Spalio 4 d. Maskvoje dėl širdies nepakankamumo mirė vienas didžiausių Rusijos režisierių Jurijus Liubimovas. Jam buvo 97 metai. Jis labiausiai žinomas kaip vadovavęs legendiniam Tagankos teatrui, kuris šįmet šventė savo 50-metį.
7-8 dešimtmečiais šio teatro spektakliai tapo tais, kuriuos šiandien vadiname kultiniais. Bertoldo Brechto „Geras žmogus iš Sezano", „Antipasauliai" pagal Andrejaus Voznesenskio eiles, „Paklausykite!" pagal Vladimirą Majakovskį, „10 dienų, sukrėtusių pasaulį" pagal Johno Reedo žurnalistiką sukrėtė teatrinę, o vėliau ir partinę Maskvą. Tai buvo tikras brechtiškasis teatras, kvietęs žiūrovus kitaip žvelgti į aplinkinį pasaulį ir galvoti patiems. Šiame teatre išaugo tokios žvaigždės kaip Ala Demidova, Vladimiras Vysockis, Venjaminas Smechovas, Leonidas Filatovas. Teatras buvo labai mėgiamas maskviečių, jis su gastrolėmis ėmė važinėti ir po užsienio šalis.
Patekęs į sovietinės valdžios nemalonę Jurijus Liubimovas neteko galimybės statyti spektaklius Tagankoje ir 1984 m. išvyko režisuoti į Angliją. Bet ten davus keletą interviu užsienio žurnalistams, jam buvo atimta sovietinė pilietybė. Jis toliau statė spektaklius Jungtinėje karalystėje, JAV, Austrijoje, Italijoje, Vokietijoje. 1988 m. atsiradus galimybei grįžo į Rusiją, Maskvoje buvo leisti statyti anksčiau cenzūruoti jo spektakliai. 2011 m. po konflikto su teatro aktoriais jis išėjo iš Tagankos. Vien šiame teatre jis pastatė daugiau nei 100 spektaklių.
Nors J. Liubimovas kūrė sovietmečiu, ir jo sukurtų spektaklių turinys neišvengiamai turėjo komunistinės ideologijos elementų, tačiau jų demokratinis „laisvamaniškas" skambesys, ir ypatingas režisieriaus talentas padarė didžiulę įtaką XX a. pabaigos visos Europos teatrui, tos įtakos neišvengė ir Lietuvos teatro režisūros svariausi autoritetai.
Menų faktūros inf.
„Tuo metu, kai sovietinis teatras sunkiai mėgino išsilaisvinti iš Stanislavskio sistemos dogmų ir bandė užčiuopti naujas kūrybos erdves, Jurijus Liubimovas vienas pirmųjų sujaukė visuotinį sąstingį. Jis demonstratyviai iškabino savojo teatro vestibiulyje Mejercholdo, Vachtangovo ir Brechto atvaizdus, o tuomet tai buvo drąsus iššūkis. Jo dėka scenoje pradėjo siautėti lig tol neregėta gatvės teatro-manifestacijos dvasia, šiurpinusi publiką eretiškomis metaforomis, o to meto valdžios ideologijos sergėtojams sukeldavusi baimės šoką. Jis drąsiai derino pantomimą, klounadą, groteską ir poetiškumą, scenos vyksmą plėtė į žiūrovų salę, vestibiulį ir į lauką. Iš margų epizodų chaoso jis kūrė visavertę meninę visumą. Modernumo plotmėje tuomet jis buvo lyderis be konkurencijos...
Sukilęs prieš taisykles, kurias diktavo tradicinė dramaturgija, Liubimovas atvėrė šliuzus naujai literatūrai, ir į Tagankos teatro sceną tarsi srauni upė plūstelėjo ir moderni rusų proza, ir naujausia poezija. Išties revoliucingas buvo jo inscenizavimo metodas, kai jis kūrė laisvas ir įmantrias scenines kompozicijas. Tai suteikdavo galimybę kurti naujas prasmes iš skirtingų epizodų ir, kaip tuomet atrodė, iš itin rizikingų – ir forma, ir prasmėmis – derinių...
Akivaizdu, kad J. Liubimovas itin mėgo nepaisyti diktuojamų taisyklių ir normų. Jis netverdavo savo kailyje, kai kas nors teatre būdavo pedantiškai sutvarkyta, beatodairiškai sujaukdavo susiklosčiusią tvarką ir čia pat atvirai tyčiojosi iš tų, kurie tikėjosi iš jo tvarkos ir ramybės. Visų pirma jis buvo puikus aktorius, ir visa, ką jis darė teatre, būdavo afišuota ir demonstratyvu. Jo motina buvo čigonė, tad anarchiškumas ir savivalė buvo natūralus jo kraujo šauksmas. Jo spektakliuose visuomet reiškėsi jo, kaip kūrėjo, siautulingas, kartais įžūlus, kartais piktokas ir netgi plėšrus instinktas. Toks jis išliko iki pat savo senatvės“, – taip apie Jurijų Liubimovą 2008 m. rašė rusų teatro kritikė Marina Zajonc (1944-2010)
