Kai kalbame apie teatro ir visuomenės santykius (sankirtas, susikirtimus, sanglaudas ir t. t.), negalime nepaliesti to, ką vadiname labai jau įvairiai: politinis teatras, socialinis teatras, dokumentinis teatras ir t. t. Šioje zonoje akivaizdi terminologijos painiava, kurią būtų naudinga pagaliau „išsinarplioti”. Kita vertus, ar nėra painiavos, įsivaizduojant reiškinius, kuriuos šiais terminais mėginame įvardyti? Juolab kai kalbame apie Lietuvos kontekstą? Pamėginome prakalbinti kelis teatro praktikus ir teoretikus apie tai, ką jiems reiškia terminai politinis / socialinis ir t. t. teatras ir ar jie mato šiais terminais užkoduotą tikrovę mūsų scenoje?
Režisierius Jonas Vaitkus
Nežinau pasaulyje gryno politinio teatro pavyzdžių, nebent tik partinius suvažiavimus sovietmečiu ar atskirų partijų susibėgimus prieš rinkimus. Tai vyksta visose valstybėse, o politinio teatro, kaip gryno žanro, nėra ir negali būti.
Jei žvelgsi išoriškai, toks teatras – baisi nuobodybė ir banalybė.
O teatro be politinio atspalvio irgi nėra, nes mūsų socialinį, moralinį, religinį, lytinį, šeimos, laisvalaikio, darbinių santykių, kūrybinį gyvenimą tiesiogiai ar netiesiogiai veikia politinių partijų vyriausybėn deleguotų žmonių sprendimai ir jų vykdymas realiame gyvenime.
Režisierius Vidas Bareikis
Pirmiausia politinis ar socialinis teatras yra tas, kuris yra socialiai aktyvus, nukreiptas konkrečiai į žiūrovo sąmoningumo didinimą ir provokaciją, verčiančią jį ištrūkti iš komforto zonos.
Lietuvoje tokio teatro tradicija yra labai gili, ir paradoksalu, kad pasibaigus Sovietų Sąjungai šis reiškinys priblėso. Greičiausiai tai yra tokio pobūdžio teatras, kuris reikalauja aktyvaus priešo, didžiulio pasipriešinimo. Kai aplinka yra apvyniota „cukraus vata”, tokia forma nėra labai gyvastinga. Nors apraiškų tikrai pasitaiko daugelio režisierių kūryboje.
Kad ir kaip būtų, kiekvienas sąžiningas kūrėjas yra vienaip ar kitaip socialiai aktyvus – kitaip jo veikla būtų elementarus laisvalaikis, kurį jis kažkodėl siūlo ir kitiems.
Ar jis kaip reiškinys dabar egzistuoja Lietuvos scenoje? Žinoma, egzistuoja, Lietuvoje yra daug ir labai įvairaus teatro, ir nereikia, kaip visada, zyzti, kad kažko čia nėra. Gal reikėtų labiau pasidžiaugti tuo, ką turime. Žinoma, niekada nebus per daug ir, žinoma, savi niekada nebus tokie mylimi kaip svetimi, bet, manau, tai turi keistis. Lietuva yra dideles teatro tradicijas turinti šalis, ir apie tai šneka visi aplinkui – Rusijoje, Baltijos šalyse, tik kažkodėl pas mus vis kažko kažkam trūksta.
Puikius socialinius spektaklius kuriantys Agnius Jankevičius, Jonas Vaitkus, manau, yra tokio politinio ir socialinio aktyvumo, kad reikėtų to pavydėti ir mokytis daug kam. Tado Montrimo darbas „Ribos” yra neblogas pavyzdys. Galų gale aš ir mano kolegos aktoriai į teatrą atėjome su spektakliu „Žvaigždžių kruša”, nagrinėjusiu opų to meto socialinį realybės šou paradoksą. Ir dar galėčiau paminėti bent keletą puikių šio pobūdžio darbų. Šiuo metu kurdamas Latvijoje matau, kad čia yra visai kita tradicija, ir jie socialiai, politiškai orientuoto teatro turi daugiau, bet yra dalykų, kurių čia niekada nepamatysi ir kurie gimsta tik Lietuvoje. Jais reikia džiaugtis ir skatinti.
Teatrologas Andrius Jevsejevas
Įvairių teatro filosofijų diskurse esama įvairių požiūrių į scenos meno kūrinį kaip į politinį aktą. Pradedant garsiąja Georgo Lukácso ir Bertolto Brechto polemika dėl realizmo ir modernizmo, kolektyvinių ir individualistinių, objektyvistinių ir subjektyvistinių, reflekcionistinių ir intervencionistinių, galiausiai draminių ir epinių perspektyvų suvokiant teatrą kaip visavertį politinės veiklos sferos dalyvį, baigiant, pavyzdžiui, brazilų teatro tyrėjo Augusto Boalio teiginiu, kad „bet koks teatras neišvengiamai yra politinis, nes visos žmogaus veiklos yra politinės, o teatras – viena iš šių veiklų. Bandantys atskirti teatrą nuo politikos nori mus suklaidinti – o tai yra politinė pozicija”.
Mano ne kaip teatrologo ar kritiko, o kaip paprasto teatro žiūrovo, nuomone, bet koks veiksmas, kuriuo sąmoningai siekiama veikti įprastą, nusistovėjusią socialinę tvarką, gali būti vadinamas politiniu veiksmu. Taip pat ir teatre ar meninėje veikoje apskritai.
Teatro, kaip sąmoningos politinės veiklos pavyzdžių, šiandieninėje Lietuvoje yra itin mažai. O tai teatrą daro antraeilės svarbos reiškiniu, su kuriuo galima nesiskaityti, kuris yra nepavojingas nusistovėjusiai kultūrinei, socialinei, politinei paradigmai.
B. Brechtas yra rašęs, kad teatras turi ne reflektuoti tikrovę, o mesti jai iššūkį. Kitaip jis yra politiškai ir estetiškai bevaisis. O mūsų šiandieninis teatras, vis ryžtingiau „grįžtantis prie tikrųjų vertybių”, užtikrintai tampa ta terpe, kurioje savotiškai ištirpsta bet kokių visuomeninių permainų galimybės. Dėl to „dėdės iš aukščiau” tik džiaugsmingai trina rankas.
Pakanka prisiminti, kaip agresyviai mūsų kultūrinis „elitas” mėgino neigti arba bent sunorminti individualistinę mąstymo apie holokaustą perspektyvą teigiantį spektaklį „Mūsų klasė” (LNDT, rež. Yana Ross), kokių niekinančių reakcijų sulaukė apie kitokį koegzistavimą teatre ir – nors ir neryžtingai, lyg pusbalsiu, – visuomenėje kalbantis spektaklis „Mr. Fluxus” ir aplink jį organizuotos akcijos viešosiose erdvėse („No Theatre”, rež. Vidas Bareikis). Ką ir kalbėti apie prieš porą metų visokio plauko sektantus kone su šakėmis į gatves išvariusį Romeo Castellucci spektaklį, kuriuo dargi pasinaudota ir kaip savotiška dūmų užsklanda, leidusia išvengti viešojo sektoriaus diskusijų dėl vienbalsiai parlamente priimtų kriminalinės žvalgybos įstatymo pataisų, įgalinusių mūsų „išrinktuosius” beveik nevaržomai sekti ir prireikus kontroliuoti mūsų privatų gyvenimą ar jau seniai ir į teatrinės domės lauką persikėlusią nelaimingąją „Krantinės arką” (skulptorius Vladas Urbanavičius), atsidūrusioje pačioje netinkamiausioje, o tuo pat metu ir labiausiai pritinkančioje, vietoje. Kryžkelėje tarp stiklinio, daugiaaukščio rytojaus, šviesios komunistinės vakardienos ant dviejų tiltų – vieno, kuris žalias, ir kito, kurį dar visai neseniai buvo siekiama pavadinti neseniai mirusio Vado vardu, – ir marmurinės dabarties – Vladimiro Iljičiaus, persirengusio Vincu Kudirka, paminklo Gedimino prospekte.
Šiame kontekste norėčiau grįžti prie A. Boalio minties, kad teatras yra ginklas, kurį valdančiosios klasės siekia kontroliuoti ir išnaudoti kaip dominavimo įrankį. Būtent dėl šios priežasties, pasak Boalio, dėl teatro verta kovoti.
Teatrologė Goda Dapšytė
Terminas politinis teatras nėra iki galo apibrėžtas, ir šis neapibrėžtumas, matyt, labiausiai sietinas su tuo, kad visas teatras, žvelgiant etimologiškai, yra politiškas (nes visad vienaip ar kitaip kalba apie individą visuomenėje). Tačiau dažniausiai, vartodami šį terminą, šnekame apie tam tikrą sceninės raiškos specifiką ar pasirinktą spektaklio temą. Jei pažvelgtume į teatro žinynus, unifikuoto apibrėžimo atrasti veikiausiai nepavyks, tačiau daugelis iš jų politinį teatrą sieja su atskiromis teatro formomis, tokiomis kaip „agitpropas”, populiarusis, epinis, dokumentinis, partizaninis, bendruomenės, masių teatras ir pan. Šiuo klausimu esu linkusi pirmiausia vadovautis Patrice Pavis pateikiamu apibrėžimu, kuriuo remiantis visoms minėtoms formoms yra būdingas siekis įteigti tam tikrą teoriją, visuomeninius įsitikinimus ar filosofinį projektą.
Taigi politiniu būčiau linkusi laikyti teatrą, kurio tikslai visų pirma yra ne estetiniai, o politiniai. Tai teatras, rizikuojantis peržengti teatro ar meno ribas ir tapti politine manifestacija, protesto akcija ar demonstracija. Estetiniai sprendimai šiuo atveju tampa antraeiliai ir svarbūs kaip pagalbinės priemonės politinėms ar socialinėms idėjoms išreikšti ar net pasikeitimams pasiekti.
Tačiau toks požiūris tinka kalbant apie sąlyginai grynąsias politinio teatro formas. Grįžtant prie paties termino, jo ambivalentiškumas atveria gana platų probleminį lauką ir interpretacijų galimybes. Siekiant jas šiek tiek susiaurinti, manau, būtų galima pasitelkti skirtį tarp terminų politinis ir politiškas. Pirmąjį apibrėžiant kaip tiesiogiai susijusį su politika, o antrąjį – kaip turintį politinį atspalvį . Šia skirtimi teatro atveju būtų galima naudotis skiriant politinio teatro formas nuo spektaklių, turinčių politiškų bruožų. Taigi spektaklių temos ar nagrinėjamos problemos bei kontekstai, kuriuose jie sukuriami ar pristatomi, gali suteikti politiškumo, kuris paskirais atvejais gali tapti ir svarbiausia savybe. Tačiau politiniais juos dažniausiai paverčia kūrėjų keliami tikslai, kurie pirmiausia ir turėtų būti politiniai.
Vadovaujantis tokiu požiūriu, reikia pripažinti, kad politinis teatras apsiriboja pavieniais reiškiniais, netampančiais bent kiek ryškesne kryptimi. Bene vienintelis ryškus pastarojo lietuvių teatro etapo pavyzdys galėtų būti 1988-1991 m. veikęs Gintaro Varno „Šėpos” teatras. Tačiau politiškų spektaklių (gvildenančių tiesiogiai su politika ar socialiniais klausimais susijusias temas, gimstančių tam tikrame politiniame kontekste ir pan.) galima rasti nemažai. Įdomu tai, kad pastaruoju metu ne vienas spektaklio kūrėjas savo pasisakymuose mėgina išsižadėti politinio teatro ir teatro politiškumo. Mane labiausiai stebina ne tiek tai, kad lietuvių teatras vengia politiškumo (galbūt čia būtų galima įžvelgti ar pa(si)teisinti „sovietmečio trauma”), bet tai, kad mėginama atsiriboti nuo šios prigimtinės teatro savybės.
Teatrologė Lina Klusaitė
Politinio teatro samprata iš tiesų yra labai plati, egzistuoja daugybė apibrėžimų, todėl kiekvienu atveju reikėtų susitarti dėl šio koncepto vartojimo. Lietuvoje politinis teatras dažnai tapatinamas su socialiniu, tačiau tai nėra visiškai tapatūs dariniai. Sakydami socialinis, paprastai turime omenyje tokį teatrą, kuris kelia aikštėn, reflektuoja ir kritiškai vertina aktualias visuomenines problemas, šiuo tikslu buria bendruomenę ir siekia socialinio poveikio ar pokyčio. Žodis politinis turi kitokią prasmę. Šios sąvokos etimologija (gr. politike – valstybės valdymas) pirmiausia reiškia sąsajas su valstybės politika ir valdančiuoju sluoksniu, vadovaujančia institucija. Taip pat jai priskiriamas ir tam tikro požiūrio, ideologijos, pozicijos palaikymas, kitaip tariant, politinis įtikinėjimas. Taigi pats žodis politinis nurodo teatrą, sąmoningai angažuotą kokia nors ideologija, idėja, pozicija. Šiuo požiūriu bet kokį teatrą galime vadinti politiniu, nesvarbu, ar jis būtų paremtas marksistinėmis, ar krikščioniškomis pažiūromis, išreikštų amžinąsias vertybes ar dekonstrukcinius siekius. Toks apibrėžimas, be abejo, perdėm abstraktus ir platus, kad būtų galima jį taikyti konkrečiais atvejais. Remiantis sąvokos etimologija, politiniu teatru vis dėlto turėtume vadinti tokius ideologiškai angažuotus spektaklius, kurie stengiasi įtvirtinti kokios nors grupės (dažniausiai dominuojančios) nustatytą simbolinę tvarką, skelbiamas priimtinas reikšmes. Paradoksalu, bet politinis teatras ne visada suderinamas su kritiniu požiūriu. Neatsitiktinai geriausi politinio teatro pavyzdžiai gimsta totalitariniuose režimuose, kur menas paverčiamas įtikinėjančia propaganda, agitacija, manifestu, dokumentinių faktų viešinimu. Kadangi idėjoms išreikšti reikalingas žodis, politiniuose spektakliuose dažnai dominuoja kalba, literatūra. Į tokį teatrą reikia įsigilinti, suprasti ir pritarti, jis neatsiejamas nuo oficialiai pripažintų IN struktūrų. Netgi žymieji Bertoldo Brechto spektakliai, atvėrę galimybę kritiškam mąstymui, dar buvo neperžengę kalbos slenksčio, neiškritę iš priimtinų, saugių IN teatro rėmų. OFF struktūros, radikaliai griaunančios kanoninius scenos meno pagrindus, šiandien siejamos su literatūros atmetimu, staigiais formos ir vietos pokyčiais, įtūžusiu, rizikuojančiu ir tuo būdu save naikinančiu avangardiniu teatru, kuris kūrėsi iš apačios ir rodė nuogą užpakalį nusistovėjusioms normoms, vyraujančiai ideologijai. Šiuo atveju revoliucingai, maištingai nusiteikęs nereiškia politinis. Politiniu tokį teatrą galima vadinti tik ta prasme, kad jis aiškiai oponavo dominuojantiems požiūriams tiek turinio, tiek formos atžvilgiu.
Ar politinio teatro reiškinys egzistuoja šiuolaikiniame Lietuvos teatre, klausimas, žinoma, diskutuotinas. Jeigu sutiksime su plačiąja apibrėžimo versija ir teiginiu, kad tokiam teatrui politiniai lozungai nebūtini, turėsime pripažinti, kad toks tik ir yra. Praėjus propagandinei socrealizmo epochai, šiandien Lietuvoje regime nuo IN struktūrų neatsiejamą, saugiai kalbos prieigose įsikūrusį, įtikinėjimo retorika paremtą teatrą, siekiantį įtvirtinti visuotinai priimtinas vertybes, pasaulėžiūras, oficialius didžiuosius pasakojimus. Kitaip tariant, tai – daugumai atstovaujantis teatras, palaikantis hierarchinius vertybinius centrus, išplaukiančius iš vyraujančios ideologijos. Ryškiausiais tokio teatro pavyzdžiais galėtume įvardyti Jono Vaitkaus spektaklius, kuriais jis užima vieną ar kitą politinę, etinę poziciją, moralizuoja ir rodo visuomenei jos iškrypusį veidą. Režisieriaus pastatymuose deklaruojama konfrontacija su visuomene pasirodo priimtina tiek valdančiajai daugumai, tiek „liaudžiai”, nes palaiko nekvestionuojamas amžinąsias vertybes. Net ir pagal Henriko Ibseno pjesę pastatytas „Visuomenės priešas”, kurį su pasipiktinimu sutiko kai kurie Lietuvos valdžios atstovai, iš tiesų yra politiškai teisingas, neperžengiantis padorumo ir IN teatro ribų, atitinkantis daugumos supratimą ir įsivaizdavimą. Prie tokio teatro pavyzdžių galėtume priskirti ir Oskaro Koršunovo pagal Just. Marcinkevičiaus dramą sukurtą „Katedrą”, kuria režisierius legitimavosi kaip valstybei lojalus menininkas, įtvirtinęs hierarchinius vertybinius centrus ir oficialų, daugumai vartoti pritaikytą pasakojimą apie Lietuvos istoriją. Koršunovo režisuoti naujosios dramaturgijos spektakliai ir Mariaus Ivaškevičiaus „Išvarymas” artimesni socialiniam teatrui jau vien dėl to, kad pasakoja apie marginalinius personažus, kalbančius jų autentišku, daugelį atstumiančiu gatviniu slengu. Gaila, bet Lietuvoje savo saugia būtimi rizikuojančio opozicinio OFF teatro pavyzdžių vargiai galėtume rasti. Jeigu vis dėlto reikėtų juos įvardyti, arčiausiai tokio teatro būtų „No Theatre” gatvės akcijos ir „Mr. Fluxus, arba šarlatanai” bei iš žymiojo klasiko pasityčiojęs Artūro Areimos „Julijus Cezaris”.
LIETUVOS SCENA
