Nežinau, kas sugalvojo sparnuotąją frazę, kad Lietuvą pasaulyje labiausiai garsina krepšinis ir teatras. Devintojo dešimtmečio Kauno „Žalgiris" ir Tamulevičiūtės bei Nekrošiaus Jaunimo teatras; politinės kovos krepšinio aikštelėje ir aštri ezopinė satyra teatro scenoje; Marčiulionis ir Koršunovas; Sabonis ir Banionis... Garsusis Lietuvos teatras?! Galbūt prieš dvidešimt, penkiolika, na, gal dar dešimt metų. Bet šiandien tai jau skamba kažkaip sarkastiškai.
Pasaulio teatrinės bendruomenės mikroskopas apskritai nuolat atgręžiamas į kultūras, išgyvenančias svarbius visuomeninius, politinius virsmus. Kadaise buvo Balkanai, nostalgiškas grįžimas prie rytų kultūrų, prieš gerą dešimtmetį kone kiekvieno pilietiškai aktyvaus festivalio garbės reikalas buvo reflektuoti Ukrainos „oranžinę" ar Baltarusijos „džinsinę" revoliucijas, dabar atėjo Maidano eilė. Apskritai, didžiąsias, turtingąsias civilizacijas visada domino vadinamasis „trečiasis pasaulis", kaip tam tikra kitokio, egzotiško būvio galimybė. Į mūsų teatrinę realybę Europos žvilgsniai taip pat pasisuko keičiantis politinėms bei socialinėms santvarkoms ir gan įdėmiai mus stebėjo kone penkiolika metų.
Bet šiandien mūsų teatro grandai, amžiams įtvirtinę savo pozicijas Lietuvoje, suradę ir pelningesnius kūrybinio (iš)gyvenimo būdus anaiptol ne stipriausiose Europos teatro rinkose, gan saugiai sėdi ant dar anuomet užgyventų meninių „dividendų". Normalu ir įprasta: retas menininkas randa impulsų nuolat keistis, kvestionuoti save, visuomenę ir iš dalies jo paties įdiegtas menines konvencijas.
Kita vertus, tai kone ideali kultūrinė terpė rastis naujoms iniciatyvoms, kelti sparnus jaunajai režisūrai, gimti naujoms lietuvių teatro žvaigždėms. Tad kurgi jos?
Rodos, čia pat: televizorių ekranuose, radijo eteryje, spaudos puslapiuose ir, be abejo, teatrų afišose. Neseniai premjerinius spektaklius Kaune ir Vilniuje pristatę Artūras Areima ir Vidas Bareikis (abu itin aktyvūs, žiūrovų pamėgti, o kritikų - įvertinti bei apdovanoti) - jų pavardes šiandien turbūt dažniausiai linksniuojame, kalbėdami apie jaunąsias lietuvių teatro viltis.
Apie ką šneka šie jauni kūrėjai? Kokius klausimus kelia, kokias temas nagrinėja savo spektakliuose? Paradoksalu, tačiau tikrai ne apie poreikį maištauti, keisti pasaulį, jo taisykles ir keistis patiems (išskyrus galbūt porą pirmųjų A. Areimos ir V. Bareikio spektaklių - bet tai buvo jau senokai). Veikiau priešingai - jaunas, hierarchinės piramidės apačioje ar aplink vidurį esantis žmogus čia visada pralaimi, yra sugniuždomas, apkvailinamas, jo kūrybinis, revoliucinis potencialas užgniaužiamas.
Kokios karštos visuomeninės temos atsispindi jų darbuose? Sakyčiau, lyg ir jokios. Ir tuo pat metu, lyg ir nieko nereflektuodami, jie atspindi savo kartą - vadinamąją „Y" kartą su visu šiandieniniu savo hipster prieskoniu. Tarkime, paskutinieji Areimos ir Bareikio darbai (Artūro Areimos teatro „Ričardas II: post factum" ir Teatro judėjimo „No Theatre" kolektyvinis išgyvenimas „Kaligula") - lyg du vandens lašai ar dveji akiniai dideliais spalvingais rėmeliais. Bet be dioptrijų. Be prasmės. Be turinio: jis atsiranda tik atsitiktinai, lyg savaime, kaip per vieną iš pirmųjų „Kaligulos" peržiūrų paplūdimyje besileidęs mėnuo, kurio, kaip pasakoja žiūrovai, Kaligula beveik ir nepastebėjo. O ką gi Kaligulai reiškia mėnulis? Turbūt tą patį, ką režisieriui reiškia žiūrovas, kurį Bareikio spektaklio aktoriai iš pat pradžių apkrauna pažadais, užduotimis, vaidmenimis ir netrukus pamiršta iki pat antrojo veiksmo vidurio, kurio nemaža auditorijos dalis apskritai nebeišlaukia.
Jaunasis mūsų teatras pasakoja apie kartą, kuriai ideologija, turinys ar individuali pasaulėžiūra, kaip intelektualinės sistemos, yra apskritai nebūtinos. Čia svarbi tik forma, funkcija ir begalė anapus teatro demonstruojamų etikečių, kurios neva turi atstoti režisieriaus intelektualinį indėlį pačiame spektaklyje, o šiaip jau nieko daugiau nei paprasta poza ir nereiškia. „Teatro judėjimas", „kolektyvinis išgyvenimas" - ką jau ir kalbėti apie per kiekvieną spektaklį Areimos vis pačiam sau užsiklijuojamą arba nusiimamą „teatro chuligano" etiketę.
Nei judėjimo, nei kolektyvinio išgyvenimo (nebent kalbama apie išlikimą), nei chuliganizmo šių jaunų kūrėjų pastaruosiuose darbuose nematau. Kad ir kaip to norėtų jie patys, kad ir kaip to trokštų jų fanai ar į jų gretas stoję neraštingi ir akivaizdžiai konteksto nepažįstantys žurnalistai, sensacingai šūkčiojantys: „Paneigė tradicines Lietuvos teatro taisykles!", „Sukūrė spektaklį netradicinėje erdvėje!".
O kritikas sėdi pačioje tradiciškiausioje erdvėje (nes erdvę teatre apibrėžia ne vieta, kur rodomas spektaklis, o skirtingos vaidybos ir žiūrovų erdvių konfigūracijos) ir mato du kone identiškus spektaklius, visais parametrais primenančius kokį šimtą kitų, dar anksčiau matytų spektaklių. Vienas neva šokiruoja publiką režisūriniu ėjimu, kurį prieš beveik pusę amžiaus jau naudojo jo mokytojo mokytojas, o kitas mano, kad, Šekspyro personažams užmaukšlinus sportines kepuraites ir kišenes prikimšus cukraus pudros, jis savaime tampa aktualus ir šiuolaikiškas. Ir abu kol kas kuria ne tiek teatrą, kiek teatro įvaizdį. Todėl ir norisi rašyti ne apie spektaklius, o apie tai, kaip jie neturi nieko bendro su režisierių deklaracijomis žiniasklaidoje.
Ar turi šie jauni menininkai potencialo tapti tikromis mūsų teatro žvaigždėmis? Manau, turi. Bent jau pirmieji jųdviejų darbai teatro scenoje liudija, kad šie režisieriai vis dėlto gali turėti savo individualų stilių, savitą teatrinę kalbą, gali būti aštrūs ir įžvalgūs visuomeninės sąrangos kritikai.
Ko trūksta? Jei žinočiau gero spektaklio receptą, net nesudvejojęs jį išduočiau. Dėl kvailos priežasties - gerus spektaklius mėgstu labiau nei blogus. Deja, recepto nėra. Tad spekuliuoju. Tikėdamas, kad po aibės atradimų ir paklydimų, šviesa tunelio gale vis dėlto yra. Manau, kad abiem šiems režisieriams kur kas naudingiau būtų sugrįžti prie šiuolaikinės dramos ar originalios, repeticijų metu kuriamos dramaturgijos, galbūt atlikti tam tikrus visuomenės tyrimus, pamėginti užsiimti su tam tikromis paribiuose gyvenančių žmonių grupėmis, ieškoti autentiškų istorijų, leisiančių užčiuopti tikrąjį visuomenės pulsą.
Nes kol kas ilgą ir spalvingą pastatymų istoriją turinčių klasikinių dramų ar didelės apimties romanų pastatymai išryškina, kad kiek platesniame teatriniame diskurse šie jauni kūrėjai tebėra vidutiniokai (o tai anaiptol nėra blogai, nes žmonių, gebančių profesionaliai pastatyti vidutinį, „normalų" spektaklį Lietuvoje yra itin mažai). O norint pretenduoti į šalies teatro lyderius, reikės dar ir žvėriško smalsumo, daug žinių bei gebėjimo priimti kritiką ir viso pūdo saviironijos - t. y. visko, ko mūsų teatre visada be galo trūko.
