Praėjusių metų spalio-lapkričio mėnesiais režisierius Jonas Vaitkus lankėsi Kazachstane, kur vieną po kito pastatė du spektaklius - ukrainiečių dramaturgės Anos Jablonskajos pjesę „Stabmeldžiai" Astanos M. Gorkio rusų dramos teatre (premjera - 2014 m. spalio 16 d.) ir kazachų poeto ir dramaturgo Iran-Gaijypo (Iranbekas Orazbajevas) poetinę dramą „Korkyto užkeikimas" Almaty miesto centriniame M. Auezovo vardo teatre (premjera - 2014 m. gruodžio 4 d.). Drauge su Vaitkumi Kazachstane viešėjo ir pastarajame pastatyme dalyvavo kiti du lietuvių menininkai, kompozitorius Algirdas Martinaitis ir dailininkas scenografas Artūras Šimonis. „Korkyto užkeikimas" tradiciniame kasmetiniame Kazachstano teatrų festivalyje „Teatrų pavasaris-2015" geriausio spektaklio apdovanojimą, o pagrindinio Korkyto vaidmens atlikėjas aktorius Dulyga Akmolda padovanotas kaip geriausias aktorius.
Balsas iš šalies
Po spektaklio kazachų teatro apžvalgininkė Olga Malyševa rašė: „Kuomet skandalingasis režisierius užsienietis kuria spektaklį kone romiausiame ir oriausiame Kazachstano teatre - tai jau savaime yra svarbus įvykis. O kadangi minėto spektaklio literatūrinis šaltinis yra šiuolaikinė kazachų drama, tuomet šis įvykis tampa dvigubai reikšmingesnis. (...)
Lietuvių režisierius Jonas Vaitkus jau pagarsėjo praėjusią rudenį Astanoje, pastatęs ukrainiečių dramaturgės Anos Jablonskajos, 2011 m. žuvusios per teroro aktą Maskvos oro uoste Domodedovo, pjesę „Stabmeldžiai". Giluminiuose šio draminio pasakojimo kloduose glūdi tikėjimo krizės drama, tačiau sostinės M. Gorkio teatro publika įsijautė pirmiausia į nenormatyvią leksiką, gulinčią jos paviršiuje, ir dėl to režisieriui nušvilpė. Tuo tarpu „Korkyto užkeikimas" priklauso kazachų literatūrai, bet ir čia nebuvo išvengta religijos temų.
Istorija mena, kad paskutinieji liaudies dainiaus Korkyto[1] kūrybos metai sutapo su religine priešprieša tarp vietinio tengrizmo ir islamo, kuris tik pradėjo veržtis į kazachų stepes. Tiek poemos, tiek spektaklio pradžia yra centrinio veikėjo Korkyto monologas apie dieviškąjį pradą, kurį jis atranda savyje. Beje, Vaitkus savo pastatyme išvengia musulmonų tikėjimo temos, ir visas jo „Korkyto užkeikimas" persmelktas meditatcinės šamaniškos stilistikos, tiek teksto sakymo manieroje, tiek Artūro Šimonio sukurtuose kostiumuose. Statytojas svarų vaidmenį suteikė spektaklio choreografijai, tačiau čia išryškėjo M. Auezovo teatro trupės minusas, t.y. itin prastai parengti aktoriai sceniniam judesiui. Jeigu vaidinimo choreografiniai akcentai būtų atlikti darniai ir tiksliai, tai galėtų paveikti žiūrovus hipnotizuojančiai, bet to pasiekti nepavyko, kadangi artistams pritrūko tiek įgūdžių, tiek susikaupimo. Pradėjęs čia dirbti, Vaitkus išsyk paminėjo trupės narių pasyvumą, ir, regis, jis neįstengė to įveikti.
Pagrindinio Korkyto vaidmens atlikėjas Azamatas Satybaldy (jis šį vaidmenį atliko pakaitomis su kitu populiariu kazachų aktoriumi Dulyga Akmolda), vaidindamas pokalbio su gulbėmis ir gervėmis epizodą, vis tik sugebėjo įterpti į savo sceninę kalbėseną kai kuriuos laukinių garsų pamėgdžiojimus, ir kukliai parodė, kokios galimybės atsivertų kazachų teatrui, jeigu jis būtų daugiau atviras moderniems teatro meno vėjams.
Centrinių vaidmenų atlikėjams, aktoriams Satybaldy ir Gulnur Šyngysovai, viename iš epizodų pavyko nustebinti, tačiau ne scenine vaidyba, o pasirodymu vaizdo projekcijoje. Trumpas vaizdo klipas, perteikiantis vyksmo metaforiškumą ir erotiškumą, suteikė spektakliui tikros, nesuvaidintos emocijos dozę.
Ir dar šis tas apie vaizdo projekciją spektaklyje „Korkyto užkeikimas". Dramos siužetą Vaitkus čia apjungė su realia pjesės autoriaus Iran-Gajypo ligos istorija, kai šis gulėjo ligoninėje ant gultų ir garsiai deklamavo monologą tarsi maldą. Šis vaizdas yra vaidinimo pradžia ir pabaiga, jo projekcija yra rodoma skaidriame ekrane, pro kurį galimą įžvelgti ir Korkyto siluetą. Šitoks „vaizdas vaizde" suteikia sceniniam pasakojimui papildomo mitologiškumo, sceninius vaizdus priešindamas videokadrų realybei.
Peršasi išvada, kad Korkyto legenda, suvaidinta M. Auezovo trupės, netikėtai pavyko gyva ir realistiška, nors buvo logiška tikėtis, kad Jonas Vaitkus siekė pavaizduoti herojaus legendą ir jo mitą. Bet kuriuo atveju galima konstatuoti, kad pastangos įveikti senovinį kazachų teatro sąstingį režisieriui daugmaž pavyko. Tik gaila, kad prie standartinio klasikinio-komedijinio šio teatro repertuaro pripratęs žiūrovas po šio spektaklio nuvargęs atsiduso - nuobodu."
Lietuvių balsas
Kompozitorius Algirdas Martinaitis:
- Kazachstane apie mano muziką spektakliui „Korkyto užkeikimas" sklido kalbos, kad ji „nėra niekuo panaši į lietuvišką". Taip buvo, matyt, todėl, kad dar Lietuvoje stengiausi kuo geriau įsigilinti į kazachų muziką, kas nebuvo lengva. Pjesėje minimas ir naudojamas kazachų tradicinis muzikinis instrumentą kobyzas, bet jo Lietuvoje nėra ir jo muzikos čia neišgirsi. Taip pat ir dėl chorų kazachų kalba, nes, nežinodamas jų kalbos, nežinojau, kaip galėsiu ja meniškai manipuliuoti per muziką. Parengiau šiuos ruošinius su klasikiniais styginiais instrumentais.
Atvykęs į Kazachstaną susipažinau su jų liaudies dainiaus Korkyto[2] muzikiniu palikimu, ir tai taip pat nebuvo paprasta. Jo melodijos per kelis šimtmečius transformavosi, buvo harmonizuotos, pritaikytos šiuolaikiniams kazachų liaudies muzikos orkestrams. Tos melodijos dabar skamba tarsi pro tankų šimtmečių tradicijų šydą, tad šiukštu tą jų tradiciją interpretuoti, atvirkščiai - savo ruošinių interpretacijas privalėjau derinti prie tų tradicijų.
Muzikos spektaklyje daug, vaidinimas trunka arti pusantros valandos, ir muzika skamba beveik ištisai. Tai - foninės melodijos ir dainavimas, instrumentinė muzika ir chorai. Grojama buvo iš įrašo, pritariant gyviems aktorių balsams. Galutinį muzikos variantą įrašinėjome Kazachstane, ir darbo išties buvo nemažai. Darbavomės beveik visą laiką, kol vyko repeticijos, ilgiau nei mėnesį.
Scenografas Artūras Šimonis:
Dekoracijos konstrukcijos centrinis akcentas buvo didžiulis permatomas kubas per scenos vidurį, kilnojamas ir kitaip transformuojamas, su dviem vaizdo projekcijų ekranais. Projekcijos buvo taip pat rodomos ir scenos „horizonte".
Mūsų sceninių tradicijų kontekste toks sprendimas nebūtų naujiena, bet kazachų teatralams visos šios naujovės, pritaikytos jų legendai apie Korkytą, buvo tikras kultūrinis šokas. Kadangi spektaklyje daug epinės poezijos, meditatyvios muzikos, yra ir šamanų šokių, ir laidojimo apeigų, toks vyksmas reikalavo ir atitinkamo vaizdinio sprendimo. Plokštumose buvo rodomi laukinės kazachų gamtos, stichijų vaizdai, ugnis, vanduo... Laidojimų apeigų epizode panaudojau kilnojamą valties „griaučių" metaforišką konstrukciją.
Teko gilintis ir į šamanų tradicijas, ir į tengrizmą, mūsų spektaklyje veikė ir dievo Tengrio personažas su vilko galva. Personažus stengiausi aprengti tiurkų - iš dalies kazachų, iš dalies mongolų - tradiciniais drabužiais.
Dariau taip, kad kostiumų konkretumas, etnografiškumas būtų atsvara dekoracijos abstrakcijai. Per dekoraciją norėjau išryškinti filosofinį poemos lygį, joje užkoduotą gamtos jėgų harmoniją, ypatingą santykį į moterį - visa tai suvedžiau į spektaklio apipavidalinimą, kiek tai leido daryti dramaturgija.
Šiame spektaklyje ypač buvo svarbus apšvietimas, iš esmės buvo pasiekta, ko norėta. Pagrindinė problema buvo ne techninė, nes techniškai M. Auezovo teatras aprūpintas gan moderniai. Sunku buvo įveikti jų inertišką mąstyseną, jų itin savotiškai suvokiamus tradicijų standartus.
Jonas Vaitkus - apie spektaklius ir balsus
- Kaip Jūsų kūrybiniame žemėlapyje atsirado Kazachstanas ?
- Mano kūrybiniai kontaktai su Kazachstanu užsimezgė prieš trejus metus, kai buvau pakviestas vadovauti tos šalies teatrų festivalio žiuri. Vėliau, kai mūsų teatras Sankt Peterburge, festivalyje „Baltijos namai" parodė mano pastatytą spektaklį Aleksandro Vedenskio „Eglutė pas Ivanovus", jį pamatė Astanos miesto Rusų dramos teatro vadovas Erkinas Kasenovas. Tuomet sulaukiau iš jo pasiūlymo pastatyti spektaklį Kazachstane pagal kazachų autoriaus pjesę. Taip susiklostė, kad jo siūlytą pjesę pastačiau Almatoje, o jo teatre pastačiau A. Jablonskajos „Stabmeldžius".
O kai susipažinau su šiuolaikinio kazachų poeto Iran-Gaijypo kūriniu „Korkyto užkeikimas", jis pasirodė man įdomus ir priimtinas. Jis pasakoja apie įvykius iš kazachų istorijos iš IX-X a., apie jų legendinį dainių vardu Korkytas ir apie kazachų etnografinį muzikos instrumentą kobyzą. Esu iš anksčiau žinojęs apie tą unikalų muzikos instrumentą, jis kažkiek savo skambesiu primena smuiką, turi dvi stygas, braukiamas stryku, ir yra laikomas vertikaliai. Jo skambesys yra panašus į žmogaus balsą, skleidžia minorines intonacijas, tarsi aimanas. Dabar jį dažnai naudoja kaip koncertinį instrumentą, bet, mano galva, jis tam netinka, jis pritaikytas individualiam meditavimui gamtoje arba jurtoje.
Kompozitorių Algirdą Martinaitį, kuris rašė spektakliui muziką, taip pat sudomino šis ypatingas instrumentas ir jo unikalios galimybės. Juo grojo ir dainas dainavo ir legendinis kazachų dainius ir šamanas Korkytas, keletas jo kūrinių yra išlikę ir atliekami iki šiol. Legendos pasakoja daugiau, ir apie jo gyvenimą, ir apie jo muziką, apie ypatingą jo ryšį su to krašto gamta.
- Kaip susiklostė, kad per du mėnesius Kazachstane, dviejuose skirtinguose miestuose, sostinėje Astanoje ir buvusioje sostinėje Almaty, pastatėte du spektaklius?
- Mūsų Rusų dramos teatras 2012 metais lankėsi Kazachstano sostinėje su Mariaus Macevičiaus „Prakeikta meile" ir pelnė ten sėkmę. Taip pat ir Astanos Rusų dramos teatro vadovai buvo apsilankę mūsų teatre Vilniuje ir jiems patiko spektaklis pagal Anos Jablonskajos pjesę „Stabmeldžiai". Jie pasiūlė man šią pjesę pastatyti pas juos. Supratau, kad negaliu mūsų spektaklio kartoti Kazachstane, privalau taikyti kitokį pastatymo principą.
Praėjusią vasarą buvau nuvykęs į Astaną ir keletą sykių repetavau „Stabmeldžius". Turėjau iš jų tarpo asistentą, kuris, man išvykus, toliau vadovavo repeticijoms. Kuomet atvykau baigiamajam periodui, dvi savaites repetavome itin intensyviai, nuo ryto ligi vakaro. Kiti spektakliai tuo metu teatre nebuvo vaidinami, todėl su manimi buvo visa aktorių grupė. Aktoriai dirbo entuziastingai, be ypatingų kliūčių pasiekėme reikiamą rezultatą. Pritaikiau itin asketišką spektaklio principą.
- Kazachų teatrinė kritika rašė, kad Jūsų pasirinktas principas nustebino Astanos publiką, nes aktoriai vaidino užsimerkę ir praktiškai nejudėdami. Kaip į tai reagavo patys kazachų aktoriai?
- Toks vaidybos principas jiems buvo absoliuti naujovė, kardinalus iššūkis. Jie dar nebuvo panašaus teatro nė matę, nė ragavę, jiems nebuvo tekę susipažinti su tokia stilistika. Ir man buvo žingeidu, ar bus įmanoma juos nukreipti šiuo keliu.
Iš pradžių mes repetavome su judesiu - aktoriai blaškėsi, muzikavo, improvizavo kūnu, mimika ir balsu. Tačiau po truputį visą tą išorinį piešinį mes transformavome į aktorių vidinę dinamiką. Taip „sugniaužta" prieš tai buvusi intensyvi išorinė aktorių energija pradėjo spinduliuoti ypatingai intensyvią emociją, dinamišką balsinę raišką.
Pirmąsyk tokį principą naudojau „Antigonėje" 1986 m. su studentais (iš pradžių Kauno dramos teatre, vėliau - Vilniuje, akademiniame dramos teatre). Tokį principą, kaip tarpinį repeticijų etapą, naudoju ir dažniau - pvz., statydamas Čechovo „Žuvėdrą" Sankt Peterburge, teatre „Baltijskij dom". Ten netgi buvo norėta vaidinti du to spektaklio variantus - dinamišką ir statišką. Vėliau atsisakėme tos minties, nes tapo aišku, kad ir su statišku variantu derėtų dar daug dirbti, jis irgi privalo turėti savo „mini-mizanscenas".
„Stabmeldžių" Astanoje netrumpinau, stačiau visą tekstą.
- Spauda pažymėjo, kad publikos dalis (pvz., svečiai iš Rusijos ambasados) demonstratyviai apleido žiūrovų salę, kai iš scenos nuskambėjo keletas rusiškų keiksmažodžių, esančių pjesėje. Ar tokia leksika yra kažkas išskirtinio Kazachstano teatrų žiūrovams, ar tai prieštarauja tos šalies teatro tradicijoms?
- Manyčiau, kad toji „nenormatyvi leksika" galėjo šokiruoti tik tą publikos dalį, kuri nepažįsta realaus gyvenimo, o tokių žmonių pasitaiko tarp bet kurios šalies žiūrovų. Jie nesuvokia, kad teatras turi teisę ir privalo kalbėti iš scenos visomis ir visokiomis kalbomis, kurios skamba gyvenime. Tik taip teatro menas bus paveikus. Tai daroma anaiptol ne tam, kad tuo būtų pasigrožėta ar pasimėgauta, o kadangi tai irgi yra teatro meno įrankis.
Daug kas jiems buvo nauja. Ir požiūris į kūno plastiką, ir į balso reikšmę scenoje, ir į balso materiją. Jie pamatė, kad ligi tol per menkai vertino tuos plastikos, sceninio balso dalykus.
- Jūs turite itin specifinę patirtį, kadangi dabar jau pažįstate ir vaidinančius Lietuvos rusus, ir Kazachstano rusus aktorius. Ar jie turi specifinių profesinių skirtumų? Ar daug pastangų Jums kainavo Kazachstano aktorius palenkti į savąjį meninį „tikėjimą" ?
- Be abejonės, skirtumas buvo jaučiamas, kadangi skiriasi pirmiausia jų vaidinamų pjesių sąrašas. Kazachstano rusų dramos teatro repertuaras itin tradiciškas, ten stengiamasi išlaikyti rusišką švietėjišką repertuaro kryptį. Daug stato ir inscenizuoja klasikinių Čechovo, Turgenevo, Dostojevskio kūrinių. Taip pat, kaip ir kitų šalių rusų dramos teatruose, repertuare apstu pramoginių pastatymų.
Teko su jais paplušėti. Jie scenoje įpratę vis daugiau „plasnoti" ir „skeryčiotis". Prakaituojančių tarp jų buvo daug, tačiau naudingai prakaituojančių - ne. Jiems buvo sunku atsisakyti to, ką ir kaip darė iki tol. Sunku susivokti per trumpą laiką, kaip gyvuoti scenoje pagal kitus sceninio laiko standartus, kitą dinamiką, energetiką.
Repetavome po septynias valandas per dieną ir sugebėjome parengti dvi aktorių sudėtis. Visi jie vienodu lygiu pasirengė premjerai.
Spektaklis buvo rodomas Astanos rusų dramos teatro didžiojoje salėje, kuri nėra didelė, talpina arti dviejų šimtų žiūrovų. Ir pats teatras, kaip bebūtų keista, yra pakankamai senas.
Premjera praėjo labai gerai. Savaime suprantama, buvo ir tokių vyresnio amžiaus žiūrovų, kurie iškart pabėgo po pirmo nuskambėjusio keiksmažodžio, bet likusiems visa tai nekliudė. Svarbu, kad ir kiti to teatro aktoriai, neužimti spektaklyje, taip pat gerai įvertino mūsų spektaklį ir pareiškė norą bendradarbiauti ateityje. Man esant Kazachstane, buvo suvaidintos dvi premjeros, spektaklis toliau rodomas.
- Kitas Jūsų pastatytas spektaklis „Korkyto užkeikimas" Almaty miesto teatre - koks jis, palyginus su pirmuoju?
- Pirmas spektaklis buvo pastatytas kuklioje scenoje, antrasis - didžiulėje, kokią turėjau ir statydamas spektaklius Sankt Peterburge, teatre „Baltijskij Dom". Čia vaidino 30 aktorių, dalyvavo jaunų aktorių choras, kurie buvo ir gulbės, ir gervės, ir mergelių temos atlikėjai. Tai buvo vienos dalies, pusantros valandos trukmės reginys.
- Kazachų spaudoje minėjote, kad, statydamas šį spektaklį, iš dalies pasitelkėte ir savo ankstesnių spektaklių Lietuvoje patirtį.
- Turėjau galvoje pirmoje eilėje 1984 m. Kaune mano statytą Broniaus Kutavičiaus ir Sigito Gedos „Strazdą žalią paukštį", muzikinį spektaklį apie kunigą poetą Antaną Strazdą. „Korkyto užkeikimas" - irgi apie poetą, ir jame taip pat daug muzikos.
Daugiaplaniškumas, rituališkumas glūdi pačioje medžiagoje. Nuodugniai dėstomas ritualas, kaip privalėjo būti pagamintas kobyzas, iš arklio akūtų privalėjo būti stygos ir strykas, deka buvo gaminama iš kadagio medžio ir balto kupranugario odos.
Valtis, pavaizduota spektaklyje, reiškė mirtį. Korkytas visą laiką bėgo nuo mirties. Jam vaidenosi, kad mirtis nuolat jį persekioja. Spektaklyje yra ir laidotuvės, ir šamano mėginimai atgaivinti mirusį kūną. Vaidinime dalyvauja ir pats autorius, jis buvo nufilmuotas, ir jo projekcija yra sceniškai sujungta su Korkyto istorija.
Vaidinama kazachų kalba, bet repetavome rusiškai. Turėjau pjesę ir originalo kalba, ir jos pažodinį vertimą į rusų kalbą. Iš viso to mačiau, kaip skamba kazachų kalba, kokias prasmes ir emocijas ji skleidžia. Kuomet mano ausis nesulaukdavo kai kurių vibracijų, tuomet aiškinomės tuos dalykus, siekėme skambesio adekvatumo, nes emocijų plotmėje galioja tie patys dalykai, nepriklausomai nuo kalbos.
Su panašia problema buvau susidūręs ir anksčiau, repetuodamas Norvegijoje. Išgirdau aktorius kalbant scenoje savo kalba, ir susimąsčiau, kodėl ta jų kalba skamba taip formaliai? Pasirodo, jų kalba taip pat turi visas tas pačias intonacijas, kaip ir lietuvių, tik jie įpratę scenoje tekstu iliustruoti žodžių prasmę. Jie ne išgyvena, ne perteikia savo emocinę būseną, o taria informatyviai. Todėl rezultatas - ypatingai buitiška kalba, o to teatre negali būti.
Tuomet pradėjau juos „presinguoti", stengtis perlaužti, ir įsitikinau, kad ir Norvegijos teatre, ir Kazachstane - tos pačios emocijos ir intonacijos, tik dera sugebėti visa tai pažadinti.
- Ar labai skiriasi Kazachstano rusų ir kazachų aktoriai?
- Be abejonės, skiriasi - pirmiausia tai pasakytina apie atmosferą teatre. Žmonės itin skirtingi. Jų kūrybinis konservatyvumas yra panašaus lygio, ir kazachų teatre yra daug pramoginio teatro. Bet jie pakankamai dažnai kviečia stiprius režisierius iš užsienio. Pas juos yra stačiusi ir Ariane Mnouchkine iš Prancūzijos, ir (tiesa, kitame jų teatre) Romanas Viktiukas iš Maskvos...
Jie stengiasi plėsti savo galimybes, bet ir jų šalyje kultūros biudžetas yra nuolat karpomas. Pavyzdžiui, man ten esant, benzinas staiga pabrango dvigubai, vadinasi, dvigubai padidėjo su transportu susijusios išlaidos. Aktorių algos menkos, jie uždarbiauja serialuose ar vestuvėse, sunkiai suduria galus.
- Ne paslaptis, kad mums dažnai Vidurio Azijos, Kazachstano kultūrą suvokti trukdo tam tikri lėkšti stereotipai. Kas naujo Jums atsivėrė per tokį kūrybinį bendravimą?
- Jaučiausi ten ganėtinai komfortiškai. Jie šilti, draugiški žmonės, kažkuo man pasirodė panašūs į japonus - pagal jų kuklumą, geranoriškumą. Jų aktoriams galbūt kiek trūksta susitelkimo, susikaupimo, fiksavimo, jie nuolat atrodo išsiblaškę, išsidraskę, bet galbūt jų gyvenimo būdas trukdo jiems susikaupti. Tuo pat metu teatre jie turi daug darbų - nuo devintos ryto prasideda vokalo, sceninio judesio pamokos. Teatras neturi vyr. režisieriaus, vadovauja meno taryba.
Jie gerai valdo balsus, bet jų dainavimas yra tradicinis, chorinis. Jie nemoka keisti balsų, jeigu liepi jiems dainuoti, pvz., „netaisyklingai". Jie to nesupranta, nes yra išmokyti tradicinio chorinio dainavimo.
Jų šokiai - irgi dažniausiai tradicinės choreografijos. Kuomet jiems reikia įvykdyti kažką naujo, jiems kažko akivaizdžiai pritrūksta, bet tai yra ne jų kaltė. Šiaip jie yra atidūs, atlaidūs, kartais būna nedisciplinuoti, kartais - pasimetę. Publika per spektaklius neišeina, nemaigo telefonų, nešviečia ekranėliais. Tai rodo, kad ir kitokia, nei jie pratę, teatrinė kalba juos veikia, jie atviri tokiems dalykams.
Teko pabuvoti ir jų laidotuvėse, kai mirė vienos aktorės tėvas. Nuvykome pažiūrėti, kaip ten viskas vyksta. O vyksta, mūsų akimis žiūrint, itin drastiškai. Laidojo pagal jų papročius, su visais privalomais ritualais ir giedojimais. Mirusįjį, suvynioję jį į drobę, įdeda į dėžę, kuri nėra panaši į karstą. Moterys dalyvauja apeigose iš atokiau, jos visąlaik vyrams už nugarų, iš ten jos gieda, rauda. Jos į kapines neina, ten numirėlį lydi tik vyrai. Tie gilūs įspūdžiai pravertė paskui, statant spektaklį.
- Ar europietiška civilizacija juos stipriai paveikė ?
- Per visą mūsų buvimo laiką gatvėse nepastebėjau nė vieno girto. Teatrai taip pat neturi tokių problemų. Jų jaunimas atrodo santūriai.
Jie bijo tik valdininkų ir jų sprendimų, nes nuo jų priklauso materialiai, todėl jie stengiasi neerzinti funkcionierių. Savo nacionalinio orumo stengiasi neafišuoti. Almaty mieste yra daug rusakalbių, ir patys kazachai yra ten patyrę tautinę nelygybę.
- Ar Almaty teatro trupė pajėgtų suvaidinti „Karalių Lyrą"?
- Manau, kad pajėgtų. Jie savo repertuare neturi „Lyro", bet yra „Otelas", „Romeo ir Džiuljeta". Beje, Iram-Gaijypas yra jų itin stiprus šiuolaikinis dramaturgas, sukūrė apie pusšimtį pjesių, viena iš jų, itin įdomi, yra apie Čingischaną. Juk Čingischanas yra kilęs iš tų kraštų.
- Ar tai reiškia, kad Vilniuje, Rusų dramos teatre galime sulaukti spektaklio apie Čingischaną?
- (Pusiau juokais) Kodėl gi ir ne? Bet tuomet Čingischaną čia privalėtų vaidinti kazachas aktorius. Žinau vieną tokį, kuris tikrai sugebėtų tai padaryti.
[1] Korkytas (arba Korkutas) - legendinis tiurkų dainius, muzikantas ir kompozitorius, gyvenęs IX a. stepėse šalia antros pagal dydį Vidurio Azijos upės Syrdarjos. Pasak legendos, Korkytas nuo jaunumės nebuvo linkęs taikstytis su gyvenimo efemeriškumu, ir pasiryžo nugalėti mirtį. Genamas nemirtingumo idėjos, Korkytas vengė žmonių bendrijos, tačiau visur jį persekiojo mirties vaizdiniai - ir pargriuvęs trūnijantis medis jam bylojo apie Korkyto greitą galą, ir Saulės išgairintos negyvos stepių viksvos. Šių vaizdinių kamuojamas jis išskaptavo iš širgaj medžio kamieno savo pirmąjį kobyzą, ir pradėjo juo groti, taip išliedamas savo mintis ir jausmus. Tie garsai pasklido po visą pasaulį ir užvaldė žmonių širdis.
Legenda apie Korkytą, jo sukurtą instrumentą kobyzą ir jo muziką - vienas iš kertinių kazachų pasaulėžiūros komponentų.
