„Jaučiu, kad ateina laikas grįžti. Esant tokiai politinei situacijai norisi būti Lietuvoje", - kalbėjo 25-metį švenčiančio Vilniaus mažojo teatro įkūrėjas Rimas Tuminas. Mažajame teatre jis repetuoja šventinę spektaklio „Minetis" premjerą.
Režisierius ką tik grįžo iš gastrolių Londone, kur publika plojo Maskvos J.Vachtangovo teatre jo režisuotam spektakliui „Eugenijus Oneginas". Ateities planai veda į „Piccolo" (t.y. Mažąjį!) teatrą Italijoje - Milane planuojamos Vilniaus mažojo teatro gastrolės su Rimo Tumino režisuotu spektakliu „Trys seserys". Mintyse - ir Dmitrijaus Šostakovičiaus opera „Katerina Izmailova". Darbų sūkuryje maestro rado laiko pasikalbėti apie teatro sukūrimą, apie baimes ir gyvenimo azartą.
- Kaip dabar, galėdamas žvelgti savo sukurtą teatrą iš tam tikros perspektyvos, vertinate savo išvažiavimą į Maskvą?
- Dabar pradėjau gailėtis. Ne dėl to, kad išvažiavau. Tiesiog jaučiu, kad ateina laikas grįžti. Tokiai politinei situacijai esant norisi būti Lietuvoje.
Noriu skleisti lietuvišką režisūrą, teatro mokyklą, lietuvišką kultūrą. J.Vachtangovo teatras taip iškilo ir išaugo pasaulyje todėl, kad ten - Lietuva. Ten Faustas Latėnas, Adomas Jacovskis, Anželika Cholina. Menas juk toks didingas, kad jame gali gyventi visos tautos.
Meną suprantu ir kaip taikos misiją. Dabar jaučiu didelę karo grėsmę, bet esu įsitikinęs, kad galima susikalbėti. Ne aplinkui - per Maskvą, Minską ar Briuselį. Reikia važiuoti tiesiai į karo židinį ir pažadinti žmoniškumo ir atsakomybės jausmus.
Suprantu, kad negalima palaikyti vienos pusės, negalima ignoruoti ir puolančiųjų. Reikia siekti ne karo, o susitarimų ir taikos. Suteikite man tokią misiją, ir aš važiuosiu.
- Nujaučiu, jog iš noro puoselėti lietuvišką teatrą, atsirado ir „Teatro sodo" idėja?
- Matau labai daug spragų Lietuvos muzikos ir teatro akademijos sistemoje. Kiekvienais metais ją baigia begalė pasimetusių aktorių ar režisierių. Mūsų tauta yra labai talentinga, bet mes negalime žudyti savo talentų ir pasmerkti jų bedarbių daliai.
Man kiekvienais metais gaila jaunuolių, teatro pofesijas įgijusių akademijoje ar dabar ir Vilniaus kolegijoje. Įkūrus „Teatro sodą", mokymosi procesas nesibaigtų.
Norėčiau padėti jiems įsitvirtinti, atsiskleisti ir įrodyti, jog jie domina ne tik Lietuvą, bet ir pasaulį. Talentingų aktorių tauta dūsta. O juk tereikia visiems pradėti kryptingai ir intensyviai dirbti, megzti ryšius su teatrinėmis mokyklomis, kultūros atašė, ambasadomis.
Egzistuoja įvairios aktorių ir režisierių mainų programos. Aš dėstau Maskvos B.Ščiukino vardo aukštoje teatro mokykloje ir neįsivaizduoju, kaip galima nesurišti šių raištelių, nepasinaudoti tuo? Siūliau akademijai užmegzti tarpmokyklinius ryšius, bet nėra sudaryta sutartis su B.Ščiukino mokykla, ir šitas faktas užverė duris bendravimo iniciatyvai. Regis, visi abejingi. Tada ir pats jauties toks pusiau gyvas.
Keista, bet karo nori dauguma. Negi toks yra vienintelis, žmones žadinantis noras? Iškrutinti žmones galima per meną - va kur azartas!
- Dabar dažnas režisierius įkuria savo teatrą. Taip padarė jūsų mokinys Artūras Areima, Gintaro Varno mokinys Vidas Bareikis. O jūsų Mažasis formavosi kaip teatras teatre: „mažiukai" Akademiniame. Kas jus laikė kartu?
- Su malonumu prisimenu tuos metus ir savojo teatro atsiradimą. Tuomet dirbau Vilniaus akademiniame dramos teatre (dabar - Nacionalinis), aplinkui burdamas bendraminčius. Daug įtakos padarė Eimuntas Nekrošius ir jo spektakliai Jaunimo teatre.
Kilo klausimas - kodėl jie Jaunimo teatre gali laisvai kurti, o mes Akademiniame - ne? E.Nekrošius kvietė perbėgti į Jaunimo teatrą, bet aš negalėjau išduoti ir palikti Vytauto Rumšo, Sigito Račkio, Aldonos Janušauskaitės, kitų mąstančių ir įdomių asmenybių.
Juk ne aš vienas norėjau kitokio teatro, kitokios teatro kalbos ir veiksmo. Pavydėjau Jaunimo teatro aktoriams, bet supratau, kad mes galime savo teatrą kurti ir toli neišeidami, čia pat.
Mums gi ne atskiro darbo kabineto reikėjo, o scenos. Norėjau, kad atidarius Akademinio Mažąją sceną, keistųsi ir teatro Didžioji. Konfliktuoti su teatru nereikėjo, vedliu ar lyderiu taip pat neapsimetinėjau - tai buvo natūralus ir gražus noras kurti.
Menas visada kalba apie mirtį, bet kalbėdamas, tai atverdamas jis šaukiasi kito gyvenimo. Nėra mirties. Toje tamsybėje yra šviesa.
Aišku, teatras yra gyvas ir jo gyvavimas banguoja: vieni žmonės išeina, miršta, kiti ateina. Aš jaučiu, jog ir pats atitolau nuo Mažojo teatro, bet šiandien čia matau gražią jaunų žmonių kartą. Regiu, jog teatras įgijo gražią potenciją.
-Kaip apibūdintumėte, ką jums reiškia šis teatras?
- Mažasis teatras man yra darželis, maža saulės ir dangaus oazė. Lopinėlis, kuriame aktoriai gali jaustis oriai. Pastarieji turi didžią misiją - jie Dievo žodžio, amžinųjų tiesų aiškintojai.
Evangelijoje sakoma: „Kur būsit jūs du, būsiu ir trečias aš - neregimas". Žiūrovas aktoriams tampa bendrininku. Tai yra būdas kalbėti su dangumi. Teatras - tarsi galimybė žvelgti aukštyn, į dangų, į šviesą.
- Minėjote, jog teatras turi išauginti nugalėtojų kartą. Kaip tai dera su „Minečio" turiniu? Thomas Bernhardas parašė pjesę apie aktorių, kuris bijo, laukia, bet nesulaukia. Kodėl šis spektaklis kuriamas dabar, minint teatro jubiliejų?
- Pjesė - aktoriaus išpažintis publikai. Mes šio aktoriaus gyvenimą scenoje norime paversti žaidimu. Kaukes juk turime visi ir niekas nežino, kada mes jas nusiimame, kada užsidedame.
Bet taip juk smagiau gyventi - mūsų gyvenimas vertas karnavalo. Nenoriu dramatizuoti, nors šio aktoriaus likimas ir dramatiškas, bet gyvenimas - šventė.
-Pjesėje stipriai jaučiama baimės ir nežinomybės tema. „Visi meninkai bijo“, - sako Minetis, kurį vaidins Arvydas Dapšys. Apie kokią baimę jis pasakoja?
- Jis bijo būti demaskuotas, nes jaučia, kad pragyveno tuščią, net ne savo gyvenimą. Aktorius nenusisekusį gyvenimą nori užpildyti žaidimu. Juk šios pilnatvės jam visada ir trūko. Mirti ir išeiti labai sunku, jeigu niekur nelieki. Minetis nori save pažymėti gyvenimo danguje ir įrašyti: „Aš čia buvau." Mums kiekvienam to reikia. Dėl to verta gyventi.
- Ką laikote autoritetu ir kieno nuomonė jums svarbiausia?
- Dabar? Dabar likau vienas. Atleiskite už įžūlumą, bet mano nuomonė man svarbiausia. Išmokau išlaikyti atstumą, įvertinti ir pasijuokti iš savęs.
O tie buvusieji mano siekiai ir autoritetai jau nutolo. Tai režisieriai Anatolijus Efrosas, Giorgio Strehleris. Aš jiems padėkojau ne kartą.
- Kalbant apie literatūrą, vartojamas terminas „tobulas skaitytojas". Kaip apibūdintumėte savo teatro tobulą žiūrovą?
- Blogas žiūrovas į teatrą niekada neateina. Aš savo teatro žiūrovus jaučiu, bet negalvoju vien apie intelektualus, mokytojus. Man įdomu, ką žiūrėdamas spektaklius galvoja paprastas žmogus. Valytoja juk irgi ateina į teatrą, ji stebi ir atpažįsta spektaklyje save. Visi žiūrovai ateina prašyti pagalbos. Jie jaučiasi kalti be kaltės ir ateina mums išpažinti savų nuodėmių.
Retai teatre sutinku valdžios atstovų. Matyt, jie be kaltės. Sąžinė ateina į teatrą, o mes turime į ją reaguoti. Publika ir aktoriai keičiasi išgyvenimais, o teatras suteikia viltį.
