Režisierius Oskaras Koršunovas po metų pertraukos vėl sugrįžo į „Teatro del Giglio" teatrą Lukos mieste Italijoje. Praėjus kiek daugiau nei dešimtmečiui nuo pirmojo karto Osle, Oskaras Koršunovas dar kartą ėmėsi norvegų dramaturgo Jono Fosse pjesės „Žiema". Beje, režisierius užsimena apie planus statyti šią pjesę Lietuvoje.
Praėjusiais metais Lukoje esančiame teatre Oskaras Koršunovas ir jo teatras pristatė savo spektaklį „Miranda". Režisierius taip pat vedė kūrybines dirbtuves profesionaliems italų aktoriams. Šiemet subrendo spektaklio idėja, kuri buvo įgyvendinta kartu su lietuvių aktore Rūta Papartyte bei italų aktoriumi Marco Brinzi. Menininkams vos per dešimt dienų pavyko pastatyti, kaip paaiškėjo iš pirmųjų atsiliepimų, stiprų spektaklį.
Naujos prasmės
„Viena didžiausių patirčių buvo tai, jog faktiškai per dešimt dienų sukūrėme labai muzikalų spektaklį, atveriantį tą nepaprastą Fosse dramos poetiką. Iš tiesų niekada negali nuspėti, per kiek laiko pastatysi vieną ar kitą spektaklį. Tarkime, „Žuvėdrą" repetavome labai ilgai, tai prarasdami tą aukso vilną, tai vėl ją pagaudami. Tačiau kartais, kaip nutiko šį kartą statant „Žiemą", viskas vyko vienu įkvėpimu. Aišku, dirbome po šešiolika ir daugiau valandų per parą", - po premjeros sakė Oskaras Koršunovas.
„Begalinis ačiū režisieriui už tai, kad sutiko atvažiuoti čia ir pastatyti spektaklį per neįtikėtinai trumpą laiką. Darbo procesas buvo neįtikėtinai lengvas, kūrybiškas, be jokios įtampos. Jau seniai buvau tiek besijuokusi. Jautėsi visų mūsų vidinis atsipalaidavimas", - teigia aktorė Rūta Papartytė.
„Man sunku žodžiais kažką pasakyti apie šį nepaprastą susitikimą su Rūta ir Oskaru. Teturėjome devynias dienas intensyvaus darbo - tai tikrai labai trumpas laiko tarpas, tačiau mums pavyko sukurti kažką mistiško. Kažką tokio, kas, manau, retai kada pavyksta teatre. Šį kartą scenoje jutau itin didelį pasitenkinimą", - pasakojo italų aktorius Marco Brinzi.
„Šįsyk pavyko per labai trumpą laiką prisijaukinti tą Fosse tylą. Jis įdomus ne tuo, ką parašo, o tuo, ką nutyli, ko nepasako, kas lieka tarp eilučių. Ir to beveik neįmanoma suvaidinti - tai reikia prisijaukinti. Paradoksalu, tačiau būtent tie nutylėjimai, tie neišsakyti dalykai inspiruoja aktorius improvizacijai. Tai ir yra priežastys, dėl kurių nenuobodu jau trečią kartą statyti šią medžiagą", - teigia Oskaras Koršunovas.
„Labai noriu pasidžiaugti Rūtos darbu kuriant vaidmenį. Jai labai tiko Fosse pjesės medžiaga. Ji iš tiesų labai atsivėrė šiame spektaklyje. Ir italų aktorius labai stiprus. Abu derėjo kartu ir tiko šiai pjesei. O čia vyro ir moters partneriavimas yra itin svarbus", - teigia režisierius.
Spektaklio kūrybinę grupę nudžiugino itin teigiamas miesto valdžios atstovų požiūris į šio spektaklio statymą. Dėka jų norvegiška Jon Fosse „Žiema" tapo atpažįstama pietietiškos Lukos gyventojams.
„Lukos miesto merija buvo labai dosni ir atvėrė visus miesto sandėlius, kuriuose ieškojome parko suoliukų spektaklio scenografijai. Panaudojome tikrus pokario Lukos parkų suoliukus, stulpus ir žibintus, tą demontuotą parko atributiką, lyg dekonstruotos žmogaus sielos griaučius. Lukos gyventojams tai buvo labai atpažįstamas peizažas", - prisimena Oskaras Koršunovas.
Itališka publika spektaklyje pastebėjo ir kitą, kiek aktualesnį socialinį aspektą. Tai natūraliai išsivysčiusi emigracijos ir meilės emigracijoje tema.
„Rūta spektaklyje kalbėjo su akcentu, ir jos išvaizda aiškiai byloja, jog ji ne italė. Iš to gimė labai įdomus socialinis aspektas - italas ir rytų europietė susitinka parke. Vėlgi, vietos gyventojams tai yra atpažįstama tema. Čia gyvena nemažai lietuvių merginų ir moterų, atvykusių ieškoti laimės. Tad ši Fosse parašyta meilės daina įgavo dar ir netikėtų socialinių atspindžių", - teigia spektaklio režisierius.
„Žiemos" kelionės
Oskarui Koršunovui tai buvo jau trečiasis dramaturgo Jono Fosse pjesės „Žiema" pastatymas. Pirmą kartą režisierius jos ėmėsi dar 2003-iaisiais, Oslo nacionaliniame teatre.
„Pamenu, „Žiemą" stačiau Oslo nacionaliniame teatre. Buvo susiformavusi tam tikra norvegiška tradicija kaip reikėtų statyti Fosse: labai saikingai, aktoriams atsargiai, kruopščiai ir pagarbiai tariant tuos Fosse užrašytus burtažodžius. O mes tada pastatėme labai energingą, emocingą ir dinamišką spektaklį. Tai jiems buvo labai netikėta. Nuo to laiko į Fosse norvegai ėmė žvelgti kiek kitaip", - mintimis į praeitį sugrįžta režisierius.
2006-aisiais ryžtasi dar didesniems eksperimentavimams su pjese. Vilniaus šv. Kotrynos bažnyčioje gimė netradicinė kamerinė opera, kuriai muziką parašė kompozitorius Gintaras Sodeika. Beje, jo muzika skambėjo ir spektaklyje Lukoje.
„Nors Fosse tekstai yra be galo muzikalūs, nebuvau girdėjęs, jog pagal jo kūrinius būtų statomos operos. Kartu su kompozitoriumi Gintaru Sodeika pastatėme kamerinę operą pagal „Vinter" . Aktoriai vaidino laipiodami Kotrynos bažnyčios padangėmis, ties kupolais. Tai buvo labai savotiškas pastatymas, nors statytas pagal tą pačią pjesę apie vyrą ir moterį bei visą kosmosą judviejų pasaulyje, pilname juodųjų skylių, prieštaravimų ir sprogimų", - pasakoja režisierius.
Režisierius galvoja ir apie dar vieną šios pjesės pastatymą Lietuvoje. Pasak režisieriaus, ji turėtų gimti OKT/Vilniaus miesto teatre.
„Tai šiuolaikinė dramaturgija, provokuojanti naują teatro realybę, naują aktoriaus organiką, jo vaidybą, intonacijas. O Fosse kalba apie labai universalius dalykus - apie nepakeliamą vyro ir moters egzistencijos lengvumą. Kalba ir išraiškingai, ir jautriai", - apie ateities planus pasakoja Oskaras Koršunovas.
OKT/Vilniaus miesto teatro inf.
