Neseniai šalies knygynus pasiekė nauja knyga - „Postsovietinis Lietuvos teatras: istorija, tapatybė, atmintis" (Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2014, -424 p.). Tai keturių teatrologų - Jurgitos Staniškytės, Rasos Vasinauskaitė, Edgaro Klivio ir Martyno Petriko - keleto metų tyrinėjimų rezultatas. Šioje kolektyvinėje monografijoje siekiama suformuluoti Lietuvos teatro raidos po 1990 koncepciją, išryškinti estetines, visuomenines, politines teatro ir jo formų kaitos tendencijas.
Studija „raiko" Lietuvos teatrą keletu pjūvių - istorijos ir jos atminties, nacionalinės tapatybės ir kanono. „Kintantis socialinis, politinis, kultūrinis fonas vertė peržiūrėti Lietuvos teatro poziciją pakitusioje kultūros schemoje, permąstyti teatro funkcijas, kitaip interpretuoti nacionalines ir menines tapatybės formas",- rašoma knygos įžangoje.
Nagrinėdamas atmintį kaip tarpukario vaizdinius šiuolaikiniame Lietuvos teatre, Martynas Petrikas remiasi spektakliais pagal Sauliaus Šaltenio, Antano Škėmos, Mariaus Katiliškio, Kazio Binkio, Petro Vaičiūno, Mariaus Ivaškevičiaus ir Herkaus Kunčiaus tekstus. Edgaro Klivio parengtame skyriuje, skirtame sovietinio režimo atminčiai ir reprezentacijoms šiuolaikiniame Lietuvos teatre, siekiama aprašyti skirtingas sovietines epochos atminties formas ir kritiškai apibrėžti socialinę jų reikšmę.
Rasa Vasinauskaitė bando aptikti tapatybės slinktis nagrinėdama, kaip kito sceninis herojus. Jos teigimu, paskutiniais sovietinio laikotarpio metais susiformavo aiški sceninio herojaus, kaip laiko herojaus, samprata, grįsta idealistinėmis kūrėjų intencijomis, vienos ar kitos kartos teatrinės estetikos ypatumais ir menininko, kaip nepriklausomo kūrėjo, archetipu.
Kalbėdami apie teatro visuomeninių funkcijų kaitą autoriai bando aptikti totalitarinės visuomenės teatro kanoną ir apibrėžia jį kaip metaforinę režisūros kryptį, kaip autorinę režisūrą. Jurgita Staniškytė, kalbėdama apie modernų kanoną, gilinasi ir į naujus reprezentacijos principus, teigdama, kad jie, vienaip ar kitaip besisiejantys su postmoderniojo teatro estetika, šiandien skleidžiasi gerokai sudėtingesnėmis ir sunkiau suvokiamomis trajektorijomis.
Šią knygą - pirmiausia kaip mokslinį tyrimą, o vėliau kaip knygą parėmė Lietuvos mokslo taryba.
Menų faktūros inf.
