Valstybinis Vilniaus mažasis teatras šį rudenį pasitinka savo jubiliejinį, 25-ąjį sezoną. 1990 kovo 2 dieną režisieriaus Rimo Tumino „mažiukų” trupė oficialiai tapo Vilniaus mažuoju teatru. Su naujuoju sezonu sutampantis kuklus jubiliejus tapo impulsu žiūrovų ypač mylimam teatrui iškelti sau didelius iššūkius ir kūrybinius tikslus.
„Tegul visas pasaulio blogis paskęsta mūsų atjautoje”, – šia citata iš Antono Čechovo pjesės „Dėdė Vania” 25-ojo sezono misiją lakoniškai apibūdina Vilniaus Mažojo teatro meno vadovas režisierius Rimas Tuminas. Šis menininkas Lietuvai padovanojo teatrą, tapusį sakralia susitikimų su kenčiančių, mylinčių, publikai ir vienas kitam atsiveriančių žmonių erdve. 2015 m. kovą režisieriaus Rimo Tumino premjerų išsiilgusių žiūrovų laukia naujausias maestro pastatymas, kuris, tikimasi, suvienys visas Mažojo teatro kūrybines pajėgas, primins Lietuvos teatro istorijai svarbiausius, kertinius dramaturgijos šedevrus ir tik teatre įmanomą džiaugsmą. Meno vadovo pavaduotoja režisierė Gabrielė Tuminaitė akcentavo: „Valstybinio Vilniaus mažojo teatro 25-metis, kurį minėsime kitų metų kovą, tikiuosi, suburs trupę bendrai kūrybai. Norisi kokybės, tikslingumo ir profesinės tiesos”.
Mažojo teatro jubiliejinį sezoną rugsėjo 11 dieną pradėjo dar pavasarį didžiulio publikos dėmesio sulaukusi režisierės Gabrielės Tuminaitės premjera „Dėdės ir dėdienės” pagal Juozo Tumo – Vaižganto apysaką. Naujajame sezone „Dėdžių ir dėdienių” laukia ypač intensyvios gastrolės po visą Lietuvą, prie spektaklio kūrybinės komandos prisijungė scenografė ir kostiumų dailininkė Vilma Galeckaitė – Dabkienė, aktorius Arvydas Dapšys.
Spalio 23 dieną įvyks pirmoji šio sezono Mažojo teatro premjera – „Savižudis”. Spektaklį pagal dramatišką, aštrią, šiurpiai juokingą dramaturgo Nikolajaus Erdmano pjesę kuria režisierė Gabrielė Tuminaitė. Teatrui ypač svarbioje premjeroje žiūrovai išvys ir teatro aktorių pajėgas sustiprinusius jaunuosius kūrėjus – Daumantą Ciunį, Agnę Kiškytę (pedagogas Jonas Vaitkus), Indrę Patkauskaitę ir Tomą Rinkūną. Pristatydama būsimą „Savižudžio” premjerą režisierė Gabrielė Tuminaitė teigė: „Mums teko įveikti abejones dėl Erdmano pjesės, tam tikrą pasipriešinimą jai. Pradžioje skyrėme 10 dienų pasitikrinimui, ar įveiksime satyrinę, 1928 metais sukurtą pjesę. Repetuodami apčiuopėme jos aktualumą, teatrališkumą, nors išoriškai dirbtinai jos neaktualizuosime. Pjesė „Savižudis” iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti „senstelėjusi” – esama „sovietinio” humoro. Perskaičiusi pjesę, nesusižavėjau ja. Bet repeticijų metu atradome netikėtų poteksčių, supratome, kad pjesė gerai sukonstruota, bet buitiniu stiliumi režisuoti jos neverta. Skaitant originalo kalba, stebina pjesės ritmas ir forma. Mūsų atsinaujinusiam kolektyvui dirbti buvo smagu”.
Lapkritį Vilniaus mažajame teatre prasidės intensyvios spektaklio mažiesiems žiūrovams „Snieguolė ir septyni nykštukai” repeticijos. Spektaklio režisierius Evaldas Jaras būsimo pastatymo inscenizacijai pasirinkdamas klasikinę brolių Grimų pasaką „Snieguolė”, siekia moderniai, kūrybingai ir aktualiai perskaityti vaikams puikiai žinomos pasakos siužetą.
2015 metų pavasarį į Mažąjį teatrą tradiciškai grįš jau septintasis Tarptautinis teatrinių debiutų festivalis „Tylos!”. Vis didesnes menines ambicijas ir kūrybinę debiutantų drąsą atskleidžiantis festivalis kasmet Mažojo teatro repertuarą papildo tikrais meniniais perliukais. Po šio pavasario „Tylos!” Mažojo teatro repertuare liko režisieriaus Balio Latėno garsų spektaklis „Kelionė be bagažo”. Spektaklyje vaidina jaunosios Vilniaus Kolegijos diplomantės. „Norime pažadinti žmonių vaizduotę, norime, kad jie pasivaikščiotų po savo smegenų kambarius. Įdomiausia, kad išėję iš to paties spektaklio žmonės pasakoja visiškai skirtingus dalykus”, – teigia spektaklio „Kelionė be bagažo” kūrėjai.
Apibendrindama 25-ąjį Vilniaus mažojo teatro sezoną režisierė Gabrielė Tuminaitė teigė: „Mano bendraminčių, bendraamžių karta ir aš pati, kaip kūrėja, jaučiu prasmės stygių, mus erzina deklaratyvūs lozungai ir nereikšmingų dalykų sureikšminimas, masinis išprotėjimas dėl tam tikrų sensacijų, tariamų „naujienų” gaudymas. Visa tai tarpusavyje mes jau seniai esame pašiepę. Esame tarsi aukščiau viso šito, stengiamės į tai nekreipti dėmesio, bet tai irgi pavojaus signalas. Nikolajaus Erdmano pjesė savaime išprovokavo mūsų norą pasisakyti. Ar teatras nebeturi didelių galių daryti įtaką žmonių pasaulėžiūrai? Informacijos šiukšlyno srautas – nenumaldomas? Pjesėje „Savižudis” yra informacinės, menų, performansų, socialinių susiskaldymų, visuotinio rėkimo ir politikų pažadų apokalipsė. Virtualioje erdvėje nebėra jokio skirtumo tarp karo vaizdų, juokingo kačiuko ir nuogu užpakaliu lakstančio transvestito… Viskas tampa vienoda ir be jokios reikšmės. Žmogus jaučiasi bejėgis. Ne tiesiogine prasme norisi tapti savižudžiu, o metafizine. Pabrėžiu – „Savižudžiu” mes neanalizuojame politikos ar socialinių reiškinių. Teatras veiksmingesnis naudodamasis savo sričiai būdingais įrankiais. Studijavau kultūros istoriją, antropologiją, bendrauju su buvusiais kurso draugais, skaitau jų tyrimus, publikacijas. Todėl man atrodo juokingos deklaracijos, kad teatras neva „skrodžia” visuomenę – nereikia niekada tikėti viena kuria nors „rėkiančia” teorija… „Socialinis teatras” neretai savitikslis, tampantis dar viena melagystės forma. Socialiniai tipažai, jei jie nėra kūrybiškai sukurti, tampa melu. Taip galima prarasti nemažai kritiškai mąstančių žiūrovų. Teatrui nereikia užsidaryti, – esą žiūrovai kvaili ir „nieko nesupras”. Juk akivaizdu – yra masė ir galinga masė kritiškai ir progresyviai mąstančių žmonių. Reikia pasitelkus visas mums pavaldžias menines priemones padėti šiems žiūrovams iš naujo atrasti Vilniaus mažąjį teatrą. Kreiptis tiesiogiai į juos, parinkti jiems artimą, suprantamą teatrinės kalbos tonaciją, išprovokuoti žiūrovo kritiškumą, galbūt net priversti mums oponuoti – kol kas tiek pirmųjų, šio naujojo teatrinio sezono, planų”.
VMT inf.
