Pasaulyje pripažinto režisieriaus Rimo Tumino, kaip jį pristato „New York City Center" reklama, vadovaujamas Maskvos Jevgenijaus Vachtangovo teatras sekmadienį paskutinį kartą suvaidino savo „Eugenijų Oneginą" Manhatane (JAV, Niujorkas). Keturis vakarus prie įėjimo į šį menų centrą šurmuliavo žmonės. Paskutinis, sekmadienio, spektaklis, regis, viršijo visus norinčiųjų pamatyti „rusų gyvenimo enciklopediją" rekordus.
Jausmai, kuriuos ji kelia užatlantėje, visiškai kitokie nei gimtinėje, teigia kartu su trupe JAV viešinti laikraščio „Moskovskij komsomolec" korespondentė Marina Raikina.
R.Tumino vadovaujamos trupės aktorių ir JAV teatralų susitikimo vieta Niujorke praėjusią savaitę buvo 55-oji gatvė. Kaip ir visos Manhatane, ji siaura, eismas joje lėtutėlis, todėl daugelis žiūrovų į teatrą atvyksta metro arba ateina pėstute.
Štai eina Michailas Baryšnikovas (garsus baleto solistas, sovietiniais laikais per gastroles JAV pasiprašęs politinio prieglobsčio ir ten likęs. - Red.) - neaukštas, nejaunas, grakštus, tiesia nugara. Rankose tamsiai mėlyna beisbolo kepuraitė, nors vilki griežtą tamsų kostiumą. Buvusi pasaulinio garso žvaigždė nesukelia jokio ažiotažo, ramiai su žmona nueina į parterį ir atsisėda. Pasibaigus spektakliui taip pat nepastebimai ištirpo minioje, spėjęs pasveikinti gastrolių rengėjus. Prie jo artintis beviltiška - žinoma, kad M.Baryšnikovas interviu neduoda, su artistais ir žiūrovais nesifotografuoja, nesvarbu, ar reginys jam patiko, ar ne.
2 200 vietų salė sausakimša. Beje, per pirmąjį spektaklį aukščiausiai, palubėje, esantis balkonas buvo tuščias, per antrąjį vargais negalais buvo užimta koks dešimt vietų, o per paskutinį - perpildytas, kaip Rusijoje pasakytų: „Kabojo ant šviestuvų." Žiūrovų paštas daro savo: publika arba eina, arba protestuoja.
Sėkmę tarp savųjų lemia daug veiksnių, tarp jų - ilgesys, atitrūkimas nuo tėvynės. Tačiau gastroliuojantiems artistams svarbus ir amerikiečių teatro profesionalų, amerikiečių publikos įvertinimas. O jų per tas dienas apsilankė nemažai, jiems padėjo trys ekranai su subtitrais.
Dienraštyje „The New York Times" jau po antrojo spektaklio buvo išspausdinta recenzija, kurioje autorė Laura Collins-Hughes bandė skaitytojams paaiškinti, kad „Cherry Orchard" festivalyje pristatytas spektaklis vis dėlto nėra opera, nors joje skamba ir Čiakovskis, ir Šostakovičius bei rusų ir prancūzų liaudies dainos. „Adaptuotas ir režisuotas Rimo Tumino tai - skausmingas ir energingas spektaklis su muzika ir dainomis. Pasirinkęs šokių studiją kaip veiksmo rėmus ir pulką šokėjų kaip chorą, spektaklis pristato Puškino romaną eilėmis".
Recenzentė visą pastraipą skyrė trims titrų ekranams, kurie nebuvo integrali Adomo Jacovskio scenografijos dalis, o tiesiog pagalbinis elementas mėginant sugriauti kalbos barjerą. Jai buvo sunku juos skaityti, nes „galėjai sprandą nusilaužti, bandydamas ir skaityti, ir stebėti aktorių vaidybą, ypač jei jie - skirtinguose scenos šonuose".
Vis dėlto jai pavyko pamatyti, kad „esama daugybės nepamirštamų scenų. Siaučianti pūga aplink žibinto apšviestą karietą, merginos baltomis vestuvinėmis suknelėmis ant sidabrinių sūpuoklių. Šydas, paverčiantis nuotaką raudotoja. Atvaizdas veidrodinėje sienoje... Ir čia mes matome, kokia pakylėta ir tauri mene gali būti kančia."
Po paskutinio spektaklio Niujorke žiūrovai aktorius sveikino plojimais ir šūksmais. Išeidama viena moteris tarė savo palydovui: „Ačiū Dievui, pagaliau atvežė tikrą meną. Atsibodo antreprizės."
Antradienį J.Vachtangovo teatro aktoriai išvyko į Bostoną, kur rodys „Eugenijų Oneginą" „Majestic" teatre penktadienį ir šeštadienį.
Menų faktūros, lrytas.lt inf.
