- Metams traukiant pirmyn, dažnam tampa būtina stabtelti, sulėtinti gyvenimo tempą. Atsiranda ramybės poreikis, noras atsitraukti kiek tolėliau nuo didžiojo būtiškojo šurmulio. Kokia dabar jūsų vidinė būsena? Kaip jaučiatės, kokios nuotaikos sustiprėjo priartėjus gražiai sukakčiai - septyniasdešimtmečiui?
- Nežinau, kaip dėl tos ramybės. Many vis daugiau ilgesio. Tačiau ne jaunystės, - jaučiuosi ganėtinai jaunas (juokiasi), kol sveikata leidžia, kol mąstymas dar „pakankamas" ir „ne pro šalį", nors žmona kartais ir pakritikuoja, - visgi mane apima daug ko ilgesys... Teatro, kūrybos. Gal kad didžiausia gyvenimo dalis praleista scenoje - juk Kauno dramos teatre išdirbta apie 30 metų. Ir suprantat, vaikučiai, - kaip kartais juokauju, - kad aš, toks aršus sąjūdietis ir Nepriklausomybės kovotojas, Sąjūdžio Seimo narys (iki Nepriklausomybės atkūrimo), šitas žmogus, kurio pažiūros nepasikeitė, aš sakau, kad tam tikra prasme ilgiuosi sovietinių laikų. Neišsigąskite! Žinot, kur jų ilgiuosi? Teatre. Kai su Nijole Lepeškaite jaunystėj atvykom į Kauną, čia abu radome Teatrą! Dar mokiausi paskutiniame Konservatorijos kurse, Nijolė jau baigė - mes kartu buvom pakviesti. Tai buvo geriausia Lietuvos trupė. Jame vaidino patys ryškiausi aktoriai. O svarbiausia - tvyrojo kūrybos dvasia. Dabar jos dažniausiai tiek teatruose, tiek spektakliuose nelikę. Mes juk atėjome į tikrą kolektyvą. Nebijau šito žodžio, jis tikslus. Tai buvo tradicijas turintis kolektyvas. Jį sudarė individualybės. Dabar su N. Lepeškaite, susėdę prie stalo (bet jau be alkoholio, aišku (juokiasi), pasikalbam apie tai, kaip gera, kad teatre gyvenome įdomų kūrybinį gyvenimą. Ir pradedam svarstyti: kiek daug jame buvo asmenybių! Aktoriai - asmenybės!
- Manote, kad šiandien teatre mažiau asmenybių?
- Dabar viskas suniveliuota. Jauni žmonės, baigę akademiją, į teatrus imami kursais. Pasakykite, kas čia per cirkai?
- Ar jūsų laikais to nebūdavo?
- Jei ir būdavo - labai retai. Kai mokiausi konservatorijoje, ją baigiantieji vaidindavo diplominius spektaklius. Suvažiuodavo visų teatrų vyriausieji režisieriai. Ne vadovai, direktoriai, o vyr. režisieriai. Mes, teatro mokslus baigiantys studentai, žinodavome: jeigu mus paims, tai turėsime darbo, duonos. Mus tiesiog „pirkdavo". Prieina ir kviečia, pavyzdžiui, režisierius Povilas Gaidys vieną ar kitą būsimą aktorių į Klaipėdą. Greit tarpusavy dalijamės naujienomis: „Tave kviečia, ar ne? Aha... O manęs nekviečia..." Jei pakvietė, vadinasi, yra perspektyva, ir tu dirbsi. Vienus išsirinkdavo, bet kai kurių - ne. O dabar į teatrą ateina visas kursas. Na, ar gali būti visi talentingi?..
- Dabar iš dvidešimt penkių pirmakursių paskutiniame kurse potencialių aktorių lieka daugiausia dešimt dvylika. Visi kiti „atkrinta" pakeliui į „didįjį teatrą". Turbūt tai natūralu...
- Negaliu ginčytis. Mūsų laikais taip pat konservatoriją baigdavo ne visi aktorinio studentai, dalis nubyrėdavo. Bet toks pasirinkimas, apie kurį pasakojau, man atrodo teisingas - džiaugčiausi, jei taip į teatrą būtų ateinama ir dabar.
- O kas „pasiėmė" jūsų kursą?
- Mūsiškį į Šiaulius vežėsi Mamertas Karklelis. O aš vykau į Kauną, pakvietė Jonas Jurašas. Tai buvo neapsakoma laimė. Jaunas režisierius J. Jurašas pasiėmė į Kauną ir Modrį Tenisoną su visa trupe. Mes nebuvom pernelyg kitokie ar šventi. Ir išgerdavom, ir juokaudavom, šposų prikrėsdavom. Bet atėję į teatrą jau žinojom apie tuos žmones, kurie čia dirbo. Kalbu apie vyresniąją kartą. Eidavom žiūrėti, kaip kas vaidina. Algimantas Voščikas, Kęstutis Genys, Leonardas Zelčius... Man geriausias artistas (sakau ne todėl, kad mane kalbina Zelčiūtė) buvo L. Zelčius. Stebuklinga „organika", jokio kartojimosi, kaskart vis naujas.
- Ką gali duoti aktorinė mokykla? Nors ir nesimokėte pas išskirtinius teatro pedagogus, esate ypatingas aktorius, neriantis į medžiagą kaip į vandenį ir puikiai išplaukiantis, joje nepaskęstantis. Ar įmanoma „išmokti" aktorinės profesijos? Ką jūs gavote konservatorijoje?
- Mano kurso vaikinai - Pranas Piaulokas, aš, Juozas Girdvainis, Vladas Baranauskas, Gintautas Ūzas - buvom laikomi „gerais vyrais". Ir ko gi išmokau?.. Šiaip, būkim atviri, manau, kad aktorius turi šį tą turėti - ar nuo mamos, tėtės, ar nuo Dievo. Konservatorijoj, kaip turbūt ir daugelis, išmokau valdytis. Tramdyti scenoje jaudulį.
- O to jaudulio - būdavo?
- O kaipgi! Ir dabar yra. Jaudulys privalėtų lydėti menininką iki pat kūrybinio darbo pabaigos. Jei jo nebus, tada - viskas, negalima eiti į sceną. Bet jeigu jį moki paslėpti!.. Štai čia ir yra meistriškumas: gebėti jaudulį nukreipti į savo personažo emocijas. Ir kitus sceninius dalykus. Šiaip mano gyvenime aktorystė nebuvo kažin kas nauja: mama mokytojavo, kūrė mokykloje vaidinimus. Man liepdavo vaidinti. Skaitydavau konkursuose „už klasę", „už mokyklą" ir t. t. Tais laikais, kai baigiau vidurinę, klasės kolektyvas spręsdavo, kur bendraklasiui ar bendraklasei rekomenduoti stoti. Visi ėmė šaukti: „Artistas! Artistas!" O aš užsispyriau: „Ne, stosiu į mediciną." Mat klasės draugas stojo. Visi nuščiuvo... Įstojau, mokiausi pas Gyčio Padegimo tėvą. O medicinos institute buvo dramos kolektyvas, taigi didesnę laiko dalį leisdavau ten. Paskui vis dėlto įstojau į konservatoriją.
- Galvojant apie jaunus menininkus, aktorius ir lyginant juos su jūsų laikų jaunaisiais artistais: kas, jūsų žvilgsniu vertinant, šiandien prarasta, o kas kaip tik džiugina?
- Šiandien įsijungiu kompiuterį: 12 procentų abiturientų neišlaikė lietuvių kalbos valstybinio egzamino! Jeigu jaunas žmogus nemoka paskaityti, padeklamuoti eilėraščių, jei nežino daugybės mūsų klasikų, tai labai labai liūdna. Vidurinę mokyklą baigia neišsilavinę jaunuoliai. Kokia mūsų dabartinė aplinka! Ką žiūrėti per televiziją? Kokios rodomos laidos?! Pataikaujama žmonių bukumui. Galiu žiūrėti beveik išimtinai tik valstybinę televiziją. Per kitus kanalus? Ar turiu žiūrėti laidas „Mano vyras gali!"?!
O džiugina talentai. Teko matyti nemažai kauniečių spektaklių, esu šių metų „Fortūnų" komisijos narys. Yra gerų vaikų. Sudomina, sujaudina tie, kurie turi „vidų", vidinį pasaulį. Nežinau, kaip jie scenoje tai atveria, gal labiau intuityviai. Tarkime, Saulius Čiučelis! Ar Vainius Sodeika... Žiūri ir džiaugiesi. Galvoji, ir aš jaunystėj kažką tokio sugebėčiau. Ir norėčiau. Dabar, nors ir „išėjęs iš etato" - nesakau, kad iš teatro! - vis tiek seku, kas vyksta. Ir dėl pozityvių dalykų džiaugiuosi.
- Kaip kuriamas vaidmuo?
- Aktorius savo vaidmenį turi pradėti nuo tuštumos. Švarus baltas lapas... Bent jau mane visuomet veda intuicija. Visus vaidmenis taip sukūriau. Taip mane ir kritikai, ir teatralai „pravardžiavo" - intuicijos aktoriumi (juokiasi). Ieškai ieškai, ir staiga paryčiais ateina vaidmens kūrimo būdas. Kitą rytą parodai režisieriui. Būdavo, repetuojame su Jonu Vaitkumi. (Mano geriausi darbai ir „padaryti" J. Vaitkaus vadovavimo Kauno teatrui periodu.) Kartais jam sakydavau: „Režisieriau, aš ne taip galvoju!" - „O kaip?" - klausdavo. (Čia Valašinas tobulai ir atpažįstamai pakartoja J. Vaitkaus intonaciją.) „Eik į sceną! - sakydavo. - Rodyk! Žinai, gerai, galim palikti ," - patvirtindavo mano atradimus. Kartais priešindavausi, tiek aš, tiek kiti, atrodydavo, kad „laužia" su savo siūloma forma. Atkirsdavo: „O tu pasiūlyk geriau negu aš!" Kai kas sakydavo, jog J. Vaitkus kaip režisierius yra diktatorius. Tai netiesa. Taip, jis kietas, bet man daug ką sako jo frazė: „Jei gali - pasiūlyk geriau!" Svarbiausia, jei pasiūlęs ką nors kitko jį įtikindavai, visuomet tai pripažindavo ir palikdavo spektaklyje.
- Man įstrigę, kaip po Sausio 13-osios važiavome su Kauno dramos teatru į aukų laidotuves. Buvo pilnas autobusas, jį stabdė kariškiai su ginklais, tikrino. Jūs pirmas drąsiai išlipote iš autobuso, ramiai aiškinotės ir aiškinote, ką reikia visiems daryti, kol bus patikrinimas... Toks ryškus iki šiol išlikęs prisiminimas. Jumyse įžvelgiu „du žmones": talentingą, intuityvų, žaibiškai persikūnijantį aktorių ir - vadovą, vedlį, prisiimantį už kitus atsakomybę. Juk ir Kauno menininkų namų direktoriaus pareigos reikalauja nemenkos įtampos, išmanymo ir operatyvių sprendimų. Kaip jumyse tai dera?
- Kai nežinau sprendimų, tariuosi. Jei kyla abejonių dėl reikalų, susijusių su rašytojais, einu į RS skyrių ir kalbuosi. Kai sprendžiami muzikos klausimai - šnekuosi su profesionaliais muzikais. Nedarau, ko nežinau. Juk negaliu būti profesionalumo barometras. Klausau profesionalų, negaliu išmanyti daugiau už savo srities atstovus. Nebijau pasakyti, kai nežinau, ir kreiptis: padėkit.
Prisimenant Sąjūdį, dalyvavau jo veikloje iki Nepriklausomybės paskelbimo. O toliau...
- Kodėl vėliau nėjote į politiką?
- Būčiau išdavęs save kaip menininką. Kiek yra tokių, kurie tada tylėjo, nes buvo grėsminga. O dabar - pačiose viršūnėse. Šiaip aš nusivylęs... Nesam geri lietuviai. Nesam. Mes piktoki.
- Jums teko dirbti su Vytautu Balsiu, J. Jurašu, J. Vaitkumi, G. Padegimu... Su kokiu režisieriumi Viktorui Valašinui dar būtų įdomu dirbti?
- Labiausiai norėčiau su J. Vaitkumi.
- Ir dar - kelis žodžius apie savo artimuosius...
- Manau, per savo profesiją gal per mažai bendravau su sūnumi. Nors jis išlaikė tekusį sunkų gyvenimo išbandymą. Buvo ir pauzių su N. Lepeškaite... Kai pagalvoji, kaip ištvertų tokį mane kitas, ne teatro, profesijos žmogus? Aš dėkingas Nijolei už bendrą gyvenimą. Kiek daug žmogiškos pagalbos patyriau namuose. Būta neteisingų kalbų, kad esu padėjęs Nijolei gauti vaidmenų. Tai netiesa. Tik šito neįrodysi. O ir nereikia, svarbiausia - pats žinau. Yra ir daugiau dalykų, kurių neįrodysi. Kai kurie žmonės įsitikinę, kad vienu metu drauge su J. Jurašu, mėginusiu reformuoti teatrą, rinkau, ką palikt, ką atleist. Taip nebuvo. Labai tikėjau, kad teatrui išeis į gera J. Jurašo sugrįžimas. Bet kaip įrodysiu, kad nieko nesprendžiau? Kai kurių dalykų žodžiais nepaaiškinsi, ir - tiek to.
- Dėkui jums už pokalbį!
Kalbėjosi Dovilė Zelčiūtė
NEMUNAS
