Jovita Navickaitė
DIALOGAS. "Kiekvieno teatro erdvė yra paieška ir dialogas. Kurdamas scenovaizdį bandau provokuoti žiūrovą, įpratusį prie saldžios it zefyras scenografijos", - sakė scenografas Artūras Šimonis.
"Gal ir galima sugalvoti sėkmės receptą. Bet kūryba visuomet susijusi su rizika", - sako dailininkas Artūras Šimonis, ką tik baigęs kurti scenografiją Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro spektakliui "Makaronų opera". Šį žmogų gerai pažįsta ir Klaipėdos dramos teatro aktoriai bei žiūrovai, nes be jo sukurtos scenografijos spektakliai būtų mažiau dvasingi, gal ir skurdesni.
Kūrėte scenografiją bene pusšimčiui spektaklių Lietuvos ir Kauno nacionaliniuose teatruose, Valstybiame jaunimo teatre, Panevėžio Juozo Miltinio teatre, Šiaulių dramos teatre, Kauno muzikiniame... Artūrai, kiek metų sieja Jus ir teatrą? Ir kaip pats apibūdintumėte tą laikotarpį?
Pirmas mano darbas buvo 1998 m. Ketvirtame bakalauro kurse Jonas Vaitkus pakvietė Lietuvos nacionaliniame dramos teatre statyti "Stepančikovo dvarą". Tačiau intensyvus darbo teatre periodas prasidėjo 2001 m. Profesija man patiko ir iki šiol patinka. Tik studijų laikais būta daugiau iliuzijų, maksimalizmo, noro laužyti ir keisti. Laikui bėgant pasikeitė ir požiūris į teatrą.
Lietuviškas teatras, mano galva, kandus, sunkus ir psichologiškai sudėtingas. Erdvės nedaug, vienas kitą stebime, vertiname, pasaulis gana uždaras. Ir, deja, teatre dirba ne patys talentingiausi. Astrologiniais terminais kalbant tokiame "skorpioniškame" teatre visgi išlieka tie, kurie turi ištvermės, fanatizmo, ir savotiškos charizmos. Bet tai nebūtinai talentingiausi žmonės. Laikui bėgant požiūris tampa nebe toks rožinis ar žydras. Matai konkretaus teatro, į kurį ateini dirbti, galimybes - tiek žmogiškąsias, tiek technines. Viena vertus, realizmo tikrai daugiau, tačiau esminės idėjinės kryptys ir vektoriai, lieka.
Su pirmąja savo scenografija LNDT debiutavote dar būdamas Dailės akademijos studentas. Sėkminga pradžia buvo daug lemianti?
Manau, kad taip. Matyt, tai buvo iššūkis ir man, ir J. Vaitkui. Atvykęs į darbų peržiūras Dailės akademijoje, jis manęs šio to paklausinėjo, papasakojau, ir po poros dienų sulaukiau skambučio. Buvau įmestas į balą kaip kačiukas. Pirmiausia teko perlaužti mąstymą. Akademija ruošia teoriniam pasaulio suvokimui, studijuojančio scenografijos studento ribos baigiasi ties eskizais ir maketais. Pradėjęs dirbti su J. Vaitkumi suvokiau, kad tai tik pati pradžia. Galiausiai išleidome premjerą, o kritikai visą spektaklį, ypač scenografiją, "išdirbo". Tai sutapo su mano bakalauro diplomo gynimu. Visas tas recenzijas sąmoningai išsikabinau sau ant sienos. Ironiška, kiek atnaujintas "Stepančikovo dravas" ir šiandien yra LNDT repertuare.
Vadinasi, kažką įrodėte. Su J. Vaitkumi dirbote ir vėliau.
Kurį laiką buvo pauzė. Vėl susitikome 2009 m. Klaipėdos muzikiniame teatre, statydami kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus miuziklą "Veronika". Nuo to laiko nuolat kartu dirbame - Rusų dramos teatre ir kitur. Kad ir dabar Kazachstane drauge statome kazachų epą. Man su juo dirbti įdomu; nepaisant garbaus amžiaus, tai ekspresyvus, jaunatviškas, labai kūrybingas režisierius.
Spektaklis apskritai yra komandinis darbas. Ar daug tų autoritetų, su kuriais patiriate kūrybos džiaugsmą?
Deja, tokių nedaug. Dovana, kai jauti, kad susikuria kažkoks magnetinis laukas, rezonansas pirmiausia su režisieriumi, vėliau ir su visa kūrybine grupe. Tai vadinu laime. Tuomet ir spektakliai būna pavykę. Nėra nieko baisiau, kaip darbas nesusikalbant. Yra buvę ir konfliktinių situacijų, po kurių apskritai pasitraukiau.
Scenografiją esate kūręs visuose profesionaliuose Lietuvos teatruose, išskyrus operos ir baleto. Ar kažkuriam iš jų jaučiate prieraišumą?
Anksčiau norėjosi dirbti konkrečiame mieste ar teatre. Dabar jaučiu, kad ribos išnyksta. Man svarbesnė komanda, žmonės, su kuriais dirbsiu, ir "vežanti" dramaturgija. Gal dėl to, kad nuo mažens augau tarp dviejų miestų - Kauno ir Vilniaus. Anuomet tai buvo dvi priešiškos stovyklos, o man jie susilydė į bendrą vienetą. Dirbau ir Panevėžyje, vėliau Šiauliuose, Klaipėdoje. Visa tai priimu kaip bendrą respublikinį kontekstą.
Klaipėdos dirbate bent kartą metuose. Kaip vertinate uostamiesčio kultūrinę panoramą?
Nuo 2003 metų, kuomet Muzikiniame teatre stačiau "Merę Popins", Klaipėda labai pasikeitė. Atvirai tariant, nemanau, kad į gera. Žmonių sumažėjo, kultūrinis miesto pulsas atrodo "aptirpęs". Manau, kad tai jaučia ir patys klaipėdiečiai. Tarkim prieš penkiolika metų ir miesto šventės vyko kaip performatyvinės kūrybinės akcijos.
Šiandien tai virto mugėmis ir alaus šventėmis. Nors visi kalba apie Klaipėdos atsigavimą, aš kažkodėl situaciją matau ir procesus vertinu priešingai. Man regis, ir tie kūrybiniai naujadarai, kurie šiuo metu formuojasi, balansuoja ant profesionalumo ir mėgėjiškumo ribos. Valstybiniai teatrai išgyvena ne pačius geriausius laikus. Tačiau esu čia, nes turiu ambiciją, kad ir nedideliu savo indėliu, Klaipėdos kultūrą išjudinti. Kiek pavyks, tiek.
Tarp to, ką esate nuveikęs Klaipėdos teatruose, kas jums brangiausia?
Vienas brangiausių spektaklių man yra "Bulvinė pasaka" Klaipėdos muzikiniame teatre, nors ją statėme sudėtingomis sąlygomis. Dramos teatre įsiminė lakoniškas ir gyvas darbas su Dalia Tamulevičiūte spektaklyje "Viskas apie moteris", perversiškas "Mums viskas gerai". Iš paskutiniųjų darbų - drauge su Agnija Šeiko kurtas spektaklis vaikams "Baltoji lopšinė". Nors visais atvejais, kai dirbi, atrodo, kad įdėsi visas jėgas ir rezultatas bus geras. Tačiau pavyksta ne visuomet.
Iš ko sprendžiate, pavyko ar ne?
Pojūtis gimsta jau proceso metu. Lyg ir sugalvoji dekoracijas, kostiumus, apsitari su režisieriumi, ko siekiama. Tačiau spektaklis yra gyvas organizmas. Jei tą žinutę vaizdžiai perteikti pavyksta, atsiranda gyvybė, spektaklis įgauna pagreitį. O būna, kad judini lyg traukinio sąstatą, ir - nė iš vietos. Gyvybės nėra. Gal ir galima sugalvoti sėkmės receptą. Bet kūryba visuomet susijusi su rizika.
Scenografija neatsiejama nuo teatrų techninių galimybių. Ar dažnai tenka ieškoti kompromisų pačiam su savimi?
Tai visgi susiję su patirtimi, profesionalumu. Svarbu suvokti, kokia yra konkretaus teatro erdvė, kokia techninė bazė, žmogiškieji ištekliai, galiausiai - finansavimas. Visa tai labai veikia, o laikui bėgant išmoksti ir numatyti. Jei erdvė maža, scenovaizdis gimsta subtilesnis, paprastesnis. Jei ji milžiniška, visiškai nepritaikyta teatrui, pavyzdžiui, Žvejų rūmai, bandai pateikti tą kvailą, baisią antiestetiką, ją dar labiau sutirštindamas. Kai dirbi nulaižytame, išgražintame teatre, bandai provokuoti erdvę, trupę ir žiūrovus tokiu scenovaizdžiu, kuris kirstųsi su tuo "zefyru", prie kurio visi įpratę. Kiekviena erdvė yra paieška ir dialogas. Turbūt sunkiausia dirbti su projektais, apskritai neturinčiais apibrėžtos erdvės, tais, kurie gali būti rodomi bet kur. Tokiais atvejais scenovaizdis tampa nosinaite.
Stebint spektaklius neretai atrodo, jog galima apsieiti ir be dekoracijų - pakanka šviesų, kostiumų, vaizdo projekcijų. Ar šiuolaikinei scenografijai apibūdinti tinka terminas minimalizmas?
Lietuvoje per paskutinius 3-4 metus scenografijos tendencijos gerokai pasikeitė ir, manau, kad į gera. Iš moralizuojančio teatro išeinama į platesnius vandenis. Tebūnie, kartais tai primena eksperimentinį teatrą, tačiau spektakliai įgauna trapumo, kitokio "nervo". Pagaliau keičiasi žiūrovas. Gyvename ekrano civilizacijoje, veikiami televizijos ir interneto. Mūsų mąstymas, minties raiška, kalba ir sąmonė veikia kaip videoklipas. Projekcijos, žinoma, nebėra naujiena. Tačiau jos maksimaliai mažomis sąnaudomis leidžia išreikšti vienokią ar kitokią dramaturginę, režisūrinę, dailininko mintį. Nežinau, ar tai minimalizmas, greičiau kontekstualumas, kuris dėliojasi tam tikrais sluoksniais. Vis dažniau kuriame naują realybę, hipernatūralistinę erdvę - biuro, fabriko ar paties teatro sienas. Apskritai egzistuoja noras griauti "ketvirtąją sieną", kad žiūrovas būtų maksimaliai integruotas į veiksmą.
Kiekvienas spektaklis, kaip ir žmogus, išgyvena tam tikrus evoliucijos etapus: nuo premjeros iki atnaujinimų, ateina laikas ir spektaklio nurašymui. Kaip juos priimate?
Visas pastangas, sveikatą sudedu į darbą prieš premjerą, todėl ir mano santykis, ryšys su spektakliu baigiasi sulig premjera. Kai tik visa tai pamato žiūrovai, tai nebe mano darbas, bet - teatro, žmonių. Autorystė tarsi virsta anonimine. Apskritai susitaikiau su pirmine idėja, kad teatras yra gana vienadienis menas, o scenografija yra aktuali tik vienam vakarui. Išsijungia šviesos, ir ji išardoma, išvežama į sandėlius. Tokia mano pasaulėjauta, nesu linkęs prisirišti prie daiktų, erdvės. Išeini ir virsti pelenais. Neturiu pretenzijos į nuosavybę, į tai, kad man kažkas priklauso. Jei kalbėtumėm apie virsmus, nenorėčiau įsiamžinti jokiame paminkle ar lentoj, būti vadinamas klasiku. Priešingai, po savęs noriu palikti sodą ar gėlę - ir išskristi. Gal dėl to ir mano darbai yra lyg haiku, vienas pavyksta geriau, kitas prasčiau.
Kaip tik šiais metais pradėjote dėstyti Dailės akademijoje. Ko tikitės, norite išmokyti būsimus kolegas? Ir kokiomis idėjomis gyva karta, kuri tik ateis dirbti į teatrą?
Kaip rodo praktika ir statistika, vos 5 procentai baigusiųjų scenografiją lieka teatre. Sukurti scenografiją 2-3 spektakliams nepakanka. Po gero dešimtmečio darbo gal ir gali pasakyti, kad esi teatro žmogus. Nenorėčiau savo studentams taikyti apibendrinimų. Mano tikslas - išprovokuoti jų kūrybiškumą. Tai neturi būti pataikavimas autoriteto skoniui, bandymas įtikti eskizų, maketų, piešinių forma. Studentams kartoju, jog daryti galima ir nesąmones, tačiau tai turi būti jų ir nuoširdu.
Klaipėdos muzikiniame teatre šiuo metu statote "Makaronų operą" - žiūrovų ir kritikų įvertintos "Bulvinės pasakos" tęsinį. Ar praėjus septyneriems metams keičiasi kūrybinis braižas, stilistika?
Negaliu pasakyti, kad po 7 metų labai atitrūkau nuo savosios estetinės stilistinės logikos. Tačiau kalbant apie patį periodą, ir "Bulvinėje pasakoje", ir kitų teatrų spektakliuose sąmoningai ėjau tam tikra nuoseklia eiga. Todėl juose yra panašumų. "Makaronų operą" suvokiu kaip apibendrinimą, pratęsiant ir užbaigiant "Bulvinės pasakos" ir visų kitų tuo laikotarpiu sukurtų spektaklių stilistinę logiką. Matyt, jis ir bus tą etapą vainikuojantis reziumė, po kurio dėsiu riebų tašką ir versiu kitą puslapį - tiek scenografijoje, tiek kostiumuose.
Įvairiomis detalėmis papildėte ir pačią žiūrovų salę, įėjimus.Ar tokiu būdu ir griaunate tą "ketvirtąją sieną"?
Kažkuria prasme taip. Tačiau vien plokštumos neužtenka. Pagrindinis "ketvirtosios sienos" griovimo elementas yra bendravimas su vaikais. Jei vyks tikras, gyvas bendravimas, jei vaikai nebus palikti užribyje, o įtraukti į veiksmą, tuomet sienos išnyks.
Pastaruoju metu daug kuriate vaikams - Klaipėdoje ir kitų miestų teatruose.
Tai mano prioritetinė ir mėgstama sritis, kuri reikalauja nemažai atsakomybės ir kartu teikia kūrybinį pasitenkinimą. Matau prasmę investuoti ir kurti jauniems žmonėms. Su suaugusiais kartais jaučiu turintis konfliktą, o vaikų auditoriją laikau sava ir svarbia.
Kurdamas aš neužmirštu vaiko savyje. Prisiminęs tam tikrus vaikystės epizodus, mane sukrėtusius įvykius, įspūdžius, perleidžiu juos per savo profesinę prizmę ir stilistiką. Visgi įdomiausia tai, jog vaikai dažnai daiktus ir reiškinius interpretuoja taip, kaip aš pats nė nesugalvočiau.
Kaip suformuluotumėte tą esminę žinutę, kurią neša Jūsų kūryba?
Esminė žinutė yra ta, jog žmonės turi būti laisvi, kūrybiški ir turintys svajonę. Gimiau ir augau ne visai laisvoje šalyje, įspraustas į dogmatinius pedagoginius rėmus, kurių ir tuomet, ir dabar nesuprantu. Negaliu pakęsti viso to, ką bando kurti televizija: zombiais paverstus priklausomus vartotojus, "plastmasinį" formatą, kuriame visi turi būti verslininkai, krepšininkai ar mergaitės pripūstomis krūtimis. Nežinau, kiek man tai pavyksta, bet noriu keliauti priešinga kryptimi.
