Aušra Blinstrubaitė-Vasiliauskienė
Birželio 15-27 dienomis Nacionalinio Kauno dramos teatro Tavernos salėje kūrybinę laboratoriją surengė kaunietė scenografė, režisierė Guoda Jaruševičiūtė ir garso menininkas, kompozitorius iš Italijos Demetrio Castellucci. Menininkai repetavo Guodos kartu su itale Valentina Ceschi ir brite Kate Lane Londone suburtos teatro grupės „Brave New Worlds" naujo performatyvaus spektaklio „Trejybė" (angl. „Trinity") scenas. Kūrybinė laboratorija baigėsi trumpu menininkų darbo pristatymu NKDT Ilgojoje salėje.
Londono universitete (Royal Central School of Speech and Drama) scenografijos studijas baigusi, 2011 metais Londono Nacionalinio teatro apdovanojimuose „Linbury Prize" įvertinta kaip viena iš dvylikos geriausiai pasirodžiusių jaunųjų Didžiosios Britanijos scenografų, Londone ir Berlyne kurianti G. Jaruševičiūtė sutiko plačiau papasakoti apie savo kūrybinį kelią ir naujausią projektą.
Visų pirma papasakokite apie savo teatro grupės „Brave New Worlds" išskirtinumą -spektakliuose didžiausią dėmesį skiriate estetikai ir vizualinei kalbai. Kokie yra pagrindiniai jūsų kolektyvo kūrybos principai?
Mes kalbame vaizdais. Kiekvieno spektaklio kūrybinis procesas prasideda nuo vaizdinio - tai gali būti bet kas: nuotrauka, meno kūrinys ar kraštovaizdis, kuris kūrybinių laboratorijų ieškojimuose virsta kostiumu, personažu ar objektu erdvėje. Kuriame savotiškus paveikslus, juos lyginame tarpusavyje, gretiname, dėliojame savotiška eilės tvarka. Taip atsiranda seka, kartais ir istorija. Spektaklis - tai lyg nuotraukų albumas, vykstantis laike. Tai įvairiausių vaizdinių virtinė, kelianti skirtingas asociacijas kiekvienam žiūrovui.
Norime kurti performansus, kurie apjungtų teatrą, šiuolaikinį šokį, vaizduojamąjį meną ir muziką.
Kaip užgimė šis jūsų teatras? Kokius pastatymus jau esate pristatę publikai?
2011 metais, tik baigusi studijas, dalyvavau „Linbury Prize" parodoje, kurioje susipažinau su Valentina Ceschi ir jos drauge Kate Lane, pradėjome svajoti apie alternatyvų teatrą. Nuo pirmojo susitikimo mus apjungė meilė scenografijai ir stipriai vizualiai kalbai, noras kurti spektaklius, kurie prasideda nuo scenovaizdžio, o ne nuo teksto. Tais pačiais metais gavome galimybę pristatyti 15 minučių spektaklio eskizą „Soho" teatre Londone „Brave New World" festivalyje, iš kurio ir kilo mūsų teatro grupės pavadinimas. Šis nedidelis bandymas išsivystė į valandos laiko spektaklį pavadinimu „Utopia" (liet. „Utopija") - kol kas tai mūsų vienintelis pabaigtas spektaklis. „Utopia" buvo pristatytas „MK" ir „336" galerijose bei „The Yard" ir „Barbican Pit Lab" teatruose Londone.
Koks buvo jūsų pačios kūrybinis kelias iki šio projekto, kas davė impulsą pasirinkti scenografijos kryptį?
Jau besimokydama Kauno dailės gimnazijoje stačiau spektakliukus su klasiokais, vėliau ėjau į aktoriaus Tomo Erbrėderio vedamą teatro studiją, su draugėmis žiūrėdavome NKDT spektaklius, ypač režisieriaus Gintaro Varno. Teatras mus įkvėpė mąstyti. Atsimenu, bebaigdama mokyklą galvojau, jog scenografijos specialybė apjungia dvi mane labiausiai dominusias sritis - vizualųjį meną ir teatrą. Tuo metu man tai buvo paprastas pasirinkimas.
Kokios kitos jūsų kūrybinių interesų sritys?
Man patinka visas menas. Domiuosi meno istorija, mane žavi klasika: skaitau klasikinę literatūrą, klausau klasikinės muzikos, taip pat daug elektroninės muzikos, juk gyvenu Berlyne. Visada domėjausi tekstile ir kostiumo dizainu. Siuvu, nes man svarbu pačiai pasigaminti savo sugalvotus kostiumus.
Esate ne tik scenografijos kūrėja, tačiau pati ir vaidinate. Kas jums pačiai svarbiau spektaklyje? O gal abi šios „rolės" jūsų kūriniuose tampa neatskiriamu vieniu?
Taip, tai neatskiriamas vienis. Aš, Kate ir Valentina kartu kuriame spektaklio idėją ir ją įgyvendiname, tolygiai išnaudodamos viena kitos stipriąsias puses. Žinoma, kiekviena turime patirties skirtingose srityse ir tai papildo mūsų kūrybą. Kate yra profesionali kostiumų modeliuotoja ir siuvėja, tad ji siuva geriau negu aš ar Valentina, bet mes mokomės iš jos ir taip pat bandome siūti. Valentina yra profesionali režisierė ir laisvai samdoma aktorė, bet tai nereiškia, kad ji vienintelė režisuoja spektaklį. Jos indėlis tiek pat svarbus, kaip ir kitų kolektyvo narių, mes nuolatos dalijamės žiniomis ir patirtimi. Negalėčiau išskirti, kas yra svarbiau, tačiau manau, kad kol kas mūsų grupės stiprioji pusė yra scenografija.
Visada bendradarbiaujame su muzikos kompozitoriumi, kartais ir su choreografu, dramaturgu ir šviesos dailininku. Nuolatos ieškome įdomių netradicinių bendradarbiavimo galimybių su kitais menininkais ar kitos srities profesionalais.
Ką stengiatės akcentuoti savo kuriamuose spektakliuose?
Spektaklyje „Utopia" mus labiausiai domino Utopijos sąvokos paradoksai: nepasiekiama tobulybės siekiamybė. Panašios idėjos persipina ir „Trejybėje", mus domina veidas, kuris slepiasi už šydo - pridengtas, paslėptas tobulas grožis. Apskritai ieškome dalykų, kurie nepasakomi žodžiais, kurie gali buti užčiuopiami tik akimis ir jausmais.
Koks, jūsų nuomone, teatras yra įdomus šiuolaikiniam žiūrovui? Ar skiriasi šiuolaikinio eksperimentinio teatro suvokimas, priėmimas Lietuvoje ir kitose šalyse, kuriose dirbate?
Sunku pasakyti, kas yra įdomu kitiems, bet savo kūryboje ieškome to, kas įdomu mums, tikėdamosi, kad kiekvienas tai galės pritaikyti sau.
Dar neesame pristatę „Brave New Worlds" kūrybos Lietuvos publikai, bet tikiu, kad lietuviai būtų puikūs žiūrovai! Anglija yra pagarsėjusi labai uždaromis teatro tradicijomis, liūdna, bet ten nėra eksperimentinio teatro, tačiau Berlyne viskas kitaip, performanso sritis klesti ir žmonės domisi eksperimentiniu teatru. Kitaip nei Londone, Berlyne vyksta daug tarptautinių teatro festivalių.
Pereikime prie kuriamo spektaklio „Trejybė". Kokias temas paliečiate naujajame darbe? Kokiomis priemonėmis jis kuriamas?
Kaip jau minėjau, „Trejybėje" mus domina moters veidas, kuris slepiasi už šydo - pridengtas, paslėptas tobulas grožis. Keliame klausimą, kas yra moteriškumas. Mus domina religija kaip kultūrinė sistema. Spektaklyje bandome perteikti dvasingumo jausmą, jo svarbą ar nesvarbą žmogui. Analizuojame Švč. Mergelės Marijos asmenybę, neįtikėtiną jos gyvenimo istoriją. Mes nežinome, kaip atrodo Dievas, bet galime įsivaizduoti, kaip atrodo moters veidas, kai ji Jį pamato.
Spektaklio kūrimas - tai gyvas besikeičiantis procesas, bendradarbiaudamos mes ieškome savo unikalaus darbo metodo, po truputėlį susidėliojame pagrindinius kūrybos principus. Vizualinė kalba yra esminė kūrybos priemonė, kuria perteikiame pagrindines idėjas.
Kokia rolė atitenka muzikai?
Muzika mūsų kūryboje atlieka vieną pagrindinių vaidmenų. Ji užduoda ritmą, veda spektaklį laike ir kuria atmosferą.
Vis dėlto garsas spektaklyje gyvena ir savo nepriklausomą gyvenimą, tad planuojame vieną spektaklio sceną paskirti tik muzikai, be jokio vaizdinio. Ši mintis kilo iš Mergelės Marijos nekalto prasidėjimo scenos, kai Angelas Gabrielius apsireiškia Marijai ir apvaisina ją žodžio galia. Žodis - tai garso forma, kuri patampa kūnu. Įkvėptos šios istorijos, davėme užduotį Demetrio sukurti garsą, kuris apvaisino Mergelę Mariją, šiam garsui bus skirta visa scena.
Kodėl spektaklį pasirinkote repetuoti NKDT?
Visą laiką ieškome patalpų repeticijoms, taigi balandžio mėnesį susitikau su NKDT generaliniu direktoriumi Egidijumi Stanciku, kuriam papasakojau apie „Brave New Worlds" kūrybą. Jis susidomėjo ir pakvietė repetuoti Kaune. Esu labai dėkinga NKDT už suteiktą galimybę, nes tik skirtingų institucijų pagalbos dėka spektaklis gali būti įgyvendintas.
Kur ir kada ketinate pristatyti naująjį „Brave New Worlds" spektaklį ir ar Lietuvos publika taip pat turės galimybę susipažinti su jūsų naujuoju darbu?
Liepos 4 d. pristatėme 15 minučių nebaigto spektaklio ištrauką „Open Lab: Showcase of New Experimental Work" festivalyje Londone. Spektaklio pradžia jau yra, idėjų netrūksta, taigi dabar ieškome vietos, kur galėtume tęsti repeticijas, bet, kadangi visos turime daug kitų projektų, laikas mus riboja. Esame pakviesti repetuoti „Societas Rafaello Sanzio" teatre Italijoje, bet kol kas neaišku, kada turėsime laiko ten nuvykti. Pastatę visą spektaklį, ieškosime, kur galėtume jį parodyti. Labai norėčiau pabaigtą „Trejybę" atvežti ir į Lietuvą.
