Asta Šiukšterienė
Šiaulių dramos aktorė Teresė Maliukevičiūtė ką tik atšventė jubiliejų. Be pompastiškų sveikinimų scenoje, o jaukiai tarp savų savo tėviškėje, Druskininkų miškuose. Prieš išvykstant vasaros atostogų į Dzūkiją pasidalino mintimis apie aktorystės patirtį, žmones, tai, kas ją palaiko visus tuos metus. Šiaulių dramos teatre Teresė sukūrė beveik aštuonias dešimtis vaidmenų, kurie augo kartu su aktore nuo vaikiškai ir jaunatviškai žavingų iki brandžių, bet svarbiausi jų gyvenimo teatre.
– Jūs teatre jau beveik penkis dešimtmečius, per kuriuos teatras, kaip reiškinys, labai keitėsi. Kaip tą kaitą matote ir vertinate jūs?
– Šiais laikais visiems skirtingas teatras patinka. O anksčiau buvo kitoks teatras - gilesnis, psichologiškesnis. Pasigendu dabar tos gilumos vaidmenyse. Nors ne apie visus taip galima sakyti. Iš paskutiniųjų man labai patiko režisieriaus Jono Vaitkaus „Nebylys". Jis lyg apvertė Vaižganto kūrinį aukštyn kojom. Labai įdomus spektaklis.
– Kokie spektakliai, vaidmenys ar režisieriai jums yra palikę giliausią įspaudą?
– Tikrai ne vienas. Bet galiu pasakyti, kad man visada įdomu dirbti su režisieriumi Gyčiu Padegimu. Jis taip perteikia vaidmenis, pats pabūna visų vaidmenyse, per repeticijas viską išvaidina - aktoriams reikia tik jį stebėti. O ryškiausias vaidmuo - Elena, beprotė Žemaitės dukra (V. Jasukaitytės spektaklis „Žemaitė", 1986 m. režisuotas G. Padegimo, - aut. past.)... Buvo labai sunkus vaidmuo, dramatiškas, kai kurie išgyvenimai nesvetimi ir man buvo, tai buvo labai sunku vaidinti. Elenos likimas dramatiškas, tragiškas, pririštai būti... (nutyla). Tikrai labai skausminga.
– O save labiau dramos ar komedijos aktorėms priskirtumėte?
– Aišku, komiški vaidmenys buvo lengvesni man, dzūkei, nes visi mes dzūkai - komikai. Labai norėjau kokios geros komedijos ir gero režisieriaus. Vaikiškuose spektakliuose daug vaidinau. Bet man pačiai nepaprastai įdomūs gilesni, dramatiškesni vaidmenys. Vienas tokių - ponia Irma Petro Vaičiūno spektaklyje „Priskėlimas". Tai buvo toks formos spektaklis. Jį režisavo Aurelija Ragauskaitė, kuri reikalavo maksimalaus atsidavimo, emocijų ir labai greitai, reikėdavo tiesiog įšokti į vaidmenį.
Man nelabai rūpėjo, ar vaidmuo pagrindinis ar antraeilis, tik norėdavosi, kad jis būtų įdomus, atsiskleistų visapusiška moteris. Bet tokių aš daug negaudavau, kitos gaudavo. Bet aš nepavydėjau. Visiškai neturiu pavydo jausmo, nors teatre pavydo yra. Aš vis laukdavau: dar gausiu, dar gausiu, pati režisieriams nesisiūlydavau. Negaliu per save peržengti, prašyti vaidmens, mane turi pasirinkti. Galvodavau, kad man dar reikia paaugti, tobulėti, kad gaučiau norimą vaidmenį. Absoliučiai patenkinta savo darbu aš niekada nebuvau. Ko jau ko, gudrumo neturiu, o reikia būti gudriai. O ir nemėgstu aš gudrių žmonių, man patinka žmonės gilūs, paprasti. Juk dabar tai taip reta.
– Ar buvote kada suabejojusi aktorystės pasirinkimu?
– Ne, niekada. Buvau 15-16 metų, kai susimąsčiau, kuo noriu būti: gal psichologe, gal teisininke, gal aktore? „Aktore", - viena pati sau galvojau ir niekam niekam nesakiau. Mokykloje kelis kartus šokau „Kepurinę" ir kelis kartus dainavau sekstete. Tai buvo visa mano sceninė patirtis.
– Su tokiu bagažu stojote mokytis aktorystės?
– Bagažas buvo mano aplinka, kurioje užaugau: susikroviau tą bagažą iš gamtos, žmonių, vakaruškų, iš viso to stebėjimo. Nedrąsu buvo stoti, norėjau dar save geriau pažinti. Bet nebebuvo kelio atgal, kadangi išvažiavus iš kaimo, atsidūriau tarp žmonių ir tada prasidėjo... gyvenimo teatras.
Patekti į aktorinį, manau, man padėjo tai, kad nebuvau kokia pamaiva, o buvau natūrali, tačiau tuo pačiu įdomi, originali. Priėmimo komisija sakė, kad tokios dar nematė. Neturėjau nė lašo dirbtinumo. Bendraudama analizuodavau kiekvieną žmogų, greitai perprasdavau, kaip elgtis ir kalbėti: su vienu - vienaip, su kitu - kitaip. Mėgau būti dėmesio centre. Ir aš tokia buvau natūrali, ir tuo visus žavėdavau. Ir kartu buvau naivi be galo, viskuo tikėjau. Turbūt tai atsivežiau iš kaimo. Kaime juk žmonės labai natūralūs. Jei aš būčiau ne iš kaimo, tai tikriausiai nebūčiau tuo, kas esu. Ir dabar be to negaliu: man kaimas, ypač buvimas vienai miške, yra pasaka: vabalai, net tie uodai, grybai ir uogos...
– Kaip Jums, Dzūkijos miškų vaikui, pavyksta išlaikyti tą vidinę darną mieste, toli nuo tėviškės? Kai toks ilgesys, kas Jus čia laiko?
– Mano atmintis - emocinė. Užmirštu pavardes, pavadinimus, datas, bet prisimenu emocijas, iškyla vaizdiniai. Jais gyvenu. Aš labai mažai miegu, nes man labai gaila dienos. Kai būnu sodyboje, keliuosi ketvirtą ryto, saulei tekant, išeinu į mišką, nors atsikėlusi galiu ir nieko neveikti. O Šiauliuose laikas greitai bėga, nes darbai, rūpesčiai, skubi, leki. Kas laiko Šiauliuose? Scena, ir tik ji laikė mane visus tuos metus. Yra mano scena ir viskas. Ir ko gi norėti lakstyti po visus teatrus?
– O šeimoje, be abejonės, tenka pagrindinis vaidmuo?
– Mūsų šeima susideda iš manęs, vyro ir, žinoma, svarbiausios - duktės. Pirmasis vaikas mirė, o kai gimė Indrė, aš ją saugojau kaip savo akį, bėgdavau iš repeticijų teisiai namo, didesnę tempdavausi į teatrą. Čia ji suvaidino ir keliuose spektakliuose, kur reikėdavo vaikų. Neišmokiau dukros nei kepti, nei virti. O šiaip skųstis dėl vaidmenų man nėra ko. Aš jų labai daug turėjau - beveik šimtą.
– Profesinė ir asmeninė patirtis išgrynino vertybes. Kas Jums yra vertybė?
– Man vertybė - kai jauti, kad gyveni dėl kitų. O dėl savęs gyventi neturiu tokio jausmo. Jei turėčiau, būčiau gyvenusi kitaip. Nemėgstu iš nieko imti ir pagyrų klausytis nemėgstu. Dėl to kartais būna nelengva, bet man taip gyventi ramu. Mano privalumas tas, kad aš nenoriu būti kitokia. Mes, dzūkai, - labai skvarbūs ir jaudina mane viskas: ir šeima, ir menas, ir politika jaudina, ir žmonės, ir gyvenimas.