Gruodžio 1-5 d. Kaune po penkerių metų pertraukos įvyks IV tarptautinis ASSITEJ festivalis „Cool - jėga!". Šiemet 22 trupės iš Lietuvos ir užsienio suvaidins daugiau kaip 30 spektaklių vaikams bei jaunimui. Net 10 spektaklių nemokamai vaidins trupės iš Vokietijos, Danijos, Italijos, Estijos ir Latvijos. Teatro vaikams ir jaunimui šventės globėja - Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Renginio organizatoriams padeda ir Kauno miesto savivaldybė. Spektakliai ir seminarai vyks Nacionaliniame Kauno dramos teatre, Kauno valstybiniame lėlių teatre, Kauno mažajame teatre, Vytauto Didžiojo universitete, šokio teatre „Aura", Teatro klube, taip pat - Raudondvaryje bei Vilkijoje. O klounų komanda „Raudonos nosys" džiugins mažuosius ligonius Kauno ligoninėse.
Teatrų vaikams ir jaunimui asociacijos „Lietuvos ASITEŽAS" prezidentė Violeta Podolskaitė dalinasi mintimis apie asociacijos veiklą ir spalvinga patirtimi, įgyta organizuojant šį festivalį.
______________________
Daugiau festivalių - mažiau kalėjimų
Asociacijos „Lietuvos ASITEŽAS" misija ir idėja yra užauginti naują teatro žmonių kartą - mąstančią, jautrią ir kultūringą. Šiemet Lietuvos kultūros taryba IV tarptautiniam teatrų vaikams ir jaunimui festivaliui „Cool - jėga!" skyrė 100 000 litų. Bet pastarųjų „sausų" metų kontekste - tai lyg „priepuolis", o kaip atrasti nuolatinius rėmėjus, kurie investuotų į augančius žmones? Kultūra - vienas svarbiausių veiksnių, kuris formuoja žmogaus asmenybę. Kai gailime lėšų vaikų ir jaunimo kultūrai, vėliau mokame šimteriopai daugiau, išlaikydami nuteistuosius, gydydami sergančius priklausomybės ligomis... Yra posakis: „Daugiau festivalių - mažiau kalėjimų". Teatro poveikio augantiems žmonėms galimybės - didžiulės. Psichoterapeutų paaugliai vengia, o teatras gydo sielos žaizdas ir palengvina psichinių traumų sukeltą skausmą... Norisi, kad įvyktų proveržis - politikų ir mecenatų požiūris į teatrą vaikams ir jaunimui turi keistis.
„Lietuvos ASITEŽAS" - gyvas ir reikalingas, jis girdimas ir matomas. Kai 2011 metais nacionalinis festivalis vyko Panevėžyje, mus pirmą kartą aplankė kultūros ministras - tada kultūros ministro pareigas ėjo Arūnas Gelūnas. Švedijoje nieko neįprasto, jei 12 valandą dienos jų kultūros ministrė ateina į vaikų darželį ir pasveikina visus ASSITEJ festivalio atsidarymo proga... Kitas pasaulis, kitas teatro vaikams supratimas!
Buvau laiminga, kai pernai Naisiuose, kur organizavome nacionalinį festivalį, „cezario grupė" surengė projektą „Teatro skambutis". Jį sudarė pokalbis su jaunuoliais apie teatro specifiką, bendra teatrinė improvizacija „Kas mes tokie? Kaip mus veikia gyvenimas Lietuvoje?" ir spektaklis „Drąsi šalis" (rež. Cezaris Graužinis).
Naisiai išmintingo mecenato Ramūno Karbauskio iniciatyva - kultūros fenomenas: regione išugdyta teatrinė publika! Daugiau tokių mecenatų, kurie nelaukia iš investicijų „grąžos" šiandien, mūsų šalyje reikėtų. Juk turto į pomirtinį pasaulį nenusinešime...
Viena priežasčių, kodėl mums sunkiau vilioti rėmėjus nei, tarkime, tarptautiniam festivaliui „Sirenos", - mūsų festivalyje nėra kaip puikuotis rėmėjams: vaidinimai vyksta mokyklose, darželiuose. Mūsų auditorija abejinga prekių ženklams.
Kasmet „Lietuvos ASITEŽO" nariai kovo 20-ąją švenčiame Tarptautinę vaikų teatro dieną, o birželio 1-ąją - Tarptautinę vaikų gynimo dieną. Organizuojame mokyklinių teatrų pasirodymus. Mokytojai man pasakojo, kad teatras, jo aplinka keičia dvimetrinių paauglių elgesį: rūkaliai, pamatę Valstybinio jaunimo teatro aktorius Saulių Bareikį ar Antaną Šurną, sutrikę slėpdavo cigaretes už nugarų... O regint savo mokyklos vadovus - jokios reakcijos.
Šiemet į Varšuvoje vykusį ASSITEJ XVIII kongresą ir festivalį nuvyko mūsų asociacijos atsakingoji sekretorė Dalia Mikoliūnaitė ir „Stalo teatro" vadovė Saulė Degutytė. Jos gavo tą energijos ir idėjų impulsą, kurį aš patyriau prieš 14 metų, kai kūrėsi „Lietuvos ASITEŽAS". Tada mus globojo švedai ir danai. Dar ir dabar gyvenu anuo metu patirtais įspūdžiais. Bet palaikyti ryšius, atnaujinti juos reikia nuolat. Į kongresus važiuoti būtina, antraip prarandi ryšius, nebesupranti teatro konteksto. Remdamasis filmuota spektaklių medžiaga, spektaklius perki kaip katę maiše. Per tris ligi šiol organizuotus tarptautinius festivalius nepasitaikė nė vieno užsienio spektaklio, dėl kurio būtų gėda.
Kartais lengviau susitarti su užsieniečiais nei su saviškiais. Prisimenu, kai vyko pirmas tarptautinis festivalis 2003 metais Vilniuje... Važiavau automobiliu į Šeškinės kalną ir galvojau: o jei įvyktų avarija? Juk niekas nežinotų, ką toliau daryti... Praktiškai viską organizavau viena (visada padėdavo mano šviesaus atminimo vyras operatorius Zigmas Gružinskas). Rengiant antrąjį festivalį 2006-aisiais Vakarų Lietuvoje, atsirado daugiau talkininkų - prisijungė dizainerė Kamilė Bėkštaitė-Dirsienė, teatrologė Gintė Pranckūnaitė, aktorė Dalia Storyk, „Teatromanų klubo", nuo 2005-ųjų veikiančio prie Valstybinio jaunimo teatro, nariai. Trečiajame 2009-aisiais Vilniuje daugiau dirbo „Lietuvos ASITEŽO" atsakingoji sekretorė Dalia Mikoliūnaitė ir kiti. Šiemet mums dėl logistikos ir koordinavimo talkins aktorius Aurimas Žvinys, VDU studentai...
Kiekvienas ryšys, pažintis su projektų partneriais ir savanoriais - atvirumo pamokos mums visiems. Net Valstybiniame jaunimo teatre iš pradžių jaučiau kolegų požiūrį: „Ai, čia Violetos renginys..." Bet juk teatras - „Lietuvos ASITEŽO" narys, ne sau organizuoju renginius... Tik tiek, kad Dievas man davė energijos ir noro tai daryti... Suku tą ratą, bet baisu, kad kiekvieną minutę ne savo valia galiu jį sustabdyti... Norisi, kad asociacijos veikla remtųsi rimtesniais pagrindais, o ne vien savanoryste.
Lietuvai, Europos Sąjungos narei, dabar niekas nuolaidų nesuteikia. Pirmą tarptautinį festivalį pavyko suorganizuoti veltui. Per antrą festivalį jau reikėjo už kai kuriuos spektaklius mokėti honorarą. Per trečią reikėjo lėšų dar daugiau, o dabar net kalbos nėra apie „veltui"... Be 3 000 eurų honoraro niekas nevažiuoja. Taigi mūsų graži 100 000 litų suma tirpsta. Deramės su trupėmis. Teko atsisakyti vieno belgų spektaklio, už kurio parodymą du kartus būtų reikėję mokėti 7 000 eurų... Ir Naujosios Zelandijos atstovų atsisakėme - prašė tokios pat sumos. Bet sutiko vadinti seni draugai iš Danijos - „Batida" teatras, savo dvasia tikri ASSITEJ nariai, patys kelionei pas mus ieško pinigų.
2015 metų sausį vyks nauji „Lietuvos ASITEŽO" prezidento rinkimai. Pareigų skambesys žmones vilioja, bet juk reikia daug ir neatlygintinai dirbti! Paprastai per rinkimus į mane visi maldaujančiai žiūri - „tempki ir toliau!". Suprantu: aš neturiu savo teatro, dirbu dėl visų. Žmonės, kurie turi savo teatrus, yra užimti, pervargę. „Lietuvos ASITEŽAS" - toks kūrinys, kuris turi „įsisukti", vėliau, kai asociacija sustiprės, atsiras ir norinčių dirbti... Jau 14 metų! Didžiulis įdirbis, Dieve padėk, kad jis nežūtų...
