Toma Mačiulskytė
„Lietuvoje teatro sistema yra sugedusi“, - štai taip aštriai ir užtikrintai sako 25-erių metų Monika Klimaitė, jauna teatro režisierė, grįžusi iš profesionalių teatro režisierių laboratorijos Linkolno centro teatre, Niujorke. Teatro dirbtuvės truko tris savaites. Mergina atvirauja, jog dar prieš kelionę į Jungtines Amerikos Valstijas Lietuvoje susidūrė su finansinėmis ir biurokratinėmis neteisybėmis teatro srityje ir svarstė apie pasitraukimą iš Lietuvos.
Brangi rezidencija „Kultūros fabrike“
M. Klimaitė Klaipėdos universitete mokėsi teatro režisūros, studijų metu dalyvavo mainų programoje „Erasmus“ bei mokėsi vienus metus Didžiojoje Britanijoje Plimuto universitete teatro ir performanco meno. Vėliau Londono Karališkojoje centrinėje dramos ir oratorystės mokykloje baigė performanso praktikos ir analizės magistro studijas. Pati Monika visada pabrėžia, jog įgytas žinias ir patirtį nori puoselėti Lietuvoje, nori dalintis tuo, ką žino ir išmano geriausiai.
Po studijų Londone režisierė grįžo į Klaipėdą, į naujai atsidariusį kūrybinį inkubatorių „Kultūros fabrikas“. „Labai apsidžiaugiau sužinojusi apie šį naują projektą, dar būndama Londone gavau patvirtinimą rezidencijai. Viskas pasidarė aišku ir ramu: baigsiu mokslus Anglijoje ir grįšiu į Lietuvą įgyvendinti naujų savo idėjų“, - apie rezidenciją „Kultūros fabrike“ Klaipėdoje pasakoja režisierė.
Deja, panašu, jog idėjos autoriai nesuvokė žodžio „rezidentas“ reikšmės. „Taikliau būtų vadinti nuomininkais. Nes iš tiesų menininkai ten tiesiog išsinuomoja erdvę darbui, ir tiek. Užsienyje menininkai laimi konkursus, meno centrai atsirenka idėjas bei suteikia visišką finansavimą toms idėjoms įgyvendinti. Tai yra tikroji rezidencija“, - dėsto M. Klimaitė bei priduria, jog be Klaipėdos miesto savivaldybės skirtos stipendijos apskritai nebūtų įmanoma kurti „Kultūros fabrike“. Tačiau net ir gaudama iš savivaldybės apie 350 eurų per mėnesį, kūrėja vis tiek patyrė nuostolį.
„Tai ne kultūros fabrikas, tai verslo fabrikas. Vien teatro salės nuoma pusei dienos kainuoja 300 eurų! Tad šį malonumą gali sau leisti tik tada, kai nori rodyti spektaklį. Juk repeticijos yra būtinos toje salėje: erdvės pajautimas, techniniai sprendimai. Deja... Nori repetuoti - nuomok už 300 eurų. Repetavome nemokamose erdvėse, kurios yra mažytės, tarsi eilinio biuro kabinetai su pertvaromis, už kurių dirba kiti kūrėjai. Sąlygos tikrai labai prastos“, - kalba jauna teatro režisierė ir prisimena atvejį, kai po premjeros džiaugėsi, jog iš bilietų pavyko surinkti daugiau nei 300 eurų, tačiau kitą dieną gavo sąskaitą su 500 eurų suma. Įmonė priskaičiavo PVM mokestį, apie kurį ankščiau nebuvo kalbėta. „Tąkart savivaldybės skirtos stipendijos neužteko. Mokėjau iš savo kišenės. Labai pikta, kai verslo įmonės prisidengia kilniais tikslais, neva suteikia jauniems kūrėjams erdvę, o už akių juos apiplėšinėja.“
Trys savaitės su pasaulio teatro viršūnėmis
„Dar būndama vadinamoje rezidencijoje Klaipėdoje užpildžiau paraišką į Linkolno centro teatrą, kur buvo organizuojama kasmetinė pasaulio režisierių laboratorija-dirbtuvės. Šių metų tema - sudėtinga dramaturgija, kurios pastatymas kelia problemų ir iššūkių teatro režisieriui“, - sako M. Klimaitė, kuri buvo atrinkta atvykti į Jungtines Amerikos Valstijas. Tarp 60 dalyvių buvo vos keli europiečiai: rusas, danas, olandė, vokietis ir lietuvė M. Klimaitė.
Linkolno centro teatras laikomas vienu įtakingiausių meno centrų Jungtinėse Amerikos Valstijose, čia dirba pasaulinio lygio teatro ir kino žvaigždės. O kasmetinės režisierių dirbtuvės šiais metais įvyko 20-ąjį kartą. „Tai buvo neįtikėtinas pasisekimas dalyvauti tokio aukšto lygio laboratorijoje su pasaulio profesionalais. Vien tai, jog komisija atrinko mano paraišką, kurioje reikėjo pateikti tris savo planuojamų spektaklių projektus bei pasiūlyti sudėtingos dramaturgijos pjesę, rodo, kad galiu daug ko pasiekti“, - džiaugiasi Monika.
Tarp 60-ies dalyvių lietuvė buvo jauniausia. Monika baiminosi, jog jos amžius gali užkirsti kelią kokybiškam darbui, kaip kad dažnai atsitinka Lietuvoje: pamatę jauną režisierių aktoriai ima kritikuoti jo darbą bei dirbti atsainiau. „Mes visi buvome suskirstyti į dvi grupes. Pirmą savaitę dirbo viena grupė, o mūsų grupė stebėjo jų darbą, antrąją savaitę apsikeitėme. Prisipažinsiu, jog stebėdama bijojau, kad mano jaunumas gali sumažinti darbo kokybę, tačiau aktoriai ir kiti režisieriai kaip tik gyrė mane už drąsą ir brandų mąstymą. Laboratorijoje nebuvo jokių mokytojų, atmosfera buvo tarsi darbinė - visi režisieriai dalijosi savo patirtimi ir žiniomis“, - sako mergina.
„Man asmeniškai didžiausia dovana buvo dirbti su profesionaliais aktoriais, kurių buvo 30. Peržvelgus jų gyvenimo aprašymus, apstulbau: vaidmenys Brodvėjuje, Holivudo fimuose. Buvo sunku įsivaizduoti, jog man teks dirbti su jais“, - pasakoja M. Klimaitė ir priduria, jog po šios patirties suprato, kad gali egzistuoti darbo modelis, kai režisierius ir aktoriai dirba išvien ir nejaučia jokios konkurencijos. Pasak režisierės, Lietuvos teatro studijose dėstytojai dažnai akcentuoja, jog režisierius ir aktoriai yra priešai, režisierius yra lyg vienas karys mūšio lauke. „Niekada tam nepritariau ir tikėjau, kad įmanoma dirbti scenoje atmetus viską: amžių, pažiūras, asmeniškumus, lytį... Amerikoje aktoriai labiau atitinka kūrėjo sąvoką, nebijo eksperimentuoti, klysti ir kartu su režisieriumi ieškoti išeities. Lietuvoje didelė dalis aktorių vengia kurti ir dažniausiai pasitenkina atlikėjo vaidmeniu“, - vardija skirtumus režisierė.
Nesulaukė pagalbos iš Lietuvos
Trijų savaičių teatro režisierių laboratorija Niujorko Linkolno centro teatre nieko nekainavo, tačiau dalyviai patys turėjo rūpintis kelionės bei pragyvenimo išlaidomis. M. Klimaitė visais būdais ieškojo rėmėjų. Mergina kreipėsi į ambasadas: Lietuvos ambasadą Amerikoje bei Amerikos ambasadą Lietuvoje. Kreipėsi į kultūros ir meno organizacijas, Lietuvių bendruomenę Amerikoje, pavienius verslininkus, tačiau nepavyko iš niekur sulaukti paramos. „Kai sužinojau, jog kai kurios valstybės padengia visas atrinktų režisierių išlaidas, pradėjau ieškoti galimybių Lietuvoje. Deja, arba iš viso nesulaukiau reakcijos, arba tai buvo sausi atsakymai, jog šiuo metu nėra lėšų, arba jos jau suplanuotos“, - pasakoja M. Klimaitė. Daugiausia merginai padėjo tėvai bei patys laboratorijos dalyviai. „Kai papasakojau apie savo situaciją, kelios režisierės man paaukojo po 100 dolerių bei pakvietė gyventi pas save. Tada pasidarė graudu, jog savi nė kiek nepadeda, o pagalbos ranką ištiesia užsieniečiai...“
Nepaisant finansinių aspektų, Monika liko patenkinta ir įkvėpta po trijų savaičių, praleistų Niujorke. „Maloniausia akimirka buvo, kai itin didelę patirtį turintis teatro ir kino aktorius laboratorijos pabaigoje priėjo prie manęs ir pasakė, jog jam buvo labai įdomu dirbti su manimi. Taip pat vienas iš režisierių, danas, kuris neseniai Danijoje gavo teatro apdovanojimą, prilygstantį mūsų Auksiniams scenos kryžiams, gyrė mano darbą ir idėjas. Kiti aktoriai, su kuriais teko dirbti, taip pat džiaugėsi bendru darbu. Susilaukiau tikrai didelio įvertinimo. Tai man, kaip jaunai kūrėjai, labai daug ką reiškia“, - sako režisierė ir prisimena, jog prieš kelionę į Ameriką buvo labai nusivylusi situacija Lietuvos kūrybinėje erdvėje. „Kuo toliau, tuo labiau supranti, kad niekam čia tavęs nereikia. Net jeigu tu grįžti iš mokslų užsienyje ir nori su savo šalimi pasidalinti tuo, ką išmokai, - tu negali, nes visur užsidaro durys, visur yra klampi biurokratija. Jeigu tu nesi žinomas, jeigu už tavęs nestovi įtakingi asmenys, tu vargiai ką nors pasieksi...“
Šiandien Monika Klimaitė planuoja įgyvendinti Henriko Ibseno pjesę „Kai mes mirę nubusim“, kurią nagrinėjo režisierių laboratorijoje Linkolno centro teatre, Niujorke. Tačiau kol kas mergina neturi konkretaus pasiūlymo ar teatro, kur galėtų įgyvendinti savo svajones. „Po šios kelionės įgijau daugiau drąsos, pasitikėjimo savimi ir entuziazmo. Negali viskas būti blogai. Tikiu, jog vieną dieną prisibelsiu ten, kur galėsiu ramiai ir drąsiai įgyvendinti visas savo idėjas teatro scenoje“, - sako Monika Klimaitė.
