Į tarptautinį teatro festivalį „Kontakt" Torunėje šįmet po metų pertraukos (anksčiau šis festivalis vykdavo kasmet) susirinko žiūrovai dvidešimt antrą kartą. Tai didelė šventė toruniečiams, taip pat iš įvairių šalių suvažiuojantiems teatro kritikams ir dalyvauti pakviestiems teatrams. Matėme 14 spektaklių iš 11 šalių, 12 iš jų - konkursiniai. Šiemet festivalyje dalyvavo daugiausia teatrai iš artimiausių Lenkijos kaimynių - Rumunijos, Slovėnijos, Vengrijos, Vokietijos, Latvijos, taip pat ir iš toliau - Olandijos, Airijos, Italijos bei, aišku, pačios Lenkijos. Lietuvai atstovavo net du teatrai - „Meno fortas" su Dantės „Pragaru" ir OKT su Čechovo „Žuvėdra". Nereikia stebėtis, kad vienos rankos pirštais tegali suskaičiuoti spektaklius, kurie sujudino emocinę atmintį, leido patirti ir kažką visiškai naujo. Manau, kad visam pasauly nėra daug gero teatro.
Savaip sukrėtė santūrus, griežtos stilistikos, stulbinamai atviras airių teatro „Brokentalkers" (Dublinas) spektaklis „The Blue Boy", išradingai derinęs kino dokumentiką, vieno iš autorių (jų yra du - Gary Keeganas ir Feidlimas Cannonas, jie ir spektaklio režisieriai) skaitomą autentišką tekstą avanscenoje ir išgrynintą aktorių vaidybą (apibendrintas sąlyginis judesys, veidai-kaukės, savo dienoraščius skaitančiųjų balsai). Apeidamas natūralizmo rifus, teatras kalba apie šokiruojantį bažnytinės valdžios elgesį su vaikais vadinamosiose amatų mokyklose ir kitose globos įstaigose (ir tai truko kone iki mūsų dienų!), apie vaikų žeminimą, išnaudojimą, apie jų kančias. Savo tikslą - kurti originalius kūrinius, mesti iššūkį tradicinėms formoms, tiesiogiai, patikliai kontaktuoti su publika - airiai tikrai pasiekė. Jiems ir buvo pelnytai paskirta, nors ir kiek netikėta (nes buvo efektingesnių spektaklių), pirmoji premija. Garbė išmintingai žiuri, kurioje, be olando Arthuro Sonneno ir lenkų kritiko Grzegorzo Niziołeko, buvo ir mūsų Ramunė Marcinkevičiūtė.
Šįkart festivalyje pamatėme nemažai posocialistinių šalių spektaklių, kuriuose bandoma įsigilinti į savo šalių netolimą praeitį, perprasti pilietinių karų, tautinės nesantaikos, įtarumo, persekiojimo ir žiaurumo apraiškas. Bandoma kelti iki dabar aktualius klausimus, valytis sąžinę, kaltinti, klausti. Tai labai netolygus, visais požiūriais prieštaringas politinis socialinis teatras, kokį parodė slovėnų režisierius Oliveris Frljićas, rumunų autorė ir režisierė Gianina Carbonariu, iš dalies ir vengrų režisierius Dánielius D. Kovácsas. Sėdi žiūrovų salėje ir matai, kaip trūkinėja teatro ryšys su menu, su kūrybiniu procesu, ir galvoji, kaip gaila čia praleisto laiko - geriau jau veiktum ką nors kita arba nieko neveiktum, tik vaikščiotum po žavųjį Torunės senamiestį. Kam reikalingi spektakliai, kuriuose negali įsidėmėti nė vieno aktoriaus ar originalesnio meninės minties proveržio? Tad apie juos ir nekalbėsiu plačiau.
Nepalyginti įdomesnis, brandesnis meniniu požiūriu man pasirodė latvių Liepojos teatro spektaklis „Stavanger (Pulp People)", kurį režisavo tolydžio garsėjantis rusų teatro režisierius Konstantinas Bogomolovas (Vilniaus mažajame teatre jo režisuotą kontroversišką spektaklį „Mano tėvas - Agamemnonas" pagal Euripidą matė ir Lietuvos publika). Jam pavyko padriką Marinos Krapivinos tekstą apie „mažus žmones" sustyguoti, įskelti ironijos žiežirbas ir metaforiškai apibendrinti vienos eilinių „mažųjų žmogelių" šeimos istoriją, kurią matome tarsi stiklinėje dėžėje, tarsi atitvertą nuo žiūrovų tyrimo objektą. Spektaklio prasminius akcentus sukaupia ir išmintingas dailininkės Larisos Lomakinos sumanymas visas smulkias veiksmo vietas vienu metu sutalpinti scenoje. Tada svarbiu elementu tampa šviesos. Šis spektaklis pelnė antrąjį festivalio prizą.
O dabar - apie tai, kas man asmeniškai buvo įdomiausia: naujoje aplinkoje, kitame kontekste pamatyti Lietuvoje jau matytus saviškių režisierių spektaklius. Abiem teatrams buvo suteikta galimybė vaidinti festivalio šeimininkų Wilamo Horzycos teatro didžiojoje ir mažojoje scenose. Patį pirmą vakarą, tuoj po iškilmingo šventės atidarymo, sceną beveik penkioms valandoms užvaldė Eimunto Nekrošiaus „Dieviškosios komedijos" pirmosios dvi dalys („Pragaras" ir „Skaistykla"). Festivalio leidinyje įdėta dr. Kalinos Stefanowos straipsnio ištrauka, kurioje žavimasi režisieriaus nenusakoma drąsa mūsų laikais imtis tokio reikšmingo kūrinio, siekti išreikšti dvasinę harmoniją; kritikės požiūriu, spektakliui būdingas savitas kone liturginis poveikis. Ji taip pat teigia, kad spektaklis panašus į odę Dievui... Labai norėtųsi su ja sutikti, pačiai pajusti tokį spektaklio poveikį. Kitas kritikas Nekrošiaus spektaklyje įžvelgia daugiau vilties ir šviesos nei ankstesniuose jo spektakliuose, jis esą spinduliuoja pozityvią energiją, kuri kelia jaunus aktorius. Bet man atrodo, kad kai kurie pastarųjų metų Nekrošiaus kūrybos vertintojai vis dar jaučia paties režisieriaus vardo hipnotizuojantį poveikį ir negali jo kūrybos pamatyti atvertomis akimis, objektyviai. Antrą kartą žiūrėdama spektaklį, nieko naujo jame neįžvelgiau, jis jau užkonservuotas, ir tik tvirčiau įsitikinau tuo, ką galvojau žiūrėdama pirmą kartą: nesurasta Dantės kūriniui adekvati forma, paprastumas virto prastumu (masuotė vykdo primityvias vaikiškas užduotis, daugybė prigalvotų ženklų nėra būtini, subrandinti ir nėra įkrauti vidinės energijos (visi tie popieriniai Beatričės profiliai, kelio ženklai ir pan.), spragos žioji ir aktorių vaidyboje (gal išskiriant įdomiai sumanytas Remigijaus Vilkaičio-Popiežiaus scenas): neįvaldytas, deformuotas tekstas, veliami žodžiai (ypač kraupi Vaido Viliaus sceninė kalba) ir paminami visi poetinės kalbos dėsniai; statiškas, bereikšmis scenovaizdis (beje, kai finalinėse scenose Vergilijus nutraukia juodą uždangą, iš jos į Torunės teatro puošnius skliautus su mūzomis pakyla tiršti atsivežtiniai lietuviškų dulkių kamuoliai), atgrasūs kostiumai ir šiupinio principu surinkta muzika. Rašyti programoje, kad tai originali muzika, kai girdi į vieną pynę supintus Čaikovskį, Chopiną ir kitus, jei neklystu, XIX amžiaus kompozitorius, man regis, tiesiog įžūlu. Kritikai, spektaklio vertintojai, neatsakingai žarstę banalokus, nepagrįstus komplimentus, o ir trečiaeiliai „Meno forto" atstovai, įsijautę į išskirtinio teatro veikėjų reikšmingus vaidmenis, atrodė bejėgiai ir arogantiški. Gaila, kad nebuvo paties Eimunto Nekrošiaus. Gal jis būtų pasakęs bent tuos neginčijamai magiškus žodžius: „O aš taip norėjau."
Užtat su Oskaro Koršunovo „Žuvėdra" pagal Čechovą (mano labai jau niūriai aprašyta po premjeros šio laikraščio puslapiuose, III.14) įvyko tikra metamorfozė. Aktoriai vaidino taip puikiai ir publika buvo taip stipriai sujaudinta, kaip būdavo ankstesniuose Torunės festivaliuose vaidinant įžymiuosius Nekrošiaus, Koršunovo ar Tumino spektaklius. Mažosios scenos švari kompaktiška erdvė idealiai tiko kameriniam vaidinimui. Žiūrovai buvo gana arti, bet ne kartu, kas visuomet varžo (OKT kambaryje / scenoje Ašmenos gatvėje Vilniuje dažniausiai jautiesi esąs per arti ir neturi atstumo, būtino kompozicijos visumai pajusti). Ansamblis su visais niuansais skambėjo puikiai tarsi meistriškas kamerinis orkestrėlis. Išryškėjo mizanscenų piešinys, šioje erdvėje jos įgavo prasmę; iš arti matėm veidus, išgyvenimus, jautėm pauzes, kai aktoriai „išeina iš vaidmens", išgyvenom aktorių (ne personažų!) akistatą su publika abipus rampos, kai režisierius leidžia tyloje ilgai ilgai žiūrėti vieniems į kitus tarsi lyginant svorį ar klausiant: „Ko gi jūs iš mūsų tikitės?" Nepalyginti sodriau skambėjo tekstas, atsirado personažų santykių tarpusavio priklausomybė ir dermė, charakteriai tapo apibrėžtesni, švaresni, personažų likimai jaudino iki ašarų. Ir į kai kurių tautiškai nusiteikusių lietuvių klausimą: „Kodėl vėl Čechovas? Ar nėra kitų dramaturgų?" galima drąsiai atsakyti: „O todėl." Beveik į visus anksčiau man kilusius „kodėl?" čia irgi radau atsakymus. (Tik Treplevo teatras, man atrodęs labai šiurkštus ir nepakeliamai rėksmingas - kodėl? - toks ir liko.)
Tad nenuostabu, kad spektaklis pelnė daugiausia - net penkis! - prizų: už geriausią režisūrą, už spektaklio visumą, aktorė Rasa Samuolytė už Mašos vaidmenį, Martynas Nedzinskas - už Treplevą, o dar - žurnalistų prizą kaip geriausias spektaklis. Prizus aritmetiškai susumavus išeitų pirmoji vieta, bet ją teko užleisti airiams už jų atvirumą, drąsą ir meninių priemonių novatoriškumą. Bet svarbu ne prizai, ne premijų lošimai, svarbu patirtas tikrojo teatro džiaugsmas, kai norisi stipriai apkabinti ir padėkoti Dariui Meškauskui, Nelei Savičenko, Rasai Samuolytei, Airidai Gintautaitei, Martynui Nedzinskui, Dariui Gumauskui, Dainiui Gavenoniui, visiems...
Tikru, žaidžiančiu, permainingu teatru alsavo ir Groningeno teatro „Noord Nederlands Toneel" spektaklis „Fellini". Ko van den Boscho sceninę versiją režisavo Ola Mafaalani, ir pats autorius, pusę veido pridengęs kauke, „vaidino" Fellini. Čia viskas susilieja į nuostabų reginį su aktoriais, ore skraidančiais cirko artistais, feliniškų orkestrėlių muzikantais ir keistomis, filmų personažus primenančiomis kostiumuotomis figūromis. Čia visi teatro elementai - aktoriai, šviesos, garsai, trumpi šmaikštūs tekstai, muzika - veikė lygiomis teisėmis ir putojo lyg šampanas. Žiuri nariais dėta būčiau sugalvojusi šiam spektakliui specialų prizą, tačiau jie to nepadarė ir spektaklis gavo tik publikos „Bravo". Ir čia gali prisiminti Puškiną: „Net pravdy na zemle..."
Beje, nesu įsipareigojusi aptarti visų festivalio „Kontakt" įvykių, kalbėjau apie tai, kas atrodė įdomiau. Dar galiu priminti, kad visuomet būdavo festivalį lydinčių renginių. Šįkart jame dalyvavo ir vokiečių teatras „Titanik", pakvietęs į įspūdingą naktinį plenero reginį senamiestyje „Ugniniai paukščiai", kuriame į dangų kilo šešios keistos konstrukcijos - skraidančios, ugnį spjaudančios mašinos ir šviečiantys balionai. Miniai, kuri gražiojoje Torunėje užpildo aikštes ir dieną naktį šurmuliuoja prie Koperniko paminklo Rotušės aikštėje, tokie nemokami renginiai teikia didelį malonumą.
ŠIAURĖS ATĖNAI
