Skverelyje kryžius ir keletas žaislų - kapas nežinomam valkatai. Beginių bažnyčioje - karstas nuskendusiam migrantui iš Afrikos (jų Viduržemio jūroje, toje, anot Paulio Valéry, „civilizavimo mašinoje", jau nuskendo 11 740 - iki tos dienos...). Gatvėse, metro, žemėlapiuose, konferencijose klesti dvikalbystė, o kartais ir trikalbystė - su neišvengiama anglų. Pati Vyriausybė „suskilusi" kalbiniu pagrindu į ministerijų poras ir įvairias kitas įstaigas, dubliuojančias viena kitą... Dar prieš dešimtmetį skirtingas kilmes išpažįstančios meno kūrėjų organizacijos tarpusavyje nebendraudavo ir retai kada vykdė bendrus sumanymus.
Šūvių nesigirdi, konfliktų zonų lyg ir nėra, pasiekia tik jų aidai - iš Kinšasos, Nairobio, visos Šiaurės Afrikos. Taip yra pačioje Europos širdyje, Briuselyje. Tai dedasi ir tarp tų ne itin humaniškų lango-betono kaladėlių, primenančių „korbiuzjerišką" stilių, ir marolių kvartale prie Pietų stoties, savo veikėjais primenančiame amerikietiškus filmus apie Afganistaną. Įtampų pilna, tik reikia atidesnio žvilgsnio ar įdėmesnio dramaturgo.
Tai nonsensas, galime sakyti, žvelgdami iš savos, LT pusės. Galime priekaištauti, kaip jie gali suprasti Ukrainą, kai patys sočiai sėdi, valgo savo austres su savo šokoladu, ir visiems ramu. Belgai, ramūs kaip belgai (ir iš kur šis posakis atsirado?). Mūsų akimis. Mes juk matėme: tik kai Paryžiuje iššaudė redakciją, tik tada milijonai pasijudino, išėjo į gatves, o kai kasdien aplink Luhanską žūdavo šimtai - jiems buvo nusispjauti. Nes, įdėmūs dramaturgai rašo, neturistinės akys skenuoja, jie jau kuris laikas patiria savą okupaciją.
Kolonijos kontratakuoja buvusius kolonistus, siųsdamos savo vargšą, nuo kitų besigelbėjantį desantą į patį metropolijų centrą. Atsakomieji smūgiai vyksta kalbiniu pagrindu: prancūzakalbiai afrikiečiai keliauja į prancūzakalbes šalis, olandų kalba užkrėstieji - pas belgų kaimynus. Tai gali vadinti okupacija, gali ir savitarpio pagalba, tolerancija, korektiškumu. Mes irgi korektiški, tolerantiški - kol koks juodaodis (tai tik išvaizdą nusakantis faktas, nes negaliu sakyti „afrikietis" ar „afroeuropietis", nes nesu tikras dėl jo ir jo tėvų kilmės), visas baisiai smirdantis (tai faktas apie jį vieną, o ne visą populiaciją) parduotuvėje užlenda prieš surauktas kitų nosis (natūrali gamtos, o ne rasistinė reakcija) ir dar aprėkia nepatenkintus, paminėdamas, be abejo, demokratiją. Be abejo, prancūziškai. Štai tada tolerancijos ribos taip smarkiai ima trauktis, taip greitai atsiranda argumentų, atėjusių iš kolonizatoriškų laikų (man, lietuviui, kurio protėviai patys kitur bėgo ?!?), - ir tuomet supranti, kad tolerancijа ne teoriniu lygiu yra visai kas kita. Galime būti mandagūs iki neiškils grėsmė pažeisti kiekvieno skirtingai nusibrėžtas ribas, iki mums pasiūlys priimti tik vieną daugiabutį iš Šiaurės Afrikos... Europa kaip moralinis ir ekonominis projektas nėra baigtinis, jis kasdien susiduria su bandymais ir sistema mėgina savo amortizaciją ir atsparumą.
Istorijų punktyrai
Kaip atrodo Europa iš kitos pusės, t.y. jos kryžiaus žygiai arabų akimis? Būtent šia libaniečio istoriko Amino Maaloufo knyga remiasi Janas Lauwersas, idėją spektakliui „Aklasis poetas" (The Blind Poet. 7 Portraits) radęs Kordobos katedroje-mečetėje, krikščioniškus stulpus parėmusioje musulmonų kolonomis. Bet režisieriui ir jo „Needcompany" trupei pakako išminties nesimesti į istorines peripetijas ir pateikti kitokią Europos tapimo šiandienine viziją, ir ne dėl to, kad neturėtų kompetencijos - tam pakaktų pasitelkti tiek literatūros, kiek jos ir paminėjo programėlėje ir spektaklyje. Nagrinėti šią perspektyvą svarbiausia nuostata tapo ne žvilgsnis iš šalies, o žvilgsnis iš savo vidaus ar į save patį: kas esame mes patys, vienos trupės nariai? Taip spektaklis gavo pavadinimo tęsinį - „7 portretai". O pati „Needcompany" tokiam sumanymui tinka idealiai, nes vargu ar Europoje rastume kitą tokią daugiakalbę ir įvairiakilmę kompaniją.
Orkestro „duobę" prieš sceną užima devyni „Needcompany" nariai, apsirengę spalvotais chalatais su išrašytais savo vardais ant nugarų. Po jais bus pižamos ar įvairūs karnavališki kostiumai. Prasideda savotiškas istorijos wrestlingas. Pakilusi į sceną Lauwerso žmona choreografė Grace Ellen Barkey pamažu įvairiausiomis intonacijomis bando skiemenuoti savo vardą - gracingai „greis", romantiškai - „elen", grėsmingai - „barki" ir kitaip. Treniruojasi, bando intonacijai priderinti kūno pozą, ima skanduoti, užsiveda - ir paskui ją vardą pradeda rėkti visi. Ir vėl iš naujo. Kartočių principas veiksmingas, identiškos scenos siūlo vis naujus interpretacijų variantus: iš pradžių atrodę aktoriniais etiudais, šie pratimai tampa žmogaus prisiderinimu prie vis solidžiau skambančio vardo, paties vardo augančio svorio, - iki asmens kulto. Per keletą minučių pamatome, kaip gimsta vadas. Juoba aktorė apsirengusi indėnų - ir Indonezijos - genties vado atributika ir pasipuošusi klouniškos šypsenos grimu, o mus akinantys prožektoriai savo išdėstymu gali asocijuotis su Koliziejumi ar abstrakčia galios struktūra. „Aš esu multikultūrinis stebuklas! Multikultūra!" - šaukia ji, ir pagrindžia tai savo biografija: ji gimė Indonezijoje, šalyje su daugiausia musulmonų, o jos senelė buvo kinė. Ir kai pernai „Needcompany" keliavo po Kiniją, jie fotografavosi čia su ... - Grace rodo nuotraukas, bet ją kažkas pertraukia: „Pala, Grace, tu nevažiavai į Kiniją. Tu tuo metu vaidinai „Izabelės kambarį" su Viviane de Muynck!" Grace pasipiktina ir paniekinamai pakartoja Viviane vardą, pamažu pernešdama jį į šūkį „Je suis Viviane de Muynck!". Bet jos protėvių galima rasti ir Bruegelio Vyresniojo piešinyje „Mugė Hobokene". Grace pasakoja apie kintantį pasaulį: dabar kinai daro geriausią prancūzišką vyną, o keliaudami mes jautėmės saugūs Sudane! Bet nepaisant tų kaitų, ji savo įvairiataučių šaknų neišsižadės: „Aš esu Grace Ellen Barkey, ir aš mėtysiu akmenis, jeigu reikės",- baigia ji, lyg pratęsdama siurrealistų deklaruotą ir akmenimis kišenėse stiprintą teisę ginti savo kūrinius.
O Maarteno Segherso protėviai dalyvavo kryžiaus žygiuose ir per 40 kartų galbūt buvo giminės su Jano Lauwerso protėviais: abiejų bočiai dalyvavo Antiocho miesto apsuptyje ir gresiant badui valgė musulmonų kūdikius, nes „arkliai buvo per brangūs".
Į klausimą, kas yra svaresnis/brangesnis, bandoma atsakyti į sceną įvežant keistą sūpynių ir katapultos junginį, ant kurio vieno galo guli negyvas arklys, jį Maartenas tarsi bando prikelti, priversti šuoliuoti, o kitame sūpynių gale jį savo svoriu bando atsverti žmogus. Drauge jis bando valdyti šį mechanizmą, bet tai taip pat nelengva, kaip bus ateityje per visą istoriją su visais kitais mechanizmais: išradus ir paleidus veikti - gebėti sutramdyti juos.
Norvegas Hansas Petteris Melø Dahlis prisikelia iš dūmų, tiksliau - jie virsta iš jo rūbų tarsi rūkas iš minimų gimtųjų fiordų: jis buvo stiprus vikingas, kovojęs prieš kryžiuočius. O jo žmona Anna Sophia Bonnema - fryzė menonitė, dar stipresnė už vikingus, nes fryzai mokėjo gerti. Jos senelis galėjo būti Kinijoje ir nužudyti Grace protėvį, todėl - dabar abi moterys apsikabina ir atsiprašo viena kitos už hipotetines pro-pro-pro-senelių skriaudas. Juk, tarsi klausia Lauwersas, pakanka atsiprašyti, kad gyventume ramiai, ar ne?
Anna Sophia, abiem savo vardais skleidžianti kilnumą ir meilę, visgi liaujasi iš praeities sėmusi stiprybę, nes tai akligatvis: mes, sako ji, galime kalbėti tik apie save ir patirtą meilę, tik apie tai, kas yra dabar. Nes istorija yra ištisinė klastotė. Kurią, kaip žinome, rašo laikini nugalėtojai. Todėl nuo scenos nuimamas kilimas, ji tampa gryna, švari, parengta tiksliam kalbėjimui: ar esame pasiruošę susitikti su savimi?
Benoît Gobas iš Lježo gali didžiuotis nebent tuo, kad jo tėvas gėrė daugiau už vikingus su kryžiuočiais kartu paėmus ir per Maaso upę kėlėsi tuščioje alaus statinėje. Jo vaikystės prisiminimas graudus, jis eina per viešnamius ir ieško ten pamesto girto tėvo dantų protezo. Iš nuoskaudos ir meilės stokos gimsta pyktis, Benoît stambus, agresyvus, jis čia pat diriguoja penkių gitaristų hardroko grupei, rodo, kaip tėvas prievartavo moteris (Grace apsitempusi kūno spalvos timpomis ir atrodo kaip nuoga). Jo nerimas yra nesenas, nesitęsiantis per kartas, o atėjęs iš itin artimos patirties.
Užtat Jule´iui Beckmanui - nusispjaut. Jis perpratęs gyvenimą, jis yra self made cowboy. Jo mama buvo hipė iš Minsko, jis pats jau 12-os metų apturėjo pirmą LSD „kelionę". Jam gilių šaknų nereikia, jis su niekuo iš čia esančių nesusitiko praeityje, jo istorija daugiausiai siekia Minsko bolševikų išsigandusią senelę. Jis - iš bastūnų giminės, virtuoziškai grojantis bandža, dar virtuoziškiau pateikiantis stand-up comedian žanrą ir perpratęs pasaulio istoriją: „Mes visi pabėgėliai arba kanibalai. Ėsk arba būsi suėstas".
Septintasis „samurajus" - Mohamedas Toukabri iš Tuniso. Blizgančiu kostiumu, su mobiliu telefonu, puikus hiphopo šokėjas su kerinčia šypsena, kuria buria visas europietes, bet mano, kad mėlynomis akimis ir šviesiais plaukais turėtų daugiau šansų. Jis taip sako, tuo giriasi, jis - ištisinis monokultūrinis stebuklas, ir tuo labai patenkintas. Janas jam sakęs, kad gal jis galėtų būti tuaregas, nes Jano tėvas filmavo tokius vergų turguje Sacharoje 1957-aisiais. Bet Mohamedas tikrai žino, kad taip nėra, nes tuaregai vieninteliai iš musulmonų, kur vyrai dengia veidus, ne moterys, kaip Jano tėvo kronikoje, bet Janas to neišmano. Blizgantis kostiumas - tėvo darbas, Bachiras bin Ahmedas bin Rhaïemas El Toukabri yra žinomas Tunise siuvėjas. Siuvykloje virš jo stalo kabo aklojo sirų poeto Abu al ´ala al Ma´arri portretas - to paties, kurio biustui 2013 metais fundamentalistai nudaužė galvą. „Nes pasaulis bijo laisvės". O kas yra Mohamedo pasaulis? Jis primena kryžiaus žygius arabų akimis. Jis žino XI amžiaus Kordobos poetę Walladą bint al Mustakfi, įkūrusią pirmą filosofų saloną Europoje, bet Mohamedas nematė nei Bruegelio paveikslų, nei skaitė penkiais šimtais metų vėlesnius Shakespeare´o sonetus. Jis žino Ibn Firną, sukūrusį skraidymo aparatą 600 metų anksčiau už da Vinčį. „Mūsų aklieji poetai nėra jūsų aklieji poetai. Argi yra viena tiesa, nepaklūstanti laikui? Istorija yra melas, pripildantis mus gėda", sako Mohamedas.
„Akluoju poetu" Lauwersas tęsia „Izabelės kambaryje" pradėtą melo analizę, tik asmeninę vieno žmogaus - ir viso jo gyvento XX amžiaus - biografiją keičia asmenine trupės ir Europos civilizacijos istorija. „Turgaus aikštėje 76" buvo nagrinėjama kolektyvinė atmintis ir visuomeninės sutartys, gebėjimas priimti Kitą. Šįkart Kitas įsiveržia į mūsų istoriją ir tarsi mus apsėda, taip kurdamas, kaip pavadino istorikas Maaloufas, „žudančias tapatybes". Kultūra, teigia Lauwersas, nėra mūsų namai, ji yra ne tai, kas mus jungia, o priešingai, kas skiria, ir todėl mūsų šaknys gali būti puikus užsidarymo, atsiribojimo „įrankis".
Nors aktoriai pasakoja asmenines, o kai kurie - tik spėjamas savo genealogines „biografijas", Lauwerso režisūra, kaip visada, siūlo atstumą: jį kuria ne vien epinis pasakojimas, ironiški komentarai, dialogai ar ginčai tarp scenoje esančių ir „orkestrantų", - savotiškų istorijos komentatorių, kurie fiziškai yra arčiau žiūrovų. Kritinį žvilgsnį, net atsiribojimą ypač stipriai formuoja į sceną įvežami mechanizmai: minėtos supynės, gigantiškų kūgio formų abstrakčios figūros, savotiški riteriai (ar ir malūnai, kovos mašinos), - ir dėl savo neįprastumo šie objektai artimesni modernaus meno mūšio laukui nei tikram istoriniam. Lauwersas nebūdingai išnaudoja ir kitus elementus, pvz., akompanuojantys muzikantai transliuoja ne vien muziką, jiems kartais sukuriama kilimo-leidimosi „choreografija", ir penkių gitaristų bangavimas greta muzikos skleidžia nerimastingą energiją. Iečių sukryžiavimai, ginklų smūgiai aidi per garsiakalbius kaip istorijos mūšiai mūsų sąmonėje, taip pat labiau sėdami nerimą nei ramybę, kad štai, atradome savo šaknis. Šiandieninis Europos projektas yra šaknų sampyna ir raizgalynė, ir gal kaip tik ironiškas „zapingas" per istoriją, slydimas nuo vienos tiesos prie kitos kaskart jas tikrinant galėtų būti išsigelbėjimas kosmopolitinėje erdvėje, - tarsi siūlo trupė savą la convivencia, sugyvenimo versiją. Arba, kaip cituoja spektaklio programėlė filosofą Rudį Viskerį, mane su kitu gali jungti stoka, mudviejų susitikimas įmanomas, jei mūsų trūkumai yra bendri.
Pristatydamas septynetą aktorių ir jų trūkinėjančius monologus, scenų ir įvairių žanrų fragmentuotą montažą Lauwersas kuria spektaklį iš savotiškų punktyrų: pakanka pateikti trumpą sceną ir nebūtina jungti jos siužetiškai su kita (pamiršk fabulą!). Reikia tik mesti idėją, kurią aplipinti, tęsti yra nebe jo, o žiūrovų darbas, tačiau keliai nužymėti. Grace parafrazuota „Je suis Viviane de Muynck" mus nuves iki „Charlie Hebdo" ir musulmonų, o šie jungiasi su Indonezija ir atsikartos kitur: taip „neginčijamas" „teisiųjų" šūkis bus patikrintas įvairiais kontekstais. Grace šūkis „Aš esu multikultūrinis stebuklas! Multikultūra!" tinka ne tik jai, tai pateikiama ir kaip galima multikultūralizmo doktrina ar kultas, kuriuo šiandien tarsi neabejojama. Mašinų veikimai, teatro mechanizmo apnuoginimas taip pat siūlo įvairias traktuotes, „Needcompany" neužsidaro viename režisūrinės minties koridoriuje, o atveria savo kulisus ir galimybes apmąstyti istoriją šiandien. Finale vadei ar pergalės deivei Grace jojant „prikeltu" žirgu sūpynių strėlė išsišauna į salę, lėtai kerta rampą ir vadas pakyla beveik virš publikos. Dar vienas kultas, kuriam akompanuoja grėsmingai aidintys Lauwerso smūgiai į boso gitaros korpusą. Šiandiena virsta istorija.
Viena ilga linija
Arkadi Zaides, dar vienas pertvarkų ir migracijų vaisius. Choreografas iš Baltarusijos, nuo 1990-ųjų gyvenantis Izraelyje, šokęs „Batsheva Dance Company", bet dabar pradėjęs savo choreografo karjerą ir baigiantis magistro studijas Amsterdame. Jo šokio spektaklio-tyrimo „Archyvai" tema yra palestiniečių teisės Izraelyje.
Šios šalies žmogaus teises ginanti organizacija „B´Tselem" buvo įkurta 1989 m. ir fiksuoja pažeidimus Izraelio okupuotose teritorijose. 2007 m. organizacija nusprendė išdalinti videokameras palestiniečiams, ir pradėtas kaupti įvairių incidentų archyvas, visiškai neapdorota, žalia medžiaga, kartais nufilmuota ne fokuse, be garso ar su blogu garsu - bet tai nesvarbu, to faktui fiksuoti pakanka.
Scenoje - du ekranai, viename aprašomas įvykis („Girti berniukai puola palestiniečius"; „Žydai naikina alyvmedžius" - beje, šiame Briuselio festivalyje titrai rašomi trimis kalbomis), kitame, dideliame, jis rodomas, koks užfiksuotas. Arkadi stovi tarp ekrano ir žiūrovų.
Jo pozicija - esminė ne vien kaip atlikėjui, bet pirmiausia - kaip piliečiui, nes šis šokis pirmiausia yra pilietinis aktas: Arkadi distanciniu pulteliu perjunginėja įvykius, stebi juos iš šono, kaip ir mes, priartėja prie ekrano, bando pakartoti kokį judesį: pakelti automatą, šauti. Ką tai reiškia? Kaip pajausti būseną šaunančiojo? Bando mesti akmenį. Atsivėdėti, mesti. Kūnu tarsi bando susitapatinti su žydu, kitame kadre - su mušamu palestiniečių aktyvistu (pilvas įtraukiamas, susiriečia - kaip jaučiamasi gavus smūgį?). Vienas atvejis buvo filmuojamas iš viršaus, kai girtas vaikinas bandė laužtis į palestiniečio parduotuvę, o šis filmavo iš antro aukšto. Arkadi žiūrovams pateikia tokią pat perspektyvą - atsigulęs remiasi į grindis-„sienas" ir pakėlęs galvą į mus-„filmuotojus", rėkia, daužo grindis-„duris". Žiūrovai trumpam tampa palestiniečiais.
Kitu epizodu bandoma įsijausti į užpuolikų situaciją - apsivynioti galvą marškinėliais, paliekant tik akis: su tokia kauke Zaide tampa gerokai grėsmingesnis, nes mažiau pažeidžiamas, neatpažįstamas, vadinasi, nematomas.
Taip dubliuojamos pozos, riksmai, neaiškiai tariamos neaiškios frazės. Zaide atskleidžia kūno ir mūsų atminties santykį: peržiūrėję nemažai kelių sekundžių trukmės filmukų kažin ar galėtume prisiminti ir pasakyti, kur koks įvykis buvo. Tačiau greta nieko neberodančio ekrano Zaide pakartota poza tuoj leidžia mums ją susieti su konkrečiu atveju. Vadinasi, (scenoje) kūnas vienu paskiru judesiu primena daugiau nei visa filmuota medžiaga, akis spėjo įsidėmėti, užfiksuoti pakeltą ranką, riksmą, o per kūną, pozą ir mūsų akį- mūsų kūnas bandyti tai pajusti. Zaide montuoja vieną judesį prie kito ir sukuria ne vien naują šokio atkarpą - jis drauge sukuria ir naują įvykį. Laimė, scenoje.
Vis dėlto archyvas nėra baigtinis, jis tebesitęsia iki šiandien, ir Arkadi nežino, kur dėti tašką. Taip spektaklis be reikalo gerokai užtęsiamas, net jeigu ir norima pasakyti apie įvykių nenutrūkstamumą. (Čia prisimena šių metų „Naujajame Baltijos šokyje" pastebėtas šio žanro kūrinių pokytis: spektakliai vis ilgėja, tįsta iki 1,5 val., jau pusvalandžio net nebūna - tarsi „pilnas metražas" jiems leistų jaustis „pilnaverčiais", nors iš tiesų taip prarandama „smūgio galia" ir viskas apsivelia pakartojimais, kad ir kiek konceptualizuotais.) Todėl „Archyvai" lieka atmintyje kur kas labiau kaip piliečio gestas, o ne šokio meno. Gal ir gerai - o kam kitam tas menas?
Belgijos scenos menų festivalis „Kunstenfestivaldesarts" tam ir susikūrė. Ne vien pristatyti kitas šalis ir kitas scenos menų kryptis - šiandien, sako festivalio vadovas Christophas Slagmuylderis, tai niekam nebūtų naujiena, egzotika seniai nėra įdomybė pati savaime, o krypčių šiandien daugėja sulig kiekvienu kūrėju. 20-metį švenčiantis festivalis šiandien pasiryžęs identifikuoti ribas tarp tautų, valstybių, tarp Briuselio įvairių rajonų ir bendruomenių ir bando jas sujungti. Erdvės pasiduoda, menininkai kalbasi, važinėjame iš vieno Briuselio krašto į kitą, atrasdami naujas vietas, vietiniai taip pat ten nėra buvę ir to visiškai nesibaido. Bet tam reikia 20 metų. Ir dar suvokimo, ką nori pasakyti pačiu festivaliu.
B.d.
