Tai turėtų būti pasakojimas apie maždaug Alytaus dydžio miestą pačiame Transilvanijos vidury, Sfintu Georgę, rengiantį ambicingą tarptautinį teatro festivalį, kurio programoje - ne tik tokie vardai kaip Michaelis Thalheimeris, Krystianas Lupa ir Oskaras Koršunovas, bet ir puikiai organizuotos viešos diskusijos, edukacinė dalis ir seminarai jauniems Rumunijos kritikams. Tai turėtų būti pasakojimas apie neįtikėtiną publiką, kuri plūste plūsta į visus be išimties festivalio spektaklius, įdėmiai juos stebi ir, negana to, gausiai susirenka į vaidinimo, trukusio 7 valandas (!), aptarimą. Ir, žinoma, tai turėtų būti pasakojimas apie festivalio pristatytus spektaklius - draminius ir postdraminius, politinius, socialinius ir žaidybinius, dramos, šokio ir net miuziklo. Tačiau nebus. Nes man trečiasis festivalis „Reflex", vykęs Sfintu Georgėje kovo 18-31 d., tapo vieno spektaklio festivaliu. Šia patirtimi ir noriu pasidalinti.
Minėtas septynias valandas trukęs spektaklis buvo Serbijos nacionalinio teatro iš Novi Sado „Žuvėdra", režisuota slovėnų režisieriaus Tomi Janežičiaus. Tai sudėtingas, protingas, iššūkį ir aktoriams, ir publikai metantis eksperimentas, savitas vaidybos prigimties ir jos poveikio tyrimas, apgalvotas iki smulkiausių detalių, bet kartu paliekantis vietos rizikai ir momentiškumui.
Vaidinimą - kaip ir pjesę - sudaro keturi ilgi ir labai skirtingi veiksmai. Iš vienos pusės - skrupulingai laikomasi pjesės, tarsi nemanant, kad kas nors ten yra nereikalinga ar neaktualu, iš kitos pusės - tekstas vietomis visiškai dekonstruojamas. Trys veiksmai - pirmas, antras ir paskutinis, ketvirtasis, - vaidinami pačioje scenoje. Vaidybos aikštelę, įrėmintą daugybės skirtingų senų ir ne tokių senų kėdžių ir krėslų voros, iš visų keturių pusių supa žiūrovai. Norintiems leidžiama užimti vieną kitą kėdę pačioje „scenoje". Spektaklis prasideda kaip „Žuvėdros" repeticija. Kasdieniais drabužiais vilkintys aktoriai susėda aplink stalą vidury aikštelės skaityti teksto, suformuodami tarsi kokį gyvąjį paveikslą. Tada aktorius, vaidinsiantis Trigoriną, paaiškina, kad čia buvo bandoma atkurti pirmąjį „Žuvėdros" skaitymą Maskvos dailės teatre. Žmogus su tekstu rankose - pats Čechovas, aiškina Borisas Liješevićius. O aktorius, pirmasis Treplevas - kaip žinia, būsimas režisūros genijus Vsevolodas Mejerholdas - užtušuotas, ištrintas. „Šis spektaklis bus apie žmones, kurie buvo ištrinti arba patys išsitrynė", - sako Liješevićius.
Paprastai šią komentatoriaus funkciją spektaklyje atlieka pats režisierius. Jis, kaip koks „vaidinimo vadovas" Viduramžių teatre, vis pakomentuoja vieną ar kitą režisūrinį sumanymą, tarsi neleisdamas publikai pernelyg įsijausti, tiesiogiai kreipiasi į ją kiekvieno veiksmo pabaigoje. Apskritai sąlygiškumas, net, sakyčiau, teatrinės iliuzijos naivumas Tomi Janežičiaus spektaklyje yra nuolat pabrėžiamas. Ir čia pat atveriama jausmų ir išgyvenimų gelmė, traukianti publiką lyg kokia juodoji skylė. Šią paradoksalią teatro savybę, kuri yra užkoduota pačioje žaidybinėje jo prigimtyje ir kurią galima apibendrinti garsiąja Puškino fraze „dėl išmonės ašaromis apsipilsiu", savo spektakliais yra tyręs ne vienas šiuolaikinis režisierius, - beje, dažnai remdamasis Čechovu, - Krystianas Smedsas, Arpadas Schillingas, Oskaras Koršunovas, Rimas Tuminas.
Keturi veiksmai - keturi skirtingi požiūriai į Čechovo teksto sceninį įgyvendinimą, keturios skirtingos vaidybos (ir buvimo) strategijos ir keturi skirtingi komunikacijos su publika būdai. Pirmame veiksme aktoriai tarsi prisijaukina žiūrovus, kartu su jais stebi Treplevo spektaklį, kartu „iškylauja" ant ežero kranto (prisijungusiems leidžiama užsirūkyti). Aktoriai lygiai taip pat prisijaukina personažus. Įvyksta tarsi koks virsmo ritualas: žiūrovai iš stebėtojų tampa dalyviais, o aktoriai - net ne personažais, o tiesiog kitais žmonėmis. Tačiau antrame veiksme kuriamos naujos taisyklės. Išbandomi istoriniai teatro vaidybos stiliai, o scenos aikštelę užvaldo kažkoks siurrealistinis sapnas, primenantis Čechovo ir absurdo teatro sąsajas. Iš viršaus nuleidžiamos plastikinės sienos, atskirdamos bakchanalijos siautuly paskendusius aktorius nuo žiūrovų. Manyčiau, žiūrovams taip sąmoningai siekiama sukelti frustraciją, nepatogumo pojūtį ir troškimą grįžti į bendruomenišką pirmojo veiksmo būseną.
Tačiau spektaklio kūrėjai eina dar toliau. Trečiame veiksme mes, žiūrovai, esame paprašomi užimti įprastas vietas salėje. Tuo metu veiksmas persikelia į avansceną. Tiksliau, avanscenoje matome tik vorele susėdusius aktorius, kurie užkandžiauja ir geria, o pačiame priekyje Trigorinas gal valandą matuojasi skirtingus drabužių derinius. Tikrieji įvykiai, pvz., Sorino priepuolis, vyksta už sienos, toje erdvėje, kurią mes buvome priversti palikti. Girdime tik įrašytus aktorių balsus (ar realiai kalbančius aktorius - to negalime patikrinti, nes jų nematome), esame savotiško radijo teatro klausytojai. Taigi publika nutolinama, regis, maksimaliai.
Po emociškai šalto ir sekinančio veiksmo finalui esame pakviečiami atgal į sceną. Ketvirtojo veiksmo pradžia, Polinos ir Mašos pokalbis, Arkadinos grįžimas, loto žaidimas, - visiškas hiperrealizmas. Jautiesi, tarsi iš tikrųjų būtum viename kambaryje su šia nuobodžiaujančia kompanija. O tada Arkadina (aktorė Jasna Đuričić) nepaprastai jausmingai uždainuoja paprastą melodingą meilės dainą. Vėliau sužinojau, kad tai visose buvusios Jugoslavijos šalyse populiari baladė. Uždainavo ir visi kiti aktoriai (išskyrus Filipą Đurićių - Treplevą). Reikia manyti, kad vaidinant Serbijoje dainuoja ir publika. Riba tarp aktorių ir publikos kone išnyksta visiškai, bendro išgyvenimo intensyvumas pasiekia aukščiausią tašką.
O tada - šūvis. Dorno reakcija - absoliučiai kasdieniška, tarsi iš tiesų būtų sprogęs eterio buteliukas. Tačiau mes juk laukėme kulminacijos - Treplevo ir Ninos susitikimo! Čia, tarsi reaguodamas į publikos sumišimą, vėl įsikiša Trigorinas (vietoje režisieriaus) ir paaiškina, kad dabar dar reikia nusiteikti netrumpam filmui. Nusileidžia tos pačios plastikinės sienelės ir ant jų projektuojama Treplevo ir Ninos susitikimo scena. Tačiau ji parodyta ne kaip filmo ar spektaklio, bet kaip realios repeticijos fragmentas, kur su aktoriais labai glaudžiai dirba pats režisierius. Supranti, kad tai buvo ypatingos repeticijos, turėjusios didžiulį poveikį aktoriams, pakeitusios juos kaip žmones. (Beje, festivalio buklete teigiama, kad serbų aktoriai su kviestiniu režisieriumi dirbo šešiolika mėnesių. Taip pat pavyko sužinoti, kad Tomi Janežičius yra ne tik režisierius, įkūręs Vaidybos tyrimų studiją Liublianoje, bet ir psichodramos specialistas, ieškąs būdų, kaip psichodramos elementus integruoti į aktorių kūrybą scenoje.) Šią filmuotą medžiagą kartu su žiūrovais stebi ir aktoriai, sugrįžę į scenos aikštelę vėl persirengę savais drabužiais, išsekę, su cigaretėmis rankose, gurkšnodami kas alų, kas šampaną. „Mes neapsimetame, kad istorija yra tikra, kad Treplevo tragedija vyksta čia ir dabar, - tarsi sakytų jie. - Tačiau mes kartu galime apmąstyti savo gyvenimus, tiesiog pabūti kartu." Nusilenkimo scena verta viso spektaklio, trunkanti ne mažiau dešimties minučių. Išėję nusilenkti aktoriai ieško individualaus akių kontakto su kiekvienu žiūrovu, tarsi kiekvienam atskirai dėkodami už kartu praleistas septynias gyvenimo valandas.
Norėtųsi šią „Žuvėdrą" patirti dar kartą. Norisi dar kartą pamatyti ir mūsiškę OKT versiją. Dar nuostabiau būtų susitikti su Schillingo „Žuvėdre". O kur dar Lupos „Nebaigtas kūrinys aktoriui"... Tikiu, kad ši viena pirmųjų modernaus Vakarų Europos teatro pjesių turi kažką nepaprastai galingo, gebančio paliesti pačią žmogaus esmę. Tik, žinoma, tai glūdi ne paviršiuje.
