Valstybinis Šiaulių dramos teatras ruošiasi premjerai: pirmą kartą profesionalioje Lietuvos scenoje žiūrovams bus pristatyta Samuelio Becketto absurdo drama „Žaidimo pabaiga" (pagal pjesę „Baigmė", Endgame), kurią režisuoja Paulius Ignatavičius. Šią pjesę žymusis XX a. airių kilmės dramaturgas Samuelis Beketas rašė 1954-1956 m. Tik pasirodžiusi prancūzų kalba (Fin de partie) 1957 m. ji buvo pastatyta Londone. Pats Beckettas stebėjo visas repeticijas. Angliškoji versija (Endgame) publikuota 1958 m. Pjesė tris kartus statyta Vokietijoje ir Anglijoje. Lietuviai režisieriai ją bandė „perkąsti" ne kartą, - 1979 m. Jonas Jurašas ją statė mokomajame studentų teatre JAV, o 1992 m. Kęstutis Žilinskas režisavo privačiame teatre Klaipėdoje, ir už Hemo vaidmenį laimėjo „Kristoforą" kaip geriausias aktorius. Tačiau valstybinėje scenoje „Žaidimo pabaiga" nebuvo pastatyta nė karto.
Drąsu ar ambicinga statyti modernizmo klasiką, kai šiuo metu daugelis teatrų, siekdami populiarumo, balansuoja tarp madingo avangardo ir didžiųjų literatūros šedevrų komercinių pastatymų? Ar šiuolaikiniam žiūrovui aktuali šaltojo karo laikotarpiu išgyventa egzistencinė tuštuma, privertusi perkainuoti žmogiškąsias vertybes ir visuomenės normas? Ar atlaikys beketišką sąmonės provokaciją vartotojiška auditorija?
Becketto pjesės „Baigmė" ėmęsis Valstybiniame Šiaulių dramos teatre režisierius Paulius Ignatavičius išsikėlė užduotį „suteikti šiek tiek šviesos šiai absurdiškai situacijai, kai pasmerktas žmogus ieško, kaip išbūti tą laukimą, kaip jį išgyventi žaidžiant gyvenimą".
Paulius Ignatavičius: „Esminis klausimas - kaip išlikti žmogumi besikartojančiame laike? Kaip nepasiduoti rutinai, kuri suėda žmogaus vitališkumą ir veda į susvetimėjimą? Tai, atrodo, paprastas klausimas, bet jis yra esminis, nes nuo to priklauso mūsų visų gyvenimo kokybė. Taip, manau, net ir gyvenimas turi kokybę. Juk mes visi to siekiame. Laimės. Reikia tai pripažinti. Kaip gyvenime neprarasti to vaikiško tikėjimo gyvenimu? Tikėjimo žaidimu?
Beckettas siūlo gyvenimą be prasmės. Jei konkrečiau, tai tas gyvenimas be prasmės - žaidimas, o žaidimas iš esmės neturi jokios prasmės, jo tikslas - tiesiog žaisti. Taigi Beckettas sako, kad gyvenimas neturi prasmės, žaidimas yra gyvenimas, vadinasi, visa gyvenimo prasmė - žaisti gyvenimą, daugiau ten nieko nėra. Kai šitai suvoki, tada pasidaro kažkaip lengviau kvėpuoti, dingsta susireikšminimas, perdėtas prasmingumas, gal net pavydas, gal net ir daugiau mūsų gyvenimą varginančių jausmų ir klausimų. Svarbiausias tampa tik tas kitas žaidėjas, kuris yra šalia. Jis juk irgi žaidžia, ir tik buvimas kartu padaro šį žaidimą įdomų ir gal net šiek tiek prasmingą, bet iš tiesų tai žaiskime ir pamirškime prasmę. Vienintelė prasmė čia, šalia, prieš jus: tai kitas nelaimėlis, kurio kelias, kaip ir tavo, yra beprasmis, bet jeigu jūs tą kelią eisite kartu, tai galbūt nugalėsite tą besiartinančią žaidimo pabaigą. Ji taps nebesvarbi. Svarbu tik tai, kas yra čia ir kas yra dabar, svarbus taps kelias, jis bus jūsų tikslas.
Tai atrodo paprasta, bet patirti be galo sudėtinga. Tik suvokę, jog gyvenimas yra absurdas ir neturi jokios prasmės, mes galime pamilti gyvenimą ir paversti jį žaidimu, pilnu tikėjimo. Dėl to aš myliu teatrą, dėl to aš myliu gyvenimą. O prasmė?.. Jos niekada nebuvo ir nebus ir, kaip sakė Jonas Mekas, „Kodėl aš čia? To klausti nereikia, nes tai nesvarbu. Niekas nesvarbu. Aš esu niekas. Gyvenu dėl nieko". Kai tai supranti, pradedi džiaugtis ir galbūt iš tikrųjų gyventi.
Samuelio Becketto absurdo dramos „Žaidimo pabaiga" premjera Valstybiniame Šiaulių dramos teatre gruodžio 7 d. 18 val.
ŠDT inf.
