Levas Tolstojus, Immanuelis Kantas, karas, kinas - kiekviena iš šitų temų šiandien aktuali dramaturgui Mariui Ivaškevičiui.
Režisierius Mindaugas Karbauskis repetuoja naują Mariaus Ivaškevičiaus pjesę apie Levą Tolstojų Maskvos Majakovskio teatre, ir būsimoji premjera jau skelbiama kaip ypatingas teatro įvykis.
Dabar 42 metų dramaturgas rašo pjesę Lietuvos nacionaliniam dramos teatrui, kuris pakvietė bendradarbiauti su vengrų režisieriumi Arpadu Schillingu - tai būsiąs spektaklis apie šiandieninį karą, o pjesės turiniui turės reikšmės ir aktorių improvizacijos, kurios vyko paskutinę birželio savaitę. Kaip tik prieš tai Ivaškevičius grįžo iš Japonijos, kur jo filmas „Santa“ rodytas Europos kino dienų programoje.
- Bet pokalbį pradėkime nuo kitos jūsų kelionės, vykusios pernai rugsėjį. Tada Majakovskio teatras Kaliningrade vaidino Karbauskio spektaklį „Kantas“, ir jūs buvote nuvažiavęs į savo pjesės herojaus gimtinę. Kokia ji? Ar pažinojote tą miestą?
- Esu buvęs Kaliningrade paauglystėje ir studijų Vilniaus universitete metu - dešimto dešimtmečio pradžioje. Iš paauglystės atsimenu, kad buvome prie Kanto kapo katedros kampe, pati katedra tada buvo griuvėsiai be stogo, viduje augo medžiai. Dabar katedra atstatyta, muziejus įkurtas.
Anuo metu man Kaliningradas atrodė neapsakomai klaikus, žmonės gyveno ant griuvėsių. Praeitą rugsėjį, kai buvau su teatru, nuėjau į tas pačias man pažįstamas vietas. Kur buvo apleista, dabar parkai, krantinės su suoliukais, promenados, kavinės. Miestas ne tik vizualiai pasikeitė. Ar to miesto šaknys apsivijo ten gyvenančius žmones, ar jie ten šaknis suleido... Ir patį miestą jo gyventojai linkę vadinti Kenigsbergu, ne Kaliningradu. Kantas - absoliutus jų simbolis, pasididžiavimas.
Įdomus reiškinys. Kažkuo panašūs esame mes, Vilniuje gyvenantys. Esame naujakuriai mieste, kurio tikrieji gyventojai panašiu kaip ir Kenigberge metu buvo arba išžudyti, arba pasitraukė. Kaliningrade žmonės kėlėsi gyventi į nekenčiamų priešų miestą, toks ir buvo požiūris į kiekvieną akmenį - čia fašistų. Taip įsivaizduoju. Vilniaus atveju požiūris buvo kitoks. Atvykusieji gyventi į Vilnių sugebėjo greitai tapti sąmoningais savo miesto piliečiais ir jį prisijaukinti. Bet mes kaip ir kaliningradiečiai esame nauji gyventojai senuose mūruose.
Laukiu, kada pradėsime leisti šaknis į tą miestą, kada suprasime, kad ne nuo mūsų jis prasidėjo, tai buvo ir žydiškas, ir lenkakalbis, įvairių kultūrų miestas. Ir visos Vilniuje gyvenusios tautos turi savo kultūrinį klodą, iki kurio mes ne tik kad neprisikasėm, bet dar ir nekasėm.
- Kad turėtumėte rašyti pjesę apie Kantą - Eimunto Nekrošiaus idėja; noru statyti spektaklį apie Kazimierą Pakštą buvo beveik apsėstas Rimas Tuminas, taip atsirado jūsų pjesė „Madagaskaras“. O ar kas pasakė - rašyk apie Tolstojų?
- Kai išėjo „Kanto“ premjera Maskvoje, Karbauskis kažkaip liūdnai sako: „Turbūt nieko daugiau nebeparašysi Majakovskio teatrui“. Kodėl ne, atsakiau. Tada neištariau Tolstojaus vardo, bet jau buvau susidomėjęs jo gyvenimo drama po to, kai per „History Channel“ pamačiau dokumentinį filmą. Po kurio laiko parašiau Mindaugui, kad pjesė galėtų būti apie Tolstojų. Mindaugas: „O aš kaip tik apie „Aną Kareniną“ galvoju. Reikia susitikti“.
Ir tai buvo labai gera idėja. Nes dabartinė mano pjesė „Rusiškas romanas“ nėra „Anos Kareninos“ klasikinė interpretacija, kai daromos scenos iš romano dialogų. Ėmiau situacijas, kurios Tolstojaus trumpai aprašytos, iš jų dariau dideles scenas.
Labai gerai turėti režisierių, kuris kartu su tavim mąsto. Toks partneris dramaturgui dovana. Rašiau, vis siųsdavau Mindaugui, po sceną po dvi, jis komentuodavo. Jau buvo aiškus aktorius, kuris vaidins Tolstojų, jau aktorius buvo nuvažiavęs į Jasnaja Poliana, kur Tolstojų šeimos gyventa. O aš rašau ir laikau intrigą - apie Tolstojų kalba žmona, sūnus, veikia jo personažai, bet jis pats nepasirodo, palieku finalui. Mindaugas sako: ir finale tegu nepasirodo.
Iš tikrųjų! Esu labai dėkingas Mindaugui už tas dvi idėjas: susieti su „Ana Karenina“ Tolstojaus gyvenimo dramą, kuri pranoko jo parašytas dramas, ir paslėpti patį Tolstojų. Kaip ir dėkingas Nekrošiui už komentarus, kai rašiau „Kantą“. Tai jam patarus pjesėje veikia ne tik vyrai, bet ir moterys - dukterėčia, vienuolės. „Kanto“ aktorės irgi žino, kam dėkoti už vaidmenis.
- Ar reikia drąsos, noro rizikuoti, kai rašai pjeses apie realiai gyvenusius garsius žmones? Ypač kai prototipas iki šiol jaudina žmonijos protus, daug kas turi savus įsivaizdavimus, kaip „iš tikrųjų“ būta?
- Kantas, iš dalies ir Adomas Mickevičius (pjesės „Mistras“ herojus - Red.) jau pakankamai saugiai nutolę genijai, kurių gyvenimas nebekelia aistrų. Netgi idėjos, kuriomis jie gyveno, buvo dar daug sykių perdirbtos, įgavo naujus pavidalus. Su Tolstojum - pamatysim. Suvokiau riziką.
Filmas apie jį buvo tik mažas užsikabinimas. Paskui metus su trupučiu ruošdamasis rašyti susirinkau didžiulę krūvą knygų ir tekstų iš interneto - Tolstojaus, apie Tolstojų. Prirašyta begalės. Iš tų tekstų Jasnaja Polianos dvare visus kambarius mintinai žinojau. Ir buvau ten praeitą vasarą. Tie kambariai tada man dar buvo negyvi, daug nereiškė. Paskui skaitai ir matai, kas vyko kambary su terasa, kas balkone, kas pirmame aukšte. Kiekvienas kampas įgauna reikšmę ir emociją.
Tas pats ir su Kanto namu buvo. Aš jį pats susikūriau iš mažų detalių aprašymų ir labai aiškiai iki šiol jį įsivaizduoju: nuėjimą į rūsį, duris, laiptus, kabinetą, svetainę, valgomąjį... Turbūt neišvengiama matyti geografiją tos erdvės, apie kurią rašai. O realiai, jei kalbėtume apie Kanto namą, ten dabar tramvajaus bėgiai. Kaip man dievagojosi vietiniai rusai, tas namas buvo nugriautas dar iki 1944 metų, patys prūsai neišsaugojo.
- Kaip jūs žiūrite į reiškinį, kai menininkai atsisako bendradarbiauti su Rusija?
- Sakyčiau, reikia atskirti, su kuo nebendradarbiauti. Labai pritariau, kai pernai Lietuvos rusų dramos teatras atsisakė dalyvauti Sankt Peterburgo festivalyje „Baltijskij dom“ dėl to, kad kaip tik išvakarėse festivalio rengėjai pasirašė laišką, kuriuo Rusijos menininkai pritarė Putino politikai. Su žmonėmis, kurie toje šalyje kolaboruoja su valdžia, nereikia turėti nieko bendro.
Bet suabsoliutinti, sakyti, kad neturėsiu nieko bendro su Rusija, nes ji yra blogis? Tai reikštų palikti vienus tuos Rusijos žmones, kurie yra opozicijoje ir savo tėvynėje laikomi „tautos priešais“. Jeigu galima skleisti kitokią nuomonę ar menu daryti poveikį, tegu minimalų, tą verta daryti pačioje Rusijoje, o ne pritarinėti iš Vilniaus ar Ukrainos.
Pjesė „Rusiškas romanas“ turbūt bus mano paskutinis darbas Rusijoje, Maskvoje, tokioje, kokia ji yra šiandien. Nebent atsirastų galimybė politiniam kalbėjimui, o to labai sunku tikėtis. Yra, tarkime, „Teatr. doc“ ir kiti maži nevalstybiniai teatrai, kurie, nors ir persekiojami, vejami iš patalpų, tačiau daro pakankamai radikalius dalykus. Įsivaizduokit, jeigu toks represuojamas teatras pakviestų bendradarbiauti? Negi atsakysi: ne, aš su rusais nenoriu turėti reikalų?
- Kokia buvo situacija, kai rašėte apie Tolstojų Majakovskio teatrui?
- Tuo metu jau vyko mitingai Maidane, dar ne kruvini. Buvau nuvažiavęs į Maidaną. Tai buvo ne antirusiškas renginys, o vidinė revoliucija, kurioje dalyvavo ir daug rusų, jie kalbėjo nuo Maidano scenos. Didžioji dalis kalbų Maidane skambėjo rusiškai.
Paskui pradėjo lietis kraujas, buvo atplėštas Krymas. Aišku, jaučiau vidinį diskomfortą. Bet Majakovskio teatras - vienas didžiųjų Maskvos teatrų, iš kurio niekas nepasirašė ano rašto, pritariančio Putino politikai. Ir pats buvau nusiuntęs į teatrą laišką, mandagiai prašiau, kad nepasirašytų to baisaus Rusijos menininkų kreipimosi, pritariančio Rusijos valdžios veiksmams Ukrainos atžvilgiu, sakiau, kad tuo atveju nebeturėčiau jokios moralinės galimybės bendradarbiauti. Nemanau, kad jiems tas turėjo įtakos, bet jie liko nuošaly nuo „Krym naš“ isterijos.
Ir kitas dalykas: supratau, kad jeigu Tolstojus gyventų šiandien, jis būtų pagrindinė rakštis Rusijos valdžiai. Tad ką aš čia mąstau ir svarstau? Turiu personažą, kuris buvo milžiniškas savo laiko autoritetas, ir reikia tam autoritetui leisti veikti šiandien. Tolstojui neįtiko jokia valdžia, tuo labiau - autoritarinė, ir jis jai neįtiko. Caras jį tiesiog kentė, nes tokio autoriteto jis negalėjo paprasčiausiai nušauti ant tilto, kiltų revoliucijos banga.
- Bet pjesę parašėte apie šeimą.
- Na, ne visai. Pagaliau, taip gali atrodyti Lietuvoje. O Rusijoje šiandien viskas yra politika. Net keiksmažodis yra politika. Ir klasikos interpretavimas. Būdamas ne Rusijoje, net nesuvoki, kuriuo kampu gali tai sistemai neįtikti. Antra vertus, nenorėjau rašyti pjesės, kuri iškart būtų pasmerkta. Jeigu nori kalbėti, tą daryk išmintingai.
Karbauskis repetuoja "Rusišką romaną" nuo balandžio pabaigos, o premjera numatyta atenančią žiemą. Man patinka kad jis taip dirba. Karbauskis turbūt vienas iš nedaugelio režisierių, kuris repetuoja spektaklį beveik metus, o ne kelias savaites. Kadangi rašau panašiai ilgai, man atrodo idealu, kad yra trupė, kuri iš lėto gilinasi ir nori perfekcionizmo.
- Kaip tvarkote savo rašymo dieną?
- Paprastai tai būna rašymo naktis Molėtuose - jei sąlygos ir šeima leidžia. Dieną paprastai skiriu skaitymui, pasirengimui, redagavimui to, kas parašyta. Anksčiau pradėdavau rašyti 12 val. nakties ir varydavau iki 8 val. ryto. Dabar pradedu apie 10 val. vakaro ir dirbu iki 3 val. nakties tėvų namo rūsy Molėtuose. Kai pjesė parašyta ir ją redaguoju, parvažiuoju į Vilnių ir dirbu savo studijoje kaip normalūs žmonės.
- Vadinasi, tariatės, kad šeima išleistų?
- Šeima išleidžia, bet būna kartais situacijų, kai pats suprantu, kad turiu šeimai padėti. Juk ir žmona dirba, ir kartais labai intensyviai. Negaliu būti visiškas...
- Visiškas Tolstojus?
