Birželio 25-ąją netekome iškilaus kultūros žmogaus, teatro pasaulio šviesulio, teatrologijos patriarchu vadinto Antano Vengrio. Likimas A. Vengriui atseikėjo dosnų amžių - praėjusį vasarį jam sukako šimtas dveji.
Teatrologas, literatūrologas, vertėjas, Lietuvos rašytojų sąjungos narys A. Vengris gimė 1912 metų vasarį Pasvalio rajone, Deglėnų (Daglienų) kaime. Lenkų okupuotame Vilniuje baigęs lietuvišką Vytauto Didžiojo gimnaziją, jis atsisakė atlikti karo tarnybą Lenkijos kariuomenėje ir buvo iš Vilniaus „išprašytas".
Studijuodamas Kaune lankė garsųjį Balio Sruogos teatro seminarą ir su magišku teatro pasauliu susijo visam gyvenimui. Universitete susipažino su Eugenija Malinauskaite, kuri 1939 metais tapo jo žmona. Eugenija Vengrienė - žinoma germanistė, pedagogė ir vertėja.
Kaune 1937 metais pasirodė pirmas A. Vengrio teatrologijos veikalas - apybraiža „Kastantas Glinskis".
„Mano žvaigždės buvo režisierius Konstantinas Glinskis ir artistė Ona Rymaitė. Nepasiekiamos teatro žvaigždės. Jais domėjausi, jais žavėjausi, apie juos rašiau, iki šiol labai vertinu, - sakė A. Vengris interviu „Lietuvos žinioms" šimtmečio išvakarėse 2012 metais. - Bendrauti su tokiais menininkais, kaip K. Glinskis ar O. Rymaitė, buvo šventė, ne kiekvienam dovanojama. Šalia jų reikėjo pasitempti."
A. Vengrio monografija apie O. Rymaitę „Nemuno mergaitė" pasirodė 1990 metais.
Grįžęs į Vilnių A. Vengris mokytojavo, buvo pakviestas dėstyti lietuvių literatūros istorijos Pedagoginiame institute, dirbo Grožinės literatūros leidykloje.
1953 metais areštuotas, kelis mėnesius laikytas KGB rūmų rūsiuose. Paskui nuosprendis - 25 metai pataisos lagerio. Ištremtas į Pavolgį, statė Kuibyševo elektrinę. Į Lietuvą grįžo 1954 metų rugsėjį. Po kelių metų šiaip ne taip įsidarbino Liaudies meno rūmuose.
„1971 metais pakopėjau iki MA Istorijos instituto Menotyros sektoriaus, o 1981 metais išėjau į pensiją, - rašė A. Vengris atsiminimų knygoje „Svajonės ir klajonės" (1999). - Laisvė namie, tėvynėje, man buvo kartais sunkesnė už nelaisvę lageryje. Iki pat 1990 metų kovo 11-osios slankiojo apie mane valdančiojo sluoksnio šaltelis - įkyrus ir užgaulus. Tu, matai, praeity susitepęs, nepatikimas, nesavas... Bet viskas praeina. Žilo plauko sulaukus, nelengva prisiminti, kaip iš tikrųjų buvo."
Prieškario monografija apie K. Glinskį vėliau tapo disertacijos pagrindu. Taip pat A. Vengris sudarė ir parengė ir šiandien vertės nepraradusį dvitomį apie lietuvių ir užsienio žymiuosius režisierius „Teatrinės minties pėdsakais". Su kolegomis jis rengė Lietuvos teatro istorijos tomus. Nuolat rašė straipsnius ir recenzijas, didelį dėmesį skirdamas lietuvių dramaturgijos pastatymams, teatro lietuviškumo ir tautiškumo klausimams. 1996 metais Mokslo ir enciklopedijų leidykla išleido A. Vengrio straipsnių rinkinį „Teatro pašauktieji".
Save gana reikliu vertintoju laikęs A. Vengris ne kartą yra sakęs, kad teatras jam buvo viskas, todėl niekada ir nebuvo atsibodęs. Pasak jo, teatrologo darbe svarbiausia nuoseklumas, pusiausvyra, taktas. Taip pat pernelyg nenukrypti į kraštutinumus.
„Gyvenimas toks jau yra, - dėstė A. Vengris LŽ 2012-aisiais, - kad šalia tau gera linkinčių bus ir koją kišančių. Artimi žmonės ir draugai, kurių reikia turėti, skatina darbuotis, siekti, kopti aukštyn, o tie kiti - nepasiduoti, būti budriam, pasirengusiam įvairiems, kartais labai sudėtingiems netikėtumams."
* * *
Iš A. Vengrio dienoraščių
1977 m. kovo 25 d.
Sodelyje iš par ryto ryčiausio pasėjau baltuosius dobiliukus ir sukapojau nudžiūvusias šakas. Gera buvo gimnastika. Puikus koncertas paukštelių, kurie nežinia iš kur, nežinia kaip tiesiog krūvelėm apspito sodus ir traukė nuostabią simfoniją be dirigento.
Saulė, žemė, darbas ir paukščių balsai balseliai. Palaima.
1980 m. rugsėjo 13 d.
Bažnyčios pilnos žmonių, bet kaip jie elgiasi namie? Susimyli, pagimdo dvejetą, net trejetą vaikų ir išsiskiria. Žmoneliai meldžiasi ir vaginėja, kur tik gali. Ne nuodėmė, nes tai valstybės, kaip seniau buvo - nes tai pono...
1984 m. sausio 23 d.
Įvykis pirmos kategorijos! Tai Jaunimo teatro spektaklis „Ilga kaip šimtmečiai diena" pagal to paties pavadinimo Čingizo Aitmatovo romaną. Režisierius Eimuntas Nekrošius.
Tiesiog norisi tokį spektaklį pavadinti istoriniu. Buvau du kartus, po kurio laiko vėl norėtųsi pasižiūrėti. Tik labai sunku įsiveržti. Salėje pilna stačių. A. Latėnas stebuklus išdarinėja vaidindamas Jedigėjų.
Ir lyrika, ir akrobatika, ir monologai apie teisybę, laisvę ir mirtį... Spektaklis ilgas, sunkus, bet praskamba kaip simfoninė muzika. Neaprašysi. Neapsakysi...
Antanas Vengris palaidotas birželio 27 d. Vilniaus Rasų kapinėse
