Barikados už ir prieš laisvę
Kiek apmaudu, kad viename didžiausių Lenkijos teatro festivalių „Malta" per finalinę - ir pagrindinę - savaitę kone visą dėmesį susigrobė spektaklis „Golgota Picnic", kurį patys organizatoriai atšaukė. Apie jį kalbama ir rašoma, Lotynų Amerika čia bando sėkmingai vytis Brazilijos futbolo naujienas, ir kiti spektakliai atsiduria visiškame užribyje. Susidaro ir keistas bevaldystės įspūdis: Rodrigo Garcia ir jo atrinktieji į festivalį Lotynų Amerikos kūrėjai parašė laišką festivalio direktoriui, kur smerkia jo paties cenzūrą, laišką paskelbė festivalio puslapis. Studentai iš įvairių šalių, dalyvavę Garcios vadovaujamose dirbtuvėse, per savo pasirodymą irgi smerkė direktorių už bailumą. Tokių taip pat buvo ne vienas.
Tik per atvirą pokalbį su visuomene, surengtą Poznanės centrinėje Laisvės aikštėje (žr.galeriją), pagaliau pasirodė ir direktorius Michałas Merczynskis, - anksčiau apskritai galėjai įtarti, kad nebe jis vadovauja paradui. (Antra vertus - tarsi taip buvo išreikšta demokratinė nuostata: jūs, darbuotojai ir kūrėjai, keikite mane, jei to nusipelniau.) Direktorius vėl išdėsto spektaklio atšaukimo motyvus: jis negalėjęs garantuoti žiūrovų ir aktorių saugumo, nes tai atsisakė garantuoti ir meras, ir policija (o tai jau buvo visai nesuprantama ir imta linksniuoti vidaus reikalų ministro pavardė). „Jis buvo paliktas vienas!" - sušuko direktorių palaikantieji. Sėdėjęs už to paties stalo Garcia neištvėrė: pakaks veidmainiauti ir girti direktorių už tai, kad jis cenzūravo save ir kitus, - ir dar tai pateikti kaip pergalę. Reikėjo kovoti!
Per poros valandų debatus buvo nueita ir į retorines vingrybes („ką pasakytų popiežius Jonas Paulius II, jei būtų gyvas?!?"), ir į kaltinimus tautininkams („čia jie tikrieji cenzoriai!"), vieno jų atsakymą („baikite, mes nė nemanėme protestuoti"), ir į savivaldybės manevrus (meras: „Privalėjau nuspręsti asmeniškai" - opozicija: „Privalėjote žiūrėti įstatymo!"). Turėjo ką pasakyti ir sukviestieji intelektualai, ir visuomenė, gana tiesiai rėžusi ir merui, ir direktoriui savo nuomonę: vis dėlto per 25 laisvės metus tai antras toks savicenzūros (ir cenzūros) atvejis (pirmas - pernai gruodį sustabdytos spektaklio repeticijos Krokuvoje). Bet greta pasisakymų buvo skelbiamos ir karščiausios naujienos iš kitų miestų: dėl to paties nesaugumo ir policijos nesuprantamos neveiklos numatyti Garcios teksto skaitymai Valbžyche, Liubline, Ščecine ir Chožuve atšaukti. Vakar jau įvyko Varšuvoje skaitymai Warlikovskio „Teatr Novy" erdvėse, šiandien - Varšuvos Defiliadų aikštėje. Kone karo padėtis, galėtum pagalvoti, tik kad ją realiai patyrusieji (Lechas Raczakas, buvęs ilgametis opozicinio „Teatr Òsmego dnia" vadovas) karčiai šypsojosi: pamiršome, kaip buvo, ir išsigandome dar niekam neįvykus. Anuomet taip elgdamiesi nieko nebūtume pasiekę.
O paradas žygiavo savaime. Vis dėlto protestuojantieji lenkų katalikai ir prie jų prisijungę futbolo sirgaliai nenujautė, kad vietoje dviejų spektaklių Poznanės kultūros centre gaus atgal bent 25-30 jo teksto skaitymų visoje šalyje, akcijų, spektaklio videoperžiūrų. Kad maža nepasirodytų, didžiausias dienraštis „Gazeta Wyborcza" šeštadienį per kelis puslapius išspausdino visą Rodrigo Garcios spektaklio tekstą. „Pirma perskaityk, o po to protestuok", parašė pirmame puslapyje. Klausimas, ar kas iš protestuojančių skaitys. Kitas - ar supras? Trečias - ar susigės?
Jų pačių ginklais
Lenkų menininkas, performansų, akcijų kūrėjas Wojtekas Ziemilskis, kurio „Prologą" bei „Mažą išpažintį" galėjome matyti Vilniuje, surengė savo atsakymą - spektaklio teksto skaitymą Poznanės Laisvės aikštėje. Ir peržengė vien pilietinio protesto ir asmeninės raiškos ribas, iškeldamas fundamentalius kultūros ir religijos klausimus, - ir, kaip būna tokių atlikimų atvejais, nežinia, kiek numatytus iš anksto.
Tačiau jei akcija važiuoja teisingais bėgiais nuo pat pradžių, bet kokia tolesnė jos eiga - nutraukimas, įsiveržimas, susidūrimai su kitaminčiais ar veiksmo ištęsimas - gali būti vertinami kaip pavykę, nebent nuobodulys galėtų užmušti norą pamatyti visą vyksmą iki pabaigos. Bet vos sutrumpintas tekstas, balsu įveikiamas per 45 minutes, didelio diskomforto neturėjo sukelti. O Ziemilskis, pažinodamas tautiečių būdą, turėjo būti numatęs ir kai kuriuos vyksmo eigos viražus, tad mandagi ir taktiška laikysena neleido išprovokuoti galimų fizinių susidūrimų.
Pirmiausia buvo pasirinkti tie „ginklai", kuriais operuoja „priešininkai". Antra vertus, tam padėjo ir tekstas, vos trumpintas su Rodrigo Garcios žinia ir iš keleto monologų paverstas vienu - ir taip tapęs visų skaitančiųjų malda. Tad išilgai padėtų ant grindinio didelių lapų užrašo „Golgota Picnic Polska" sustoję 15-20 jaunuolių su baltai raudonais raiščiais ant rankų (suprask: „tikrieji" lenkai) ima vienu balsu skaityti tekstą. Pamažu prie šių maldininkų būrio prisijungia nauji, jiems taip pat įteikiami teksto egzemplioriai, ir jų - atsitiktinių ir žinančių apie akciją - vis daugėja iki kelių šimtų finale.
Po 15 minučių pasirodo ir priešininkai - jų nedaug, bet su megafonu ir baltai raudonomis vėliavomis. Šių apriorinį pasipiktinimą, skatintą ir Poznanės vyskupo, galima suprasti tik tuo požiūriu, kad tomis dienomis buvo numatytos procesijos ir eisenos Švč. Jėzaus Širdies bei apaštalų Petro ir Povilo šventės progomis (tačiau kodėl reikia dėl to neleisti kitiems žiūrėti spektaklio - klausimas į Dangų). Todėl protestuojantieji pradeda piktų dvasių valymo iš Laisvės aikštės egzorcizmo seansą (čia ne ironija, tai jų pačių žodžiai). Arkangelo Mykolo vardu - tikriausiai dėl direktoriaus nes Michalo Merczynskio - imama valyti aikštę savo maldomis. Prasideda dviejų maldų, dviejų skirtingų garsų, tonų ir intencijų dialogas. Vieni skaito savo ritmu, kiti kalba savo, ritmai ir tonai persikloja ir susidūrimas vyksta tik garsiniame (ar gal ir muzikiniame) lygmeny. Skaitančių Garcią gerokai daugiau, protestuojančiųjų nebus nė 30. Bet iš įvykio „fabulos" pusės dera pripažinti: jei nebūtų priešininkų, grėstų nuobodulys, nes tekstas nerepetuotas, skaito ne aktoriai, ir sakinių prasmės pasimeta. Girdi tik atskirus žodžius ar frazes, bet jos ne mažiau religinės nei varančių nelabuosius. Keletas ekstravagantiškų miesto asmenų - švilpuku trukdantis visiems vyriškis ir pagyvenusi moteriškė (Lenkijoje jas taip pat beretėmis vadina), pūtusi savo vuvuzelą futbolo skanduotės ritmu ištisą pusvalandį - taip pat suteikia žavesio ir interakcijos: kitos moterys bando atsistoti arčiau skaitančiųjų, kad tiedu negalėtų vaikščioti išilgai visos linijos.
Po maždaug 45 minučių tekstas pabaigiamas, visi ploja, dėkodamas ploja ir Rodrigo Garcia. Bet kai lieka su maldomis tik katalikų atstovai, išryškėja visiškas absurdas: jie kalba apie pakantumą, o patys jo stokoja. Cituoja šv. Raštą, bet liepia pažinti tik vieną Kristaus paveikslą - nuo savo kambario sienos. Jie gina tai, ką jiems liepė ginti ar kaip patys supranta savo situaciją: čia nebus vietos konkurentams! Ir nutilus skaitantiesiems (Garcios finalas - kone tikriausia malda), lieka įspūdis, kad čia buvo rungtasi, kas yra tikrieji krikščionys. Kas tikrieji lenkai. Ziemilskis, Garcios tekstu tarsi pritardamas katalikų apeigų žodžių prasmei, atvėrė nesusikalbėjimo bedugnę: turinys tas pats, o intonacijos ir intencijos prieštarauja viena kitai.
Logika, kuria Wojtekas Ziemilskis išmušė pagrindą priešininkams - arba kuria pagrindė savąjį, nes anie vargu ar pasijuto išmušti, kadangi vykdė misiją, - pasiimti jų ginklus, tik elgtis gerokai nuosaikiau. Būti tylesniems, nuolankesniems, be megafonų ir aparatūrų. Pasiryžti viskam ir išeiti kaip tikriems katalikams į centrinę barbarų miesto aikštę. Nesiklaupti, neparodijuoti, nesišaipyti. Skaityti nuosekliai, ramiai, ir ne profesionaliai gražiai, - tam, kad kiti galėtų pamatyti ir prisijungti. Ir tai veikė stulbinančiai. Čia žmonės neprisiėmė tam tikro vaidmens - jie tiesiog buvo savimi su savo nuostatomis ir pasaulėžiūra, kurią atėjo laikas pareikšti. Kaip beveik desperatišką norą apginti savo buvimą šioje Žemėje.
Šaltinis
Ir pagaliau - Poznanės „Teatr Nowy" pasiryžo vėlai vakare surengti spektaklio įrašo peržiūrą. Galėjai pasijusti kaip perestroikos laikais, kai gavęs slaptažodį, eidavai pro nežinomas duris į pirmųjų videofilmų naktinę peržiūrą. Viso pusantros savaitės triukšmo priežastis - spektaklis, po kurio apima panaši nuotaika kaip po Castelluccio „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją" - ramaus apmąstymo po žemės drebėjimo. Šiedu spektakliai sukuria puikų dialogą, šnekasi vienas su kitu. Kas abu kūrėjus paskatino beveik tais pačiais metais (2010 ir 2011) imtis tos pačios Atpirkimo, Kristaus fenomeno, tikėjimo ir kaltės temos?
Ir po abiejų ateina į galvą ta pati mintis - jei žinotų protestuotojai, dėl ko mušėsi į krūtinę, juos turėtų apimti didžiulė gėda. Ar buvo nusivilta? Taip pat šiek tiek, bet to neįmanoma išvengti, kai tokiais kiekiais seikėjama reklama sukuria tiek lūkesčių. Nes vietoje roko koncerto išgirsti klasiką, net ir tiesiogine prasme. Lyginant su Vilniuje rodytais Rodrigo Garcios spektakliais, šis - pats nuosaikiausias ir kukliausias. Ir netikėtai šio kūrėjo atžvilgiu - su didele doze teksto, pritrenkiančio savo poetine jėga.
Penketas piknikautojų susėda ant šezlongų ir turistinių kėdučių ir ima pasakoti įvairias patirtis. Rodomas filmas su krentančiu iš Dangaus angelu - oro akrobatė skrodžia orą be parašiuto ilgai, keletą minučių, girdisi tik kurtinantis švilpesys, ji artėja ir vėl tolsta (filmuota, spėju, realiai). Jį - o gal Kristų - nukritusį į sceną, per rūbus prikala kiti prie grindų ir grįžta į kasdieną, pasakojama apie kaimynę, kuri klausosi muzikos bėgiodama, ir įdomu, ar klausytųsi Schuberto?
Kas jie, tie piknikaujantys? Jie nepasidalinę vaidmenų ir ryškių vienas kitą skiriančių tekstų, tai iš esmės galėtų būti ir vieno asmens apmąstymai. Bet jie dalinasi savo vizijomis, juos ištikusiomis praeityje ir ateityje (nes Kristus, būdamas Dievas, galėjo numatyti, kas įvyks, tik negalėjo tame dalyvauti, sako vienas). Tarp jų ir puolęs angelas, ir Kristus, ir kasdien sutinkami žmonės, kurie - t.y. mes - piknikaujame ant kasdienės Golgotos kalno. Jau po katastrofos, kuri buvo perviršius, vartojimas, meno ir vardų, elgesio ir prekių rinka, o scenos žemę nukloję tik kažkokie kiautai ar akmenys, kurie pasirodo besantys mėsainių bandelės. Ant kai kurių ropoja sliekai. Rodrigo Garcia nekonkretizuoja nieko, jam tai tarsi nesvarbu. Čia nėra fabulos, čia yra idėjos ir poetiniai ar tekstai, meno interpretacijos ir Biblijos parafrazės. „Nenoriu sėti nesantaikos, sako puolęs angelas: jau tai padarėte. Negaliu jus išmokyti holokausto technikos: jau tai padarėte. Negaliu jums pasiųsti naujų ligų, gaišti savo laiko puldamas iš dangaus ugnies ir maro pavidalu: jau puikiai tai darote vienas kitam".
Čia nemaža citatų iš dailės klasikos paveikslų, jie aptariami, lyg greta sėdėtų bent du meno istorikai. Analizuojamas Rubenso „Nuėmimas nuo kryžiaus" (ir ten esantis ištikimiausias Rubenso palydovas šuo) ir Anisho Kapooro menas, cituojamas Mantegna ir Dali. Kalbama apie prastą praeitį ir jos „resaiklingą" - kokia tada bus ateitis, jei perdirbame bloga? Bet poetiniai tekstai pasakomi itin paprastai, jokio patoso ar bent kiek prakilnesnės vaidybos, publika juokiasi.
Ir po pusantros valandos tokių tekstų ir vaizdų - net saikingai demonstruojant nuogumą ar kūną, kramtymą stambiu planu, malamą mėsą - laukia finalas: į sceną įvežamas fortepijonas, išeina nuogas pianistas Marino Formenti ir sugroją visą Josepho Haydno kūrinį „Septyni paskutiniai mūsų Išganytojo žodžiai ant kryžiaus". Visas devynias dalis, tai trunka beveik valandą. Klausosi ir žiūrovai, ir aktoriai. 50 minučių apmąstymo visiems. „Ispanijoje finalas sukėlė skandalą,- sakė Garcia. - Kai pirmoje dalyje buvo rodomas visas civilizacinis mėšlas, video, nuogi kūnai, - žiūrovai sėdėjo ramiai. O kai valandą groja Haydną, jie pasipiktinę ima eiti pro duris. Bet juk tai grožis, klasika!"
Gal būtent tai ir buvo svarbu: bandyti sugundyti menu ir paskatinti apmąstyti tikėjimo priežastis ir galias. Nustojus skambinti vėl įjungiamas videovaizdas. Iš lėktuvo iššoka dar vienas akrobatas ir krenta į žemę nukryžiuotojo poza. Ant šalmo matosi išpaišytas erškėčių vainikas.
