Druskininkuose dešimt dienų truko pirmasis tarptautinis teatro festivalis „Vasaros teatro sankryža“. Trupes ir pavienius aktorius iš Lietuvos, Lenkijos, Anglijos, Ukrainos ir Rusijos į „Sankryžą“ sukvietė festivalio direktorė Marija Tanana, o Rusijos „žvaigždyną“ kuravo rusų režisierius ir aktorius Olegas Jefremovas.
Festivalio pavadinimas tarsi patvirtina, kad Druskininkams vis dar sunku įgyti tvirtą teatrinį vasaros veidą. Nors šįmet kurortas dar labiau išgražėjo, miestas kol kas neturi profesionalios, kad ir nedidelės teatro aikštelės. Visos erdvės, kuriose vyksta įvairūs kultūriniai renginiai, primena sovietmečio kultūros namus ir savo dvasia bei techninėmis galimybėmis neatitinka šiuolaikinio teatro reikmių.
„Vasaros teatro sankryža“ vyko Druskininkų jaunimo užimtumo centre, beveik tris kilometrus atitolusiame nuo miesto centro. Organizatoriai pasistengė salę maksimaliai pritaikyti spektakliams rodyti, net žiūrovų erdvė buvo šiek tiek pakylėta. Kad žiūrovai atkaktų į šį miško pakraštyje įsikūrusį centrą, reikėjo aktyvios rinkodaros.
Pastaruoju metu Druskininkuose renginių vis gausėja, tačiau jie gana išblaškyti, nėra koordinacinio centro, kuris nors šiek tiek suvaldytų tarpusavyje besikertančius įdomius menininkų sumanymus. Didmiesčiams tai įprasta, tačiau kurortiniam miesteliui turėtų būti aktualu fiksuoti bent didesnio formato pasirodymus, nes nukenčia ne tiek organizatoriai, prarasdami žiūrovus, bet paties miestelio gyventojai. Jų akys jau atšipo nuo stichiškai mieste iškabinėtų margaspalvių plakatų, tad jie, lyg būtų susitarę, apskritai beveik niekur nevaikšto.
„Vasaros teatro sankryža“ tapo tikra sankryža, sunkiai leidžiančia prognozuoti, kur link turėtų pasukti vairuotojas. Lietuviai lietuviškus ir anglakalbius spektaklius lankė itin vangiai, o poilsiautojai, dažniausiai rusai, rusakalbei kultūrai neliko abejingi. Rusų tauta mėgsta savo žvaigždes, tad dažnai rinkosi ne spektaklio kokybę, kurią vis dėlto įmanoma nujausti, o pavardes, kurios „vaidina“ viename ar kitame spektaklyje.
Prizai - į Vologdą
Peržiūrėjus dešimt spektaklių ir kelis kūrybinius aktorių vakarus, seniausio pasaulyje teatro meno verdiktai lieka tie patys. Todėl nieko nuostabaus, kad būtent pats menas išnaikina visas tautines sienas ir įvairias sankryžas, laureatais tampa tie, kurie tiksliausiai kalba savo meno kalba ir turi ką pasakyti.
Festivalio didysis prizas atiteko spektakliui „Kivirčas“ pagal Nikolajaus Gogolio apsakymą „Kaip susikivirčijo Ivanas Ivanovičius ir Ivanas Nikiforovičius“ (“Savas teatras“, Vologda, Rusija). Šį spektaklį vaidina du aktoriai - Vsevolodas Čubenka ir Olegas Jemeljanovas, taip pat pasidaliję geriausio vyriško vaidmens laurais. Lietuvoje N. Gogolis žinomas ir susilaukia įvairių sceninių interpretacijų (neseniai pasirodė įdomi Ingos Vidugirytės monografija rusų kalba „Geografinė vaizduotė. Gogolis“), tai nesunku įsivaizduoti, koks šis rašytojas populiarus Rusijoje.
Po spektaklio aktoriai prisipažino, kad N. Gogolį jie ne tik mėgsta, bet intensyviai tyrinėja įvairias jo kūrinių interpretacijas. Matę kelias dešimtis spektaklių, sukurtų pagal šio autorius kūrinius, jie suprato, jog jiems niekas nepatinka, kad dauguma stato kaip komedijas, o juk tai juodojo humoro meistras, unikalus žmogaus psichikos ir vaizduotės tyrinėtojas. O. Jemeljanovas ir V. Čubenka, pasitelkdami vaizdinį minimalizmą, veiksmą įsuko netikėtai. Jie net nenaudojo šiam spektakliui leistino benefisinio prado. Tačiau minties ir spektaklio dramaturginis smagratis taip greitai įsisuko, kad nepasijuto, kaip jo kerai įtraukė žiūrovus, šypsenas keitė garsus juokas, o veiksmą savaip „nužeminantys“ aktoriai tapo tikrais virtuozais. Žiūrovų prizas taip pat atiteko šiam spektakliui. Apskritai nustebino šį prizą skyrusios komisijos profesionalus požiūris į spektaklius; neatsitiktinai jos nariai - Druskininkų bibliotekininkai ir pedagogai.
„Ešafoto„ sėkmė
N. Gogolis šiam festivaliui buvo dosnus, nes atidarymo dieną žiūrovai galėjo išvysti nekonkursinį Permės teatro „U Mosta“ spektaklį „Vedybos“, kurį beveik prieš trisdešimt metų sukūrė visą Rusiją savo darbais stebinantis režisierius, „Auksinės kaukės“ laureatas Sergejus Fedotovas. Po kelių dienų šį spektaklį perpildytoje Lietuvos rusų dramos teatro scenoje galėjo išvysti vilniečiai. Kai kuriuos savo spektaklius S. Fedotovas išlaiko po kelis dešimtmečius. Permės teatras per mėnesį suvaidina per šešiasdešimt spektaklių. Energingas režisierius kiekvieną spektaklį repetuoja ir nuolat keičia. Tuo galima buvo įsitikinti peržiūrėjus vaizdo reportažus, darytus Rusų dramos teatre Vilniuje: čia skambėjo Druskininkuose negirdėtos dainos, šokiai. Tad nieko nuostabaus, kad tuos pačius vaidinimus žiūrovai stebi daug kartų, nors teatro repertuaras labai įvairus, o režisierius - itin produktyvus ir per gan trumpą laiką pastato po spektaklį.
Šio teatro aktoriai pasakojo apie spektaklius, kurie suvaidinti daugiau nei pustrečio tūkstančio kartų. Teatras „U Mosta“ itin daug keliauja po visą pasaulį. S. Fedotovas yra pastatęs visas Martino McDonagho pjeses ir savo teatro reikmėms prieš metus profesionaliai išleidęs airių teatrologo Patricko Lonergano studiją „Martino McDonagho teatras ir filmai“.
Festivalis pristatė ir vieno jo organizatorių O. Jefremovo tik Lietuvoje baigtą repetuoti spektaklį „Ešafotas“ pagal Čingizo Aitmatovo romaną (teatras PDK DRAMA, Podolskas, Rusija). Spektaklio pagrindą sudarė autentiški narkomanų dienoraščiai, tačiau režisierius šį dokumentinį pagrindą susiejo su „Ešafoto“ filosofiniais tekstais. Spektaklyje gausu aktyvios Ivano Meževikino kurtos choreografijos, formos prasme kuriančios didžiulį reginį. „Ešafotas“ pelnė prizus už geriausią režisūrą ir už geriausią plastinį sprendimą.
Nauji Birutės Mar akcentai
„Vasaros teatro sankryžoje“ buvo pristatyti net keli monospektakliai: Wioletos Komar (JAV, Lenkija) „Diva“ pagal Magdalenos Gauer istoriją apie operos dainininkės Noros Sedler istoriją, kurios pradžia - Lodzės gete. Aktorė, nė per žingsnį nepajudėdama iš vieno taško, šią istoriją papasakojo naudodama tik savo psichofizinius duomenis. Iš „Monobaltijos“ puikiai žinomas britas Pipas Uttonas pristatė spektaklį „Chaplinas“. Tai meninis tyrimas ne tik apie Charlie Chapliną, bet ir apie savo jausmus, prisiminimus. Iš pažiūros paprastas spektakliukas tapo filosofine replika apie žinomiausią visų laikų kino aktorių, po profesine kauke slėpusį sudėtingo likimo žmogų. Birutė Mar suvaidino bene daugiausia šalių aplankiusį spektaklį „Žodžiai smėlyje“ (1998) pagal Samuelio Becketto pjesę „Laimingos dienos“. Tradicinė scenos pakyla kiek sutrukdė amfiteatrinio principo aikštelėje kurtam spektakliui, bet tuo pačiu nustebino B. Mar sugebėjimas kiekvieną kartą iš naujo šiam spektakliui atrasti savitų akcentų. Gal spektaklio „Žodžiai smėlyje“ ilgaamžiškumą lemia ir aktorės patirtis, kaskart vis glaudžiau susisiejanti su S. Beckettu - smėlio laike grimztančia nuostabiąja Vini?
Žavus Klaipėdos jaunimas
Geriausios moters vaidmens atlikėja pripažinta Lidija Danilčuk spektaklyje „Ričardas po Ričardo“ pagal Williamo Shakespeare“o dramą (režisierė Irina Volickaja, kūrybinės dirbtuvės „Teatras pintinėje“, Lvovas, Ukraina). Aktorė stoiška, vyriškai šekspyriška, tačiau pats spektaklis nepaliko didesnio įspūdžio. Todėl festivalio finale vėl pakilo sparnai, kai sceną užkariavo kūrybinės energijos kupini Klaipėdos jaunimo teatro aktoriai, suvaidinę spektaklį „Knygų personažai atgyja“. Pasirodo, šį jauną teatrą iš anksčiau rodytų spektaklių puikiai atsimena ne tik druskininkiečiai, bet ir šio miesto svečiai. Po spektaklio abejingų neliko. Aktoriai, tik ką grįžę iš Šveicarijos ir Prancūzijos, šiltai bendravo su žiūrovais - tiek mažaisiais, tiek jų tėveliais. Spektaklio dailininkė Evelina Lozdovskaja, tapusi ir šio spektaklio vedėja, visus sužavėjo savo vaizdiniu sprendimu, o spektaklis pelnė apdovanojimą už geriausią dailininko darbą.
Aktorių išpažintys
Nekonkursinėje programoje dalyvavo ir festivalio uždarymui skirtas spektaklis „Imperatorienė“, kurį pastatė Olga Glubokova, Maskvoje įkūrusi teatrą „Rusų mokykla“. Liudmila Čiursina, Olga Bogdanova, Aristarchas Livanovas ir kiti šios spektaklio aktoriai suvaidino scenas iš asmeninio Jekaterinos II gyvenimo. Aktorė L. Čiursina nustebino savo gyvybingumu ir gebėjimu aktorinę meistrystę susieti su neįtikėtino likimo Rusijos imperatorienės asmeninėmis savybėmis. Nors tekstai iki galo neatskleidžia garsiosios nimfomanės biografijos, tačiau žvitri aktorė perteikė šmaikščios, įžvalgios valdovės charakterį.
Autoriniai vakarai pastaruoju metu prarado didesnį žiūrovų susidomėjimą, tačiau patys aktoriai juos išmoko pakreipti kiek kitaip: pasakodami spalvingus savo gyvenimus, jie pristato ne tik savo šalį, bet prasitaria ir apie savo būseną, kurią lemia sudėtingi ir jaudinantys asmeniniai išgyvenimai. Aktoriai, nuolat važinėjantys paskui filmus ar gastroliuodami su spektakliais, pasirengę nukakti ir į kitą pasaulio kraštą, kad tik juos kas nors išklausytų, tarytum žiūrovai būtų jų nuodėmklausiai. Tokie jie atviri buvo Adai Rogovcevai, L. Čiursinai, Vladui Bagdonui ir kitiems.
