas klausimas: aš nepažįstu lietuvių publikos, nežinau jų reakcijos į stilių, kurį čia bandome sukurti. Ar jie nori, kad šia tema būtų kalbama teatre? Ar reikalinga ši analizė? Juk kai kas gali pasakyti, kad užtenka naujienų TV žiniose, kad apie tai galima paskaityti laikraštyje, mes nenorime to scenoje žiūrėti. Problema - tai per daug arti mūsų, mes neturime pakankamo atstumo. Bandome žaisti su šio spektaklio nuotaika. Tai truputį ir komedija, ir tragedija, ir viskas kartu. Reikia duoti publikai galimybę surasti tą atstumą. Intelektualūs klausimai yra įdomesni, aktualesni už emocinius klausimus.
Aš nežinau, kas bus su publika, nes karo tema dabar yra aktuali. Žinoma, mes bandome šiek tiek publiką ir provokuoti, nes yra patogu būti šiek tiek auka. Ar mes krentame į aukos poziciją - „Taip, mes esame lietuviai, šio karo aukos“? Kaip galime šią poziciją pakeisti? Nuo pradžios iki pabaigos buvimas auka - tai nėra terapija, tai nepadeda. Šioje būsenoje žmonės nenusiramins, nesijaus patogiai. Man, dramaturgui, aktoriams didelis svarbus klausimas - kaip žmonės gali kalbėti apie tai? Kokie klausimai ar atsakymai gali kilti publikai?
Ar spektaklis yra meninis, lyg pasakoje, bandymas sustabdyti permanentiškai besitęsiantį karą tai vienoje, tai kitoje pasaulio dalyje? Ar tai yra daugiau pasąmonės analizė?
Tai tarsi psichologinė kelionė. Šiame spektaklyje bus naudojami netgi tikri aktorių vardai, kurie šiam spektakliui suteikia nemažai asmeniškumo. Tačiau metaforinis aspektas bus daug svarbesnis už realius atsakymus. Tai nėra dokumentinis teatras. Žinoma, kai kurias scenas kuriame iš realybės, tačiau palaipsniui jos tampa metaforomis.
Siužetas aiškus - šeima skirtingose situacijose. Ir kažkas atsitinka spektaklio viduryje, po to tie patys personažai atrodo gerokai pasiklydę, pasimetę pragare arba šachtoje. Tai psichologiška: menininkai, pasiklydę ties šiuo klausimu.
Jūs jau seniai garsėjate savo netradiciniu darbo stiliumi. Kaip dirbote šį kartą?
Man labai svarbu kuo giliau įtraukti aktorius. Labai gerai, jeigu jie patys gali spręsti. Aš atvykau iš Vengrijos ir noriu kalbėti apie tai, kaip lietuviai bijo karo, man aktualu kalbėti su šiais žmonėmis ir su aktoriais, kaip tikrais žmonėmis: ką ir kaip jie galvoja? Dėl to vasaros stovykloje aš jiems suteikiau laisvę, tik nubrėžiau tam tikras ribas. Aktoriai jas jautė, bet galėjo siūlyti savo idėjas, kaip jie įsivaizduoja skirtingas situacijas, kad galėtų patys apibūdinti tą baimę, apie kurią kalbėjau pradžioje. Ką jiems reiškia ta baimė? Ir aš norėjau pamatyti, sužinoti, kokios jų ribos. Jeigu jų neprašau padaryti vieno ar kito, įdomu sužinoti, ką jie pasiūlys, kaip toli jie „nueis“, kokia jų medžiaga, turinys?
Aktoriai greiti. Man tai labai patinka. Jie labai greit viską supranta, pagauna. O tai, ką aš darau dabar - tiesiog viską perkeliu ant scenos, kad surasčiau spektaklio struktūrą. Aktoriai labai paslankūs. Galbūt gerai dėl to, kad buvo stovykla, kurioje jie pajuto, kad aš nenoriu vien jais naudotis ar visą laiką diktuoti, užduoti klausimus. Tai tarsi pokalbis, ir man tai svarbu.
Atrankoje dalyvavo daug aktorių, net iš kelių teatrų. Kokiu principu juos atrinkote?
Vyko penkių dienų kastingas, ir aš aktoriams daviau sudėtingas užduotis, per kurias tyrinėjau jų reakciją: kaip jie paslankūs, kaip greitai gali pasikeisti, kalbėti, judėti, bendrauti ne kaip personažai. Žmogiškas aspektas buvo labai svarbus.
Pasirinkau aktorius, kurie atrankoje per daug „nekovojo“. Išsirinkau tuos, kuriuos domino ta problema, ta tema, kurie supranta, kad svarbiausia - ne laimėti atranką. Tie žmonės ypatingi, nes jie nori galvoti karo tema, ne vien „tarnauti“ mano koncepcijai.
Labiausiai mane nustebino žmonių kuklumas. Ir man tai labai patiko. Pavyzdžiui, aktorė Nelė Savičenko: garsi, galinti daryti „ką nori“, bet ji yra kukli. Nelė padeda, tarytum tarnauja vienai ar kitai temai. Būtent į šį kastingą atėjo garsūs aktoriai ir aštuonias valandas tik improvizavo... Man buvo įdomus jų susidomėjimas. Aš jaučiu, kad aktoriai manimi pasitiki. Gal paskutinius metus per daug dirbau su operos dainininkais, bet tai, ką regiu dabar - tai rojus po pragaro.
Iš pradžių buvo manoma, kad tekstai bus visų, tik juos dramaturgas užrašys. Palaipsniui Marius Ivaškevičius vėl įgijo savarankiško dramaturgo statusą. Nuo ko tai priklausė?
Iš pradžių Mariui Ivaškevičiui keista atrodė „dirbti kartu“, naudoti aktorių idėjas. Jam tai buvo visiškai nauja - kas vis dėlto atsakys už pjesės tekstą? Kai pasakiau, kad jis gali imtis šios atsakomybės tik po to, kai mes apie tai išsikalbėsime, surasime spektaklio struktūrą, įtraukę aktorius, Marius pamažu suprato, kad savo pozicijos nepraras. Jis labai gerai išnaudojo vasaros stovyklą: ėjo paskui aktorius ir daug idėjų įtraukė į savo kūrinį.
Pjesės siužetas priimtas bendru mano ir Mariaus sprendimu, vėliau aktoriai pasiūlė kitų idėjų. Galų gale Marius viską surinko ir parašė pjesę, kurios pusę aš iškirpau. Tai tikrai bendras darbas. Tačiau galų gale jis pasijautė autoriumi.
Koks charakterio bruožas pavojingiausias režisieriui?
Visais laikais blogiausias dalykas, kurį aš matau - nesmalsus režisierius, kuriam neįdomūs aktoriai, kuris jais tik naudojasi. Man tai svetima. Kalbant apie filmus, ten šiek tiek kitokia situacija. Filmų režisieriai arba operatoriai - vis tik jie turi tą supergalią. Tačiau teatre kiekvieną dieną turime eiti ir kažką kurti. Pavojingiausia, kai režisierius visą procesą „naudoja“ savo asmeniniam vystymuisi. Kai kurie režisieriai per repeticijas išlaiko didžiules pauzes. Aktoriai tik stovi ant scenos arba sėdi. Jie laukia prakalbos ar kažkokių „genialių“ idėjų, o režisierius negali žinoti, kas jo galvoje „vyksta“. Akivaizdu, kad režisierius visą laiką turi būti atviras ir savo režisieriaus galvą „atverti“ aktoriams.
Tiek Vengrijoje, tiek pasaulyje Jūs garsėjate savo drąsa, performatyvumo veiksmingumu. Esate spektaklio metu apsinuoginęs prieš žiūrovą, sėdintį ne daugiau nei per metrą.
Aš nenoriu šokiruoti tuščiai. Bet visa tai susiję su bendravimu. Man svarbu pasiekti tokį lygį, kuriame galima būtų laisvai bendrauti, kada galima būtų užduoti įvairiausius klausimus. Man įdomiausia pokalbis. Žinoma, daug lengviau tai daryti su vengrais vengrų kalba, nes tai yra ir verbalinė situacija, tačiau aš ir kitur tai bandau. Panašiai esu dirbęs Prancūzijoje su prancūzų studentais, įvairiose teatro mokyklose. Mes kartu siekėme šio tikslo: juk kam kurti teatrą, jeigu ne tam, kad kalbėtumėmės vieni su kitais? Svarbu į šoną nustumti teatro blizgesį ir scenoje būti kuo paprastesniam. Tai nereiškia būti nepoetišku, tačiau - labai asmenišku. Dėl to man labai patinka dirbti su dabartiniais aktoriais: aš jaučiu jų individualumą, asmenybes... Aš ir noriu ant scenos išsakyti labai asmeninius dalykus, kad įvyktų dialogas su publika.
Pasaulio istorijos pavyzdžiai byloja, kad geri politikai šalia savęs turėjo po išmintingą filosofą. Žinant, kad jau Antikoje teatro mąstytojai - dramaturgai, aktoriai užfiksuoti anksčiau už pirmuosius filosofus, panašu, kad teatro praktikų intuicijos nėra tušti svaičiojimai. Įdomu būtų išgirsti Jūsų nuojautas apie įsisiūbavusius pasaulio įvykius.
Manau, kad teatras labiau susijęs su pramogomis nei su politika. Per pastaruosius septynerius metus Vengrijoje rengiau daug įvairių politinių akcijų, bendravau su įvairiais piliečiais. Bandžiau įtraukti publiką į sceną ir kažkaip sudaužyti tą ketvirtą sieną, norėjau surasti praktinį teatro poveikį pasauliui... Bet turiu pasakyti, kad yra riba. Mes galime kalbėti, vaizduoti savo pasaulį, ir tai labai sudėtinga, paveikti publiką - taip pat labai sudėtinga. Aš mačiau teatro ribas, aš jas jaučiau.
Mes kalbame apie dabartinį laiką: žmogus turi naujus įrankius realybei kurti. Senovėje teatras buvo vienintelė vieta, kur žmonės susirinkdavo ir kalbėdavosi opiomis temomis, kažko mokėsi iš istorijos, kultūros ir t. t.. Tačiau šiandien yra daugybė būdų tai daryti. XXI amžiuje daug visokio „aktyvizmo“. Šiandien svarbus klausimas, ar mes pakankamai drąsūs, kad išeitume į gatvę ir galėtume kurti savo pasaulį. Demokratija - labai svarbus klausimas. Taip, mes galime tai daryti, mes galime išeiti gatves, mes galime dalyvauti demonstracijose. Kiekvienas gali būti kalbėtoju, oratoriumi, dalintis savo mintimis internete, per facebooką, gali suorganizuoti revoliuciją, tūkstantį skirtingų renginių mieste ar kaime - kur tik nori. Kartais teatras yra tarsi sena, purvina spinta - atidarai duris, pro kurias gali iškristi daugybė senienų. Kartais jaučiu, kad jau nenoriu kurti teatro, o siekiu organizuoti demonstracijas ar kurti kokį nors klubą.
Manau, svarbus etinis, moralinis klausimas - mes tikime teatru ar tik naudojamės juo? Dabar aš patiriu, jaučiu ne tik didelį darbo greitį, bet ir tą greitį, kuris yra už teatro ribų. Aš dažnai matau - teatras kenčia kaip senas vaikas, kuris neranda sau vietos, ir kartais jaučiu - ir žmonės, ir laikas, ir kultūra praeina pro teatrą. Pralekia didžiuliu greičiu.
Kartais jaučiu didžiulę prabangą - egzistuoja milžiniškos valstybės institucijos tai prabangai. Jeigu kalbame apie karą ar imigrantus, apie globalinį atšilimą, įvairius įtampos taškus pasaulyje - ką galima daryti su šia išraiškos forma, kaip galime reaguoti? Nes tokia forma daug labiau tinka filosofavimui, negu atviram veiksmui kažką daryti. Galbūt komunizmo laikais teatras buvo vieta, kur žmonės susitikdavo, kalbėdavosi apie didžiulius dalykus, tačiau šiandien, demokratijos sąlygomis - ką galime daryti teatre to, ko daryti negalime kitur? Mes bet kur galime susitikti ir viską suorganizuoti už teatro ribų. Publikai mes tos žinutės neturime siųsti „tarp eilučių“, galime tik kalbėtis ir sakyti tiesiai. Demokratija gali nužudyti teatrą.
Karo analitikai teigia, kad pyktis ir žiaurumas kyla iš nuolatinės kančios (Sacharos dykumos pavyzdys). Kaip Jūs manote, iš kur žmoguje formuojasi žiaurumas? Koks siutas verčia žmones siųsti į mirtį?
Gal žiaurumas kyla iš instinktų? Kai matau, ką kuria rusų propaganda, karas Ukrainoje vyksta dėl politinių Putino interesų. Tai politinė manipuliacija, ir tame kančios aš nejaučiu. O Sirijos atvejis - labai sudėtingas: yra Basharo al Assado režimas, sukilėliai ir Islamo valstybė - trys skirtingos stovyklos. Tie žmonės, kurie pradėjo kovoti „iš kančios“, daugiausiai prarado. O Islamo valstybė ne už tai kovoja, šių žmonių kova pritvinkusi bjaurios vyriškos energijos.
Aš kartais įsivaizduoju, kad didžiąsias problemas sukūrė Vakarų Europos civilizacija ir JAV, todėl dabar jie patys negali jų išspręsti. Kaip ir Afrikoje. Akivaizdu, kad daugybė karų gali kilti vien dėl politinių interesų. Po kurio laiko žmonės ima kentėti, prasideda karas. O pati pradžių pradžia - kurios nors vienos vyriausybės interesai. Manau, ir dabar didžiausia ir akivaizdžiausia problema - politika.
Ką Jūs manote apie Europos bandymus integruoti atvykėlius iš Artimųjų Rytų? Šiandien mes stebime jau integruotų žmonių elgesį toj pačioje Europoje - Prancūzijos satyrinio žurnalo redakcijos atvejis, bombos Londono metro ir t. t.? Ar Senasis žemynas turi tapti Eurabija?
Manau, kad čia demagogijos pradžia. „Charlie Hebdo“ - tik vienas pavyzdys, o yra daugybė imigrantų ir pabėgėlių Prancūzijoje, Vokietijoje ir visur. Šiandien Europoje šiai demagogijai stiprinti naudojami vos keli atvejai prieš tikrai stipriai kenčiančius žmones. Tai, ką aš regiu šiandien (nes Vengrijoje yra daugybė imigrantų), panašu į holokaustą. Akivaizdus cinizmas, nors kalbama apie krikščionišką Europą... Bet aš nematau tos krikščioniškos Europos, nematau krikščioniškos reakcijos... Aš tik girdžiu iš Baltijos šalių, iš Balkanų, kad nenorim tų žmonių, nenorim jiems padėti, mums jų nereikia, nes jie juodaodžiai, raudonodžiai, musulmonai, arabai ar dar kažkokie potencialūs teroristai. Man dėl to tik gėda.
Labai įdomu, kad tie žmonės, kurie gyvena prie jūros, Italijoje, Graikijoje - jie arti tos problemos. Jie susitinka, mato tuos žmones, ir kai susiduria, jie keičiasi, nes ima suprasti kančios mastą. Kenčiantys žmonės yra trapiausi ir labiausiai pažeidžiami. Tik įsigilinus į jų kančią atsiranda galimybė juos suprasti. Pavyzdžiui, vienas iš imigrantų pasakoja apie išžudytą šeimą, susprogdintus namus, apie tai, kad jis yra čia, nes ten neturi ateities. Tikiu, kad išgirdęs kitų istorijas, žmogus gali pasikeisti.
Šiuo metu mes turime atsisukti į realybę ir suprasti, kad Europa yra kontinentas, pilnas demagogijos, nacionalizmo, kvailumo. Mes visą laiką kalbame apie kažkokią praeitį, nors yra dabartis. Kodėl žmonės visą laiką skundžiasi, nors patogiai gyvena, viską turi? Mėgstama kalbėti apie savo problemas, apie tai, kas atsitiko prieš penkiasdešimt metų. Gal galime dabar tai pamiršti?
O kaip laikosi Vengrija šiame kontekste?
Vengrijoje bjauri situacija, nes vyriausybė visiškai atsisako padėti tiems žmonėms. Tik paprasti žmonės, kai kurios nevyriausybinės organizacijos jiems padeda. Vyriausybė net tualeto šiems žmonėms neskiria, absoliučiai nieko. Pabėgėliai miega gatvėse, visur. Niekas jais nesirūpina. Tai labai sunku suvokti. Apie imigrantus Vengrijoje kartais kalbama labai demagogiškai: „Jie čia atvyksta, nes nori daugiau uždirbti, jiems reikia patogesnio gyvenimo“. Labai nedaug žmonių gali giliau suvokti šią situaciją. Manau, kad Vengrija dabar ciniška, nes vyriausybė šią problemą „naudoja“ kitiems rinkimams. Veikia populistiškai, kaip kampanija prieš terorizmą iš Rytų: „mes juos visus išvarysime ir tapsime herojais.“ Galbūt po metų tų žmonių gatvėse jau nebebus, o mes eisime jomis ir matysime tik monumentus savo gėdai.
Atrodytų, lyg mūsų lauktų visiškai isteriška ateitis. Kokį Jūs matote rytojų?
Kartais, kai nėra vilties, patogumas tampa visiems svarbus. Mes nenorime jo atsisakyti. Niekas nenori. Europa - tai komforto zona, ir šios zonos mes nenorime palikti. Tai per daug didelė rizika. Mums patinka keliauti į egzotines šalis, naudotis jomis, tačiau elgiamės taip, tarsi nebūtume vientisi žmonės, tarsi kažkas mumyse suirę. Yra labai skirtingi dalykai: komforto zona, kančios zona, ekonominė zona, bet tos zonos tarpusavy nenori bendrauti.
Aš turiu du vaikus. Aš galvoju apie tai. Pirmiausia, aš manau, kad jie turi išvažiuoti iš Vengrijos, iš šios šalies, iš šios visuomenės. Beviltiška, nes aš netikiu, kad kada nors pasikeis šis mentalitetas. Vengrijos bendruomenė yra labai vienspalvė, monochromiška, apskritai nieko nenorinti suprasti. Tokia šalis, tokia tauta neturi ateities, nes mes negalime apsaugoti savęs.
Jūs kalbate kaip Thomas Bernhardas.
Nežinau. Mes negalime statyti sienų, nes jos nepadeda, neišsprendžia problemos. Iškentėję žmonės negali pastatyti tokios sienos, kurios jie neperliptų. Tas pats vyksta Izraelyje ir Palestinoje. Kurį laiką tai gali veikti, bet jokia bendruomenė negali gyventi apsupta sienų. Tai neįmanoma. Tai gali apsaugoti „šiuo momentu“, bet tai - ne atsakymas ateičiai. Aš jaučiu, kad per sekančius dešimt metų Europoje atsiras daug naujų sienų. Gal Baltijos šalys atsitvers nuo Rusijos, kitos - nuo imigrantų, kitos - dar nuo kažko. Atrodytų, kad tai galimybė pasijusti stipresniems, bet aš manau, kad dėl to tampama tik silpnesniais, nes imunitetas jau būna nusilpęs. Dėl statomų sienų mes negalėsime vieni su kitais susitikti, paliesti vienas kito, mes būsime savo urvuose, kiekvienas savo mažose tautose. Jaučiu vis daugiau agresyvaus nacionalizmo Europoje. Tai gąsdina, galbūt turėtume palaukti 30-40 metų, kol į žmonių sąmonę sugrįš kažkas šviežio, ateis kažkas naujo.
Árpádas Schillingas (g. 1974) - vengrų teatro režisierius ir šiuolaikinio meno agentūros „Krétakör“ meno vadovas. 1991-1993 m. jis buvo „Kerekasztal“ („Apskritojo stalo“) teatro trupės narys, iki 1995 m. vaidino „Arvisura“ teatre. Statyti spektaklius pradėjo būdamas devyniolikos, 1995-aisiais įstojo į Budapešto teatro ir kino akademiją studijuoti režisūros, tais pačiais metais įsteigė „Krétakör“ („Kreidos rato“) teatrą. 1998-2000 m. pripažintas Vengrijos režisierius Gáboras Zsámbékis pakvietė Schillingą dirbti pasaulyje garsiame Katona József teatre. 1999-aisiais su studentais iš Strasbūro nacionalinio teatro Schillingas sukūrė ir Europos teatrų sąjungos festivalyje parodė spektaklį „Be tėvo“ pagal Antono Čechovo kūrinį „Platonovas“. Tais pačiais metais Schillingas laimėjo Vengrijos teatro kritikų prizą „Perspektyvių profesionalų“ kategorijoje už spektaklį pagal Istváno Tasnádi kūrinį „Visuomenės priešas“, sukurtą taip pat Katona József teatre. Vėliau režisierius atmetė kelis kvietimus dirbti valstybiniuose teatruose ir drauge su kultūros vadybininku Máté Gáspáru „Krétakör“ teatrą pavertė nuolatine teatrine organizacija. Ryškiausias pastatymas, tam tikra „Krétakör“ emblema laikoma 2003 m. sukurta Čechovo „Žuvėdra“.
2008 m. Árpádas Schillingas pertvarkė įsteigtą teatrą: repertuarinę sistemą pakeitė projektais paremtu darbu, atsisakė trupės, iš pavadinimo išmetė žodį teatras, liko tik „Kreidos ratas“. Šiuo metu „Krétakör“ prisistato kaip šiuolaikinio meno agentūra ir yra daugiausiai gastroliuojanti ir geriausiai užsienyje žinoma vengrų kūrybinė grupė. Po pertvarkų režisierius ėmėsi didžiulių meninių eksperimentų, orientuotų į švietimą, socialinį vystymąsi ir talentų ugdymą. Nuo 2008-ųjų Schillingas dirba meno vadovu keliose kultūrinėse ir mokymo programose Budapešte ir užsienyje (Paryžiuje, Prahoje, Miunchene), savo projektus kuria mokyklose, mažose ir atokiose bendruomenėse. Nuo 2006 m. svečio teisėmis dėstytojavo įvairiose teatro mokyklose Paryžiuje, Šampanės Šalone, Lione, Lozanoje, Strasbūre.
Režisierius laimėjo daugybę apdovanojimų, tarp kurių - tarptautinė Stanislavskio premija (2005), Prancūzijos kultūros ministerijos suteiktas Meno ir kultūros kavalieriaus ordinas (2008) ir Europos naujosios teatro realybės prizas (2009).
