Vadinamoji „Kryžių komisija” pirmadienį baigė pirmąjį savo darbo etapą – sudarė „Auksinio scenos kryžiaus” nominantų trejetus penkiolikai kategorijų. Vadinas, kovo 27-ąją, per Tarptautinę teatro dieną bus apdovanota 17 menininkų – 15 už geriausius 2014 metų scenos kūrinius, vienu „Auksiniu scenos kryžiumi” bus pagerbtas menininkas, vertas Padėkos už viso gyvenimo nuopelnus, ir kažkam ypatingam bus įteiktas Boriso Dauguviečio auskaras – už ypatingą, į jokius rėmus netelpančią kūrybą.
Dar šiek tiek skaičių: siūlymus įvertinti „Auksiniu scenos kryžiumi” teikė 28 profesionalūs teatrai. 2 pasiūlymai gauti iš kūrybinių sąjungų ir 15 pasiūlymų – iš fizinių asmenų. Buvo pristatyti 72 spektaklių kūrėjai. Spektaklius vertino 9 asmenų komisija, vadovaujama muzikologės Veronikos Janatjevos. Jie žiūrėjo spektaklius ir diskutavo nuo sausio 7 dienos (tiek Kultūros ministerija laukė siūlymų) iki kovo 1 dienos, kad kovo 2-ąją paskelbtų nominantus. 47 paskelbti (poroje nominacijų – ne po tris, o po keturis kandidatus), tik Padėka ir Boriso Dauguviečio auskaras paprastai neturi konkurentų, laureatų pavardės sužinomos per ceremoniją.
Per septynias savaites įvertinę 72 spektaklius visoje Lietuvoje, komisijos nariai geriau nei bet kas mato šalies teatro peizažą. Apie jį ir apie amžinuosius „kryžių komisijai” tenkančius nesusipratimus dėl apdovanojimų taisyklių kalbėjomės su naująja komisijos vadove Veronika Janatjeva ir komisijos nariu teatro kritiku Andriumi Jevsejevu .
-Jūsų darbas pirmuosius du metų mėnesius nežmoniškai intensyvus – kaip kasmet?
V.Janatjeva: Teatrai turi teisę siūlyti apdovanojimams po tris spektaklius: du suaugusiems ir vieną vaikams. Bet teikti pasiūlymus gali ir fiziniai asmenys. Šiemet beveik pusė pasiūlymų – būtent tokių. Kai kurie siūlymai sutampa, bet dažniausiai – ne.
A.Jevsejevas: Kadangi pagal taisykles teatrai gali teikti tik po tris spektaklius, o nori – visus, tai atsiranda gudravimas: kažkuris teatro darbuotojas pasiūlo dar vieną, kitą, trečią. Toks žaidimas.
V.Janatjeva: Šiemet komisija važiavo į kitus miestus 15 kartų. Bene dešimt iš tų kelionių buvo į Kauno teatrus. Už mokesčių mokėtojų pinigus, žinoma. Bet jeigu pagal taisykles taip reikia – važiuojame.
-O komisija vis dar neturi teisės pati rinktis, ką verta žiūrėti, kur gali būti įdomių darbų?
V.Janatjeva: Apdovanojimus organizuoja Kultūros ministerija. Ji nustato konkurso rengimo ir pretendentų atrankos taisykles ir paiso jų.
Komisijos nariai yra samdomas filtras, kuris turi atrinkti nominantus ir laureatus iš pasiūlytų kandidatų, o ne iš teatrų kūrybos visumos per praėjusius kalendorinius metus. Mes neturime teisės aprėpti visko, galime rinktis tik iš to, kas pačių teatrų atrinkta. Kontekstą apriboja kūrėjai. Arba žiūrovai siūlo savo favoritus.
Dėliojame iš tų pasiūlymų pasjansą, ir tai yra greičiau lošimas, nes menininkų apdovanojimai – ne sporto varžybos.
-Ar panašiai yra ir su kandidatais Padėkos apdovanojimui? Pasiūla – atranka, ir jokios galimybės komisijai savarankiškai pastebėti daugiau, nei pasiūlyta?
A.Jevsejevas: Einamojo sezono darbuose menininkas, vertas Padėkos apdovanojimo, gali būti ir neužimtas. Vadinasi, siūlytojams derėtų mąstyti plačiau. Bet teatrai nelinkę matyti daugiau, nei patys šiandien ar vakar yra sukūrę.
V.Janatjeva: Juk ne vien aktoriai ar režisieriai verti padėkojimo. Scenos profesijų daug. Scenografai, kompozitoriai, kostiumų dailininkai, kritikai, istorikai… Tik tris pasiūlymus Padėkai šiemet esame gavę.
Bet ir šitai nominacijai mes patys taip pat neturime teisės siūlyti kandidatų, nors komisijoje dirba įvairių sričių profesionalai, kurie galbūt geriau už teatrų darbuotojus yra susipažinę su teatro istorija, žino netgi, kokie kieno jubiliejai, nuopelnai ir kas dar apskritai niekada nėra gavęs jokio paskatinimo ar įvertinimo, nors Padėkos vertiems menininkams jau po 80 ir 90 metų.
-Kartais, manyčiau, visuomenei vertėtų susipažinti ir su tais teatrų siūlymų sąrašais. Ar tas įmanoma, ar taipogi neturite teisės atskleisti, iš ko jums leidžiama rinktis?
V.Janatjeva: Kiekvienas metais bandome skaidrinti procesą ir norėtume viešinti sąrašą menininkų, iš kurių renkame nominantus realiai, nes juk renkamės ne iš to, ką žiūrovai, atėję į teatrą, mato. Bet mums nepavyksta ir to pasiekti. O gal šįkart ministerija paviešins sąrašus iki Teatro dienos? Kol kas jie skirti tik vidiniam naudojimui.
-Gal būna ir taip, kad teatrai nepasiūlo tų sėkmingų kūrinių, kuriuos komisijos nariai laiko vertais apdovanojimų?
V.Janatjeva: Taip. Bet, jeigu pasiūlytame spektaklyje tarp teatro pasiūlytų kūrėjų mes matome, kad nominacijos vertas menininko nėra rekomendacijų sąraše, mes vis dėlto turime teisę tą nepristatytą menininką pažymėti.
A.Jevsejevas: Bet tik tokiu atveju, jei tas menininkas dirba pristatytame nominacijoms spektaklyje.
V.Janatjeva: Tai dar reiškia, kad į tą patį spektaklį komisijos nariams teks nueiti ne po vieną kartą, nes būna, kad spektaklius vaidina skirtingos aktorių sudėtys. Be to, spektakliai po premjerų keičiasi.
-Tai kaip atrodė 2014-ieji teatre? Ar lengva buvo rinkti nominantus?
V.Janatjeva: Iš savo varpinės galiu pasakyti, kad praėję metai buvo gausūs muzikinių įvykių. Yra labai svarių darbų, pavyzdžiui, Onutės Narbutaitės operos „Kornetas” pastatymas Nacionaliname operos ir baleto teatre. Nacionalinė opera pastatyta pirmą kartą po 2000-ųjų, po Broniaus Kutavičiaus „Lokio” ir Jono Tamulionio „Bruknelės” vaikams.
Neatsiliko ir Vilniaus miesto opera. Lyg ir nieko naujo: kviečiami užsienyje dainuojantys lietuviai arba užsieniečiai, žvalgomasi dar neužimtų nišų, nestatomų ar retai statomų Lietuvoje operų. Tarkime iš Giuseppe´s Verdi, kurio Lietuvos operos scenose tikrai netrūksta, Vilniaus miesto opera pasirinko „Trubadūrą” pastatė tikrai gražią Engelberto Humperdincko operą vaikams „Jonukas ir Grytutė”, tik pakėlė ją kitai amžiaus kategorijai – paaugliams ir pavadino „Jonu ir Greta”. Ir sėkmingi teatro darbai atsispindi mūsų nominacijose.
A.Jevsejevas: Man šie dramos metai pilki pilki pilki. Režisieriai sugrįžo prie savo ištakų, bent jau tie, kuriuos mes nominavome. Vėl didžiuliai klasikos pastatymai, išmėgintos, saugios formos. Niekas nesikeičia.
Šiemet nebuvo nė vieno stipraus lyderio. Labai didelių ambicijų nesimato. Tarsi kažkur judama, spektaklių pavadinimai keičiasi, o iš tikrųjų sukamasi vietoje. Ir jokių pamokų iš to rizikingesnio kelio, kuriuo lyg ir bandyta paėjėti. Iš to, kas šiemet sukurta, apdovanojimams pakaktų kokių aštuonių nominacijų. O jų yra 15.
Čia mano asmeninė nuomonė, grynai asmeninė. Nes komisijoje – dar keturi teatrologai.
-Vadinasi, turėjote apie ką ginčytis?
V.Janatjeva: Iš tiesų, viską, kas buvo naujesnio sukurta, komisija pastebėjo ir nominavo. Turiu omeny ir Nacionalinio dramos teatro spektaklį šeimai „Kosmosas +”, ir jaunos režisierės Karolinos Žernytės spektaklį su Klaipėdos jaunimo teatro aktoriais „Akmuo vanduo geluonis” – tai vaidinimas neregiams ir regintiesiems, padarytas labai pozityviai ir įdomiai.
Pastebėjome ir tai, apie ką kalbėjo Andrius: niekas nesikeičia. Tarkime, kompozitoriai daro tą patį, ką jie spektakliuose daro daug metų, o kas iššoko, kaip didesni sezono įvykiai, susikoncentravo O.Narbutaitės „Kornete”, „Kosmoso +” muzikiniame fone. Įdomus ir Kipro Mašanausko sukurtas miuziklas „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda”, kurį turėjome galimybę tik pasiklausyti iš įrašo, nes per du komisijos darbui skirtus mėnesius spektaklio nebuvo repertuare.
-Argi tai ne absurdas: komisijos nariai ištisą sezoną žino, kad jie yra komisija, bet tik sausį ir vasarį gaunate pavadinimus spektaklių, kuriuos reikės žiūrėti konkursui, nes tik tada pateikiamas pasiūlymų sąrašas? Jeigu turėtumėte teisę patys rinkti, natūraliai dirbtumėte ištisus metus, ką turbūt ir darote?
A.Jevsejevas: Teatrologas ar teatro kritikas vis tiek į teatrą eina kaip įmanoma daugiau. Bent jau didžiąją dalį konkursui pasiūlytų spektaklių būname matę.
V.Janatjeva: Komisijoje dirba ne vien teatrologai, bet įvairių sričių vertintojai: šokio, scenografijos, muzikos specialistai. O tenka visiems pamatyti viską. Ir ne po vieną kartą norisi būti mačius vertinamą spektaklį, nes nepasitiki savo pirminiais įspūdžiais. Tai natūralu.
Tiesa, pastebėjau, kad ne sostinėje esantys teatrai kartais pareiškia „grįžtamojo ryšio” norą: atvažiavote, pažiūrėjote – tai ir aptarkite, pasakykite mums, ką manote, o gal dar ir aprašykite. Žodžiu, trys zuikiai vienu šūviu!
A.Jevsejevas: Kartais „grįžtamąjį ryšį” teatrai supranta apdovanojimo pavidalu.
V.Janatjeva: Komisijos nariai labai išsamiai aptarinėja kiekvieną spektaklį, tačiau tai vidiniai aptarimai, mes tikrai neprivalome atsiskaityti teatrams, kokią susidarėme nuomonę ir kuriame vystymosi taške tas teatras yra – mūsų ne ta pareiga. Nereikia komisijos sutapatinti su žmonėmis, atvažiuojančiais tiesiog pasižiūrėti spektaklių savo malonumui ar profesiniam akiračiui plėsti. Mes renkame konkurso nugalėtojus, kurie išaiškėja per Tarptautinę teatro dieną – visų teatrų šventę.
-Šventė ir konkursas, nugalėtojai ir pralaimėtojai šventės kontekste. Ar nevertėtų konkursą atskirti nuo šventės?
A.Jevsejevas: Tą reikėtų padaryti pirmiausia savo galvose: atskirti apdovanojimus ir tiesiog laiką, kurį gera pabūti kartu, nepaisant to, kad kažkas premijuotas, o kažkas ne.
