Nuo etažerės driekiasi blizgi juosta, kuri primena suomio Janne Raudaskoski „Pašalietį" iš pernykščio „Menų spaustuvės" festivalio „Kitoks teatras vaikams", vadinasi, mano lentynos papuošalas blizga nuo pernai. Vadinasi, tai brangus prisiminimas - apie fantazijos ir fantastiškų šiuolaikinių technologijų prisodrintą spektaklį, kurį vaidino nustebęs skrybėlėtas ateivis žalių plaukų kuodu ir žaliomis kojinėmis. Jis atskrido į Žemę iš kosmoso ir pasidvigubino, pasitrigubino, pasikeliagubino - artistas vaidino su savo atvaizdais ekranuose. Šitas ateivis darė viską, ką Žemėje darome mes - dirbo, sportavo, valgė, kariavo, mylėjo - tik labai labai nustebęs, kad viskas vyksta taip, kaip vyksta. Ir kažkuriuo momentu - gal kaip tik tada, kai jis pamilo mergaitę iš salės ir pasipiršo - nuo palubės pažiro auksai, neva fejerverkai. Nes kai vaidini paaugliams, reikia juos imti, imti, imti. Nes jie technologijų išpaikinti, vien turiniu nepaimami. Ir ne vienas paauglys parsinešė tas blizgias juostas. Taip būna turbūt visur, kur Janne Raudaskoski iš „The Amazing Magic Theatre" vaidina žaliakojį Pašalietį iš kosmoso. Arba kai matai spektaklį, kurio nenori pamiršti.
Kadaise ilgai savo kambary laikiau raudoną kaspinėlį iš Tagankos teatro „Dešimt dienų, kurios sukrėtė pasaulį". Jurijaus Liubimovo spektaklis buvo neva pagal Johno Reedo knygą apie 1917 metų revoliuciją Rusijoje, bet iš tikrųjų, cituoju Liubimovą, „spektaklyje nieko bendro su knyga nėra. Spektaklis - atrakcionų rinkinys". Žanras - „dviejų dalių liaudies vaidinimas su pantomima, cirku, bufonada ir šaudymu". Tą žinau dabar, patyrinėjusi Tagankos teatro istoriją internete. Neatsimenu iš spektaklio nieko konkretaus (per anksti mačiau turbūt), išskyrus tai, kad ten buvo azartiška ir kad bilietus tikrino raudonarmietis ar jūreivis, ginkluotas šautuvu su durklu, ant kurio smeigė bilietų šakneles. O foje jau vyko veiksmas, t.y. artistai ten grojo armonikomis, gitaromis, balalaikomis, dainavo pasišvilpaudami, jie buvo persirengę revoliucijos laikų jūreiviais ir kareiviais, žiūrovai juos aplipę, ir visi, kas įėjo į foje pro aną raudonarmietį, atsidūrė kitame laike - 1917 metuose (Liubimovo gimimo metai!). Ir ten jau nebe teatras, o aikštė, jomarkas ar mitingas, todėl visiems prisegami raudoni kaspinėliai. Prisegė ir tarsi pažymėjo: atėjai - esi mūsiškė. Lyg į kompaniją priėmė kartu su revoliucijos persirengėliais, su Vysockiu, Zolotuchinu, Chmelnickiu, Vasiljevu, kitais artistais, dūkusiais foje su tom armonikom, balalaikom ir gitarom, po to lipusiais į sceną begalybei vaidmenukų-tipų-šešėlių, kaip ir visa Tagankos trupė, kuriai Liubimovo, pasirodo, buvo kartota: „Jūs čia man hamletų nevaidinsit" (tai aktoriaus Venjamino Smechovo atsiminimai).
Ir tikrai ne revoliuciją parsivežiau namo su raudonu skuduriuku, kurį įsmeigiau į kažkurios knygos nugarėlę. Pasijutau dinamiško teatro įtraukta ir tą prisiminimą saugojau. Vėl Liubimovas: „Tai buvo grynai polemiškas spektaklis, nukreiptas prieš teatrinį vienodumą. Tada juk buvo lozungai: štai jums geriausias teatras pasaulyje - MCHAT, štai pavyzdys - ir prašom, visi savo šokius pradėkite nuo čia. Ir aš nutariau atsvarai parodyti teatro paletės platybę. (...) Viską galima daryti: natūralistinį teatrą, šešėlių teatrą, cirką, buitines sceneles - ten buvo tokia mišrainė, koliažas, šviesa, visos teatro priemonės". (Liubimovo citatos iš čia.) „Dešimt dienų, kurios sukrėtė pasaulį" - 1965 metų spektaklis. Premjeros metu Liubimovui buvo 47, jo mokiniams aktoriams, įsiliejusiems į Tagankos trupę - apie 25 metus. Visi improvizavo drauge, ne tik aktoriai, bet ir apšvietėjai, garsistai, butaforai, visos tarnybos, ūžė visas teatras.
...
Ar 1965 metais Taganka rodė revoliucijos absurdą, ar patosą, ar... tik ano laiko karnavalą? Yra 1987 metų įrašas. Liubimovas jau treti metai gyveno priverstinėje emigracijoje. Iš Tagankos vadovo pareigų pašalintas, pilietybė atimta, net vardą minėti uždrausta. „Štai kaip baigėsi dvidešimt metų trukusi kova su pakvaišusia sovietų vyriausybe", - rašė apie tai sūnui. Natūralu, kad 1965 metais scenoje režisierius „kovojo" gerai užšifruotomis užuominomis, pro kurias dabar painu prasibrauti, nežinant konteksto. Po velnių, juk finale trys beraščiai valstiečiai (trys liaudiški idiotai), išsirinkę valdžion vagis ir jų nuskriausti, veržėsi į Smolnį pas Leniną „teisybės"! Leninas per spektaklį periodiškai buvo rodomas projekcijoje ant parterio sienos, o jo kalbas įgarsino Maksimas Štrauchas, etatinis leninų vaidintojas. Skambėjo ir chrestomatinė frazė, kad virėja gali valdyti valstybę. Ir baigiamieji pakilūs Lenino žodžiai - kad „revoliucija - pavergtųjų ir išnaudojamųjų šventė! Mes išduosime revoliuciją, jeigu nepasinaudosime ta šventiška masių energija ir jų revoliuciniu entuziazmu!" Grojo žvali anos epochos muzika, į salę buvo mėtomi atsišaukimai apie visą valdžią sovietams, vaidintojai vėl vienijosi su žiūrovais. Suprask, čia mes visi Smolnyje, mes nugalėjom. Ir atkask teisingą potekstę po ana „agitkos", teatrinio plakato forma, įsijungęs 1965 metais statyto spektaklio 1987 metų įrašą 2015-aisiais.
Antrame veiksme buvo sudainuotas requiem baltiesiems - sunaikintai Rusijos šviesuomenei, iš kurios kilęs ir Liubimovas. Penki vyrai su baltagvardiečių milinėmis apšviesti iš nugaros, jų veidai matydavosi tik iškėlus delną, nuo kurio atsispindėdavo šviesa. Centrinį - štabo kapitoną - vaidino Vladimiras Vysockis su gitara ir savo rūsčia daina, vėliau jo vaidmenį perėmė Anatolijus Vasiljevas (ne režisierius, o Tagankos aktorius). Vyrai atitaria vado dainai - it vilkai staugtų. Jie politikuoja. Šaiposi. Pykstasi. Supranta, kad nėra jokios vilties, o šaliai gresia chaosas. Ir lotyniškai sudainuoja - išstaugia - savo genčiai „Lacrimosa dies illa". Epizodas vadinosi „Kontrrevoliucijos irštva". Gali suprasti kaip nori. Kas anuomet tikrino spektaklių turinį, galėjo regėti niekingas visuomenės atmatas. Kieno smegenys sugebėjo palyginti rėksmingus spektaklio revoliucionierius su inteligentiška „irštva", tiems toji scena galėjo būti lašas pagarbaus atminimo. Turbūt taip. Štai tokią šaradą susuko laikas.
O anuo metu gal viskas buvo aišku. Jaunas talentingas teatras ir jų spektaklis, kuris padaro žiūrovą dalyviu, nematyta forma (iš tiesų - trečio dešimtmečio rusų avangardo atšvaitai) - beveik šviesa tunelio gale. Ir patys 1965-ieji, visas septintas dešimtmetis su savo „atlydžiu" kurį laiką atrodė kaip šviesa:
...
Iš tikrųjų atsimenu ne spektaklius, o tai, ką iš jų gavau. Ne kaspinėlį ar degtukų dėžutę, o pavyzdžiui, kaip iš Gyčio Padegimo „Mūsų miestelio" - tą sceną, kai mirusiai Emilei - Jūratei Onaitytei Režisierius - Padegimas leidžia trumpam sugrįžti į praeitį, bet pataria pasirinkti nereikšmingą dieną, kad per daug nenusiviltų. Ir ji grįžta į savo dvylikto gimtadienio rytą, kai mama misis Veb - Nijolė Lepeškaitė ją meiliai žadina, bučiuoja, o Emilė kalba jai Thorntono Wilderio žodžius: mama, neskubėk! Mama, pasižiūrėk į mane! Misis Veb, aišku, šito anapusinio balso negirdi, ji džiaugiasi savo dukryte. Po to Emilė - Režisieriui: viskas taip greit vyksta, nebegaliu, grąžinkit mane į mano kapą. Ir Emilei įduota dramaturgo išvada: mes nespėjam pasižiūrėti vieni į kitus. „Ar žmonės tą supranta?" - klausdavo Režisieriaus. Jo atsakymas: šventieji ir poetai... Kartais...
Atsimenu, kaip Jūratė Onaitytė tai sakydavo, girdžiu iki šiol. Ir stengiuosi išmokti pasižiūrėti, nors gyvenimas toks tirštas, jame vienu metu žybsi tiek lempučių - kaip ant Remigijaus Vilkaičio Jobo iš Nekrošiaus „Jobo knygos". Elona Bajorinienė: „Jo krūtinę supančiojęs elektros lempučių „šarvas" - nuostabi šiuolaikinio žmogaus karščiuojančios sąmonės metafora. Žybsnių raizgalynė dirgina žmogų, užvaldo ir ardo iš vidaus". Kai galvoju ar ištariu, kad neturiu laiko, visada matau Jobą su lemputėm. O spektaklio Dievas - Salvijus Trepulis nuima nuo Jobo tą šarvą, buitiškai išjungia lemputes, ištraukdamas iš tinklo ir išmeta visą girliandą į šiukšlių dėžę. Štai taip buitiškai, bet radikaliai - su metafora.
Jie visi norėjo pervaidinti. Liubimovas - valstybės biografiją. Emilė nors vieną savo dieną. Kaip Kiurmanas, kuriam Režisierius Maxo Frischo „Biografijoje" sako: „Ko neleidžia tikrovė, galima scenoje: keisti, pradėti iš naujo savo biografiją..." Įsižiūrėti.
...
Knygyne pristatinėjome Dovilės Zelčiūtės „Kelionę su Oskaru Koršunovu". Pasižymėjau citatą, kuri man atrodė svarbi, išmintinga, tiksliai nusakanti rašančio, t.y. svetimo ir nebūtino žmogaus jauseną repeticijoje, nes tą turbūt patyrė nemažai rašančių, įžengusių į teatro zoną, kurioje nereikia svetimų. Ir papasakojau per susitikimą, kad tai vienas esminių Zelčiūtės knygos motyvų, ir kad ji rado, kaip susitvarkyti su ta nereikalingumo būsena, štai citata... Ir pasiruošiau skaityti monologą. Atsiverčiu pažymėtą puslapį, o ten - lygiai keturi trumpi sakiniai: „Jaučiuosi pernelyg matoma. Betgi žinau, kad kartais reikia imti ir tiesiog išdrįsti būti. Tuo, kas esi. Tada tuo ir tapsi". (p. 67).
Turbūt visada taip atsitinka su senais įrašais, kaip su pakartotinai po kažkiek laiko skaitomom - pervaidinamom - knygom: jos atrodo šiek tiek kitokios, nes randi, ko pirmąkart nepastebėjai. Net jeigu prieš savaitę skaitei, įsidėmėjai ir pasižymėjai mintį. Skaitai iš naujo - o, pasirodo, ten visai ne taip, kaip įsiminei, vadinasi - skaitei ir svajojai, fantazavai. Su gerais filmais irgi taip būna. Su gerais spektakliais - tuo labiau.
Po Gintaro Varno „Biografijos: vaidinimo" premjeros susiradau LRT Mediatekoje Vytauto Čibiro spektaklio įrašą. 1974 metais statytas, o nufilmuotas 1978-aisiais, ir tik pirmas veiksmas. Tai buvo vienas tų spektaklių, kurie atminty išliko. Vėlgi - tik kažkas ir nekonkretu. Galbūt mėgavausi Kęstučio Genio, Gražinos Balandytės, Antano Gabrėno vaidyba. Galbūt užvedė ir nepaliko Maxo Frischo idėja leisti scenoje pervaidinti savo gyvenimą. Geriausiai atsiminiau, kad pačioje pabaigoje Balandytės vaidinta žmona pasirinko išeiti ir nebūti Kiurmano gyvenime - o jis kaip tik per visą vaidinimą ir stengėsi, kad jos nebūtų, ir jam nepavyko to pasiekti, jis vis ją susigražindavo, nors žinojo, kad septynerius metus iki pat mirties kankinsis su ja, tokia nepriklausoma, su kitu susitikinėjančia.
Ir žiūriu seną „Biografiją: vaidinimą", kur Gabrėno personažas dar vadinosi Registratoriumi, o ne Režisieriumi. Iš pradžių nelabai suprantu, kas tame įraše turėtų būti gero ir gražaus, nes šiais laikais kitaip atrodo ir geri spektakliai, ir graži išvaizda. Bet paskui man pavyksta įnerti pas juos. Labiausiai turbūt dėl vienos scenos: kai Kiurmanas renkasi, nuo kurio laiko, epizodo, žmogaus jam pradėti pervaidinti savo biografiją, ir aplink jį buriasi jo gyvenimo personažai, jie laukia savo įėjimo, reikalauja, kad Kiurmanas nieku gyvu jų neišbrauktų. Televizijos kamera rodo Kęstutį Genį stambiu planu, ir jis tuo metu yra Jobas su degančia girlianda. Matai aktoriaus veidą ir suvoki, kad Kiurmanas negali nieko pakeisti, nes visiems jo reikia - jie, kiti neleis jam elgtis kitaip, nei jis elgėsi, ir jis visiems, jo biografijoje buvusiems, bus skolingas save, savo laiką, savo gyvenimą. Ir atiduos jį, nepatenkintas, bet ir neišbraukdamas nė vieno „signalo".
