Gintarė Čiuladaitė
Nacionalinio Kauno dramos teatro (NKDT) vadovas aktorius Egidijus Stancikas, Vytauto Didžiojo universiteto doktorantas, šį sezoną pasirodo Jono Jurašo antrąkart režisuotoje „Barboroje". Suvaidinęs savo dvi arkivyskupo scenas, spektaklį jis stebi iš kulisų.
„Barbora" kalba apie žmogaus gyvenimo ribą, ir E. Stanciką kaskart įtraukia šis dvasingumo matmuo. Aktoriui patinka atsakingas teatras, ir nors yra atsakingas vadovas, norėtų dažniau išeiti iš kabineto - į sceną.
Sprendimai dėl vizijos
- 2012 metų lapkritį Kauno dramos teatras buvo oficialiai perkrikštytas nacionaliniu. Praėjo dveji metai. Ką pakeitė antro Lietuvoje nacionalinio teatro statusas?
- Pavadinimą, logotipą, lėtai keičiasi ir finansavimas. Istorija ta pati, kūryba taip pat, gal tik vidumi tapome oresni. Paaugo reiklumas sau - pasikeitimai nedideli, bet kelia mums aukštesnius siekius ir tikslus.
- Dabar, svarstant teatro reformą ir teatrų perėjimą prie viešųjų įstaigų, vėl grįžtama prie klausimo, kad dar 1998 metais (tuo metu įteisintas LNDT) nereikėjo steigti nacionalinio teatro. Juk stengiamasi kurti modernias meno formas, bet jų finansavimo ir vadybos sistema - sovietinė.
- Manau, nacionalinis statusas reikalingas, nes per šias įstaigas gali vykti valstybės kultūros politikos gairių įgyvendinimas. Valstybiniai teatrai, priklausomai nuo regiono, stebi, ar žiūrovas yra subrandintas rimtam meno produktui, ar vis dar lieka pramoginio žanro gerbėjas. Nacionalinis tokio žanro negali sau eisti ir net neturi poreikio. Nacionalinė įstaiga turi tiesioginį komunikavimą su Finansų ministerija ir finansavimas po truputį keičiasi.
Visuomet esu už reformą, nes patirtimi grindžiama diskusija veda į priekį. Nieko naujo nesukuriama, senus patikrintus metodus randame išanalizavę dabartį ir praeitį.
- Vienas taiklus besipriešinančiųjų reformai argumentas - laikinųjų sutarčių su aktoriais sudarymas. Jaunieji kūrėjai stengiasi susikurti ateitį, bet dirbdami pagal penkerių metų sutartį jie negaus, pavyzdžiui, banko paskolos. Jaučiatės atsakingas už savo trupę?
- Už kiekvieną žmogų. Ne kartą susidūriau su panašiais darbuotojų poreikiais, kurie buvo priimti terminuotomis sutartimis, tačiau juos įdarbinome neterminuotai, kad galėtų gauti kreditą, įsigyti gyvenamąjį plotą. Teatro įstatymo projektas yra tik pradinės stadijos. Dabar metas nuo emocingos diskusijos pereiti į išsamią analizę ir rasti atsakymus į klausimus, apie kuriuos ruošėjai net nepagalvojo.
- Ar visgi verta būti teatro vadovu?
- Šiomis dienomis permąstau, kokia vadovo pareigų prasmė. Sunkiai randu atsakymą... Prisiimdamas atsakomybę už žmones, teatrą, jo ateitį, esi priverstas elgtis taip, kaip reikia, o ne taip, kaip kam norisi. Turi matyti savo viziją, kelis žingsnius į priekį. Privalai judėti jos link, net ir žinodamas, kad visada liksi nesuprastas. Bet dirbi ne tam, kad būtum mylimas ir liaupsinamas, o teatrui, kurio tik maža istorijos dalis esame.
Vadovaujasi Dekalogu
- Jūsų vaidmuo „Barboroje" - springstantis ir kalbėdamas vis užkarkiantis arkivyskupas Dzierzkovskis. Toks aukščiausios dorovinių normų institucijos ironizavimas?
- Negaliu ironizuoti, nes esu labai tikintis ir praktikuojantis. Arkivyskupo akistata su Žygimantu Augustu pjesėje yra plakatinė ir neįdomi. Ieškodamas personažui raiškos ir spalvų, užsikabinau už scenografijos - lašelinės vamzdelių, kuriais teka kraujas. Man tai buvo ne kraujo, o deguonies kaukė, dedama, kai žmogui prasideda astmos priepuolis. Dusimas, oro "vaikščiojimas" gerkle, jo trūkumas... O dar personažas užsikrovęs naštą - visos Bažnyčios, saugančios vertybių tęstinumą, kuprą, kovą už Dievo įstatymą iki užspringimo.
- Bažnyčių erdvėse kūrėte projektus „Dialogas - Žodis ir Spalva", dėstėte retoriką Telšių kunigų seminarijoje. Dvasingumo nuolat semiatės ir iš kelionių?
- Su dailininku Vytautu Stasiu Lagunavičiumi pristatome aktorių žodinę ir dailininkų kūrybą. Tai man ugdo savanorystės suvokimą. Viską darai su meile: arbatą, sausainį svečiams, sutvarkai kėdes ir šiukšles pakeli. Išlendi iš visų tų direktorysčių ir esi patarnaujantis žmogus, koks ir turi būti kasdienybėje.
Širdis šaukiasi kelionių. Neseniai su Dainiumi Svobonu prisiminėme, kaip dar būdami studentai pėsčiomis keliavome po Žemaitiją ir rinkome folklorą. Nebuvo nuovargio, nes kas surinkta iki šiol sualsuoja ilgaamžiškumu.
- Kam dar esate pasiaukojęs?
- Negaliu sakyti, kad esu pasiaukojęs teatrui, tai tebūtų šūkis ir melas. Dirbu. Kai būsiu nereikalingas, išeisiu, ir tik širdy liks šiluma. Arba kartėlis.
Visi mane įsivaizduoja aktyvų, kalbantį, geros nuotaikos. O man patinka vienatvė, visiška tyla. Nebebijau būti pats su savimi, vaikščioti savo minčių labirintais ir juose ieškoti susikertančių horizontalių bei vertikalių.
- Denis Diderot sakė, kad norint būti autoriumi visų pirma reikia būti doru žmogumi, nes tiesa ir dorybė yra pačios galingiausios prigimties jėgos. Kokios jums atrodo pamatinės vertybės?
- Kad ir kiek keliautum, skaitytum, kad ir kokias bibliotekas naršytum, vis tiek lieki prie Biblijos, kurioje telpa visos knygos, ir pamatinio įstatymo - Dekalogo. Privalai mylėti save ir šalia esantįjį taip, kaip save.
Lieka teatralų dvasios
- Manau, labiausiai „Barbora" paveikia tuo, kad Eglė Mikulionytė vaizduoja ribinį (tai parodo ir scenografija) gyvenimo etapą, instinktyvų mėginimą paskutinįkart pakilti iš mirties patalo, nenutrūkstamą ėjimą jos link. Tokių ribinių situacijų visada reikia teatre?
- Kitaip neįsivaizduoju teatro paskirties. Gyvenimas trumpas, trapus, gyvename nerimo laiką, nežinodami, kada gali prasidėti karas, koks jis bus. Esu tokio tarpsnio, kai suvokiu savo vertybes, jų sunaikinimo galimybes ir laiko trapumą. Norisi rimto, atsakingo teatro, ne juokaujančio, žaidžiančio. Neseniai mačiau Vido Bareikio režisuotą „Kaligulą". Širdis džiūgavo žvelgiant į vaidybą, kurios negali pavadinti vaidyba. Tai aktorių pokalbis rimčiausiomis temomis prisiimant atsakomybę už savo laiką. „Barboroje" vaidinu tik porą scenų, bet visuomet stebiu spektaklį iš kulisų, man įdomu, kaip šiandien nuskambės ta tiesa, pajausti įelektrintą tylą, kai žiūrovas jaučia tą patį.
- Sakoma, čia lieka teatralų dvasios, net ir po jų mirties. Tikite šia legenda?
- Norėčiau, kad išėjusieji neliktų. Nė vienam teatro vadovui turbūt neteko palaidoti tiek teatro žmonių, kiek man. „Barboros" atsiradimo procese kartais jautėsi išėjusiųjų rūpinimasis gimstančiu spektakliu ir net trikdžiai, bandantys užkirsti kelią jam atsirasti. Mirusiuosius reikia paleisti, kad jie toltų šviesos keliais, o likusiems reikia gyventi jų istorijomis, pavyzdžiu, bet ne jų energija.
- Šiuo metu repetuojama Maxo Frischo „Biografija" - vėl susigrąžinote Gintarą Varną.
- Jis grįžta nebe pirmą kartą, nes, kaip sakau, teatre buvusiųjų nebūna. Režisierius grįžta su legendinio spektaklio „Biografija: vaidinimas" prakalbinimu naujai. Mūsų teatre G. Varnas turi daug ta pačia menine kalba kalbančių aktorių. Šventė dirbti su puikiai žinančiu, ko nori scenoje, ir itin reikliu sau bei kūrybinei komandai režisieriumi. Ši premjera - puiki dovana teatro gimtadieniui.
- Pavasarį į jūsų teatrą atvyks latvių režisierius Valteris Silis. Kokią siejančią temą radote?
- Kitąmet minima 70 metų nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Man seniai knieti, ar tai buvo Rusijos pergalė? Ką ji atnešė mums? Apie tai kalbantis su režisieriumi, jis papasakojo tikrą žmogaus istoriją, kai dezertyravęs latvis su niekuo nebendraudamas slapstėsi miškuose iki pat Nepriklausomybės paskelbimo. V. Silis mėgsta kūrybinę laboratoriją, tai įdomus jos ir dramaturgijos išeities taškas.
- Sukūrėte vaidmenų spektakliams „Mėnuo kaime" (2013), „Balta drobulė" (2012), „Apsivalymas" ir JAH (2011). Norėtumėte vaidinti dažniau?
- Nenoriu tapti biurokratu funkcionieriumi - vis dėlto laikau save menininku, ne direktoriumi. Tai leidžia man galvoti ir apie mano kaip žmogaus pareigas. O būnant direktoriaus kėdėje labai svaigiai atrodo buvimas scenoje...
