Vasarį prasidėjusi politikos atgimimo fazė tebesitęsia. Politikos ir šiaip mūsų gyvenime netrūko, tačiau šiandien esame gerokai arčiau sausio 13-osios nei bet kada po jos. Ir toks kontekstas visiškai nepadėjo „Barikadų" premjerai, atsidūrusiai maždaug toje pat situacijoje, kaip ir Lietuvos teatras 1990-aisiais: gatvė buvo gerokai aktyvesnė už sceną. Todėl bet koks bandymas politizuoti sceną - ir ją aktualizuoti - savo naivumu atsitrenkė į realybę: ką jūs čia dabar, kai šiandien tikri dalykai dedasi Ukrainoje, o rytoj - ...
Tačiau ne vien tai nebuvo paranku šiai išties intrigavusiai sezono premjerai. Jai virsti tokiu pat intriguojančiu spektakliu labiausiai ėmė trukdyti fenomenas, kurį ji ir grasinosi nagrinėti: atmintis. Tiksliau, istorija, perteikta per atmintį, dokumentus, liudijimus. O atmintis yra ir labai selektyvi, ir labai įnoringa, daug ką užtušuojanti, daug ką ryškinanti. Taip pamažu, kelissyk pakartota detalė tampa mitu (toliau žr. Goebbelsą, bet ne Heinerį), tragiški įvykiai virsta anekdotais, o šiandiena vis aktyviau bando sufleruoti vargu ar teisingą ir kažin kiek humanišką tiesą - neva anuomet lengvai praslydome. Mažų mažiausia - apraudojome žuvusius.
Kai atmintimi žaidžia, t.y. ją simuliuoja Valteris Silis „Legionieriuose" - tai veikia. Kaip ir čia, kai žaidžiama situacija Nobelio taikos premijos komitete, - nes tai ne atmintis, o spekuliacijos. Atvirai prisipažinus simuliavimą išeinama į smagiai aktualią 1990-ųjų „Šėpos teatro" ar šiandienos „Dviračio žinių" orbitą. Laisvai interpretuojami politikos užkulisiai, o „Šėpos teatro" lėles pakeičia gyvos figūros, efektingos būtent savo abstraktumu, grubiai išdrožta prototipų kopija. Bet sukelti efektui pakanka vieno bruoželio, žiūrovas pridės likusius. Kai prasideda Šimėno dingimo bylos „rekonstrukcija", stebime beveik smagų (tik ne pačiam prototipui) Davido Lyncho stiliaus „siaubiaką" su puikiais charakteriniais personažais ir tamsiais mūsų pačių vaizduotės piešiamais užkaboriais. Bet tai neturi nieko bendro su žmogaus atmintimi - tai tiesiog žaidimas vartant anų laikų spaudą, istorinis „Pagauk kampą".
Jis nėra sukurtas prastai, spektaklyje yra žavių pastebėjimų. Tarkime, vienas gražiausių man - dailininkės Ievos Kaulinios sugalvotos „megztinių kelionės". Visi, nuo Oslo komiteto iki televizijos bokšto ar Aukščiausios Tarybos koridorių vilki megztiniais, skirtingais, bet būdingais tiems laikams. Ir čia jau ne vien kostiumo detalė, tai ir autentikos rekonstrukcija.
Tačiau kad ir turėdamas pakankamai sudedamųjų dalių geram ir mestą intrigos kaulą galinčiam pateisinti spektakliui, „Barikados" labai greitai darosi nuobodžios. Ieškai tų kabliukų, tenkiniesi aktorių blyksniais (o jų čia nemaža). Bet pagrindinis kliuvinys nėra toks, kad mano atmintis neatitinka jų fantazijos. Esminė problema, man regis, yra pati tema - Sausio 13-oji. Problema todėl, kad mūsų šalyje tai jokia kontraversiška tema: niekas neprieštarauja vienai nuomonei, akivaizdžiai nuo pat sausio 14-osios, - žinoma, jei neskaičiuosime Algirdo Paleckio išminčių. Tema nekelia jokių ginčų, o tada dingsta pati intriga, konflikto galimybė. Nes skaitėme, matėme, pagaliau buvome. Būtų dramos kūrėjai paėmę temą apie žydus (bet ne taip, kaip „Mūsų klasėje", kuomet temą numarina teatro menas), dar nepastatyta ji jau keltų diskusijas. Apie Bražuolės tiltą ir valdžios koridorius irgi galbūt būtų išspaustas detektyvas su sąmokslo teorija. Pagaliau spektaklis apie Pakso prezidentavimą - nors šiandien vežiok po rinkimines apygardas. O Sausio 13-oji? Ar spektaklyje buvo pateiktas kitas kampas nei tai, kas jau apmąstyta ir pasakyta tūkstančiais liudijimų ir šimtais esė ir komentarų, iš esmės kalbančiais tą patį? Tik skirtumas toks, kad žmonės rašė liudijimus istorijai, o neadaptuoti scenai jie nepelnytai skamba kaip grafomanija.
Bet spektaklis bando vytis „contemporary" traukinį ir susigrąžinti gyvybę. Kai antroje dalyje (tokia trukmė - jau nusikaltimas!) žiūrovai verčiami susikibti rankomis ir kurti Baltijos kelio idealią visuomenę, tai mane momentaliai grąžina į Sovietų sąjungą ar pas kokį teatrinį generolą Uschopčiką. Sekundę abejoju, ar aktoriai šiame spektaklyje dar kažkiek „vaidina save" ir yra idealistai, ar vis dėlto labiau jiems rūpi fikcija ir istorijos rekonstrukcijos. Tačiau kai jie pakartotinai paragina visus stotis - suprantu, kad tiesiog manipuliuojama svarbiais, o patyrusiems - šventais dalykais. Aktoriai to nepatyrė, ir gal kaip tik čia reikia ieškoti šio spektaklio išeities - ir tos kartos kūrybos - šaknų: noro susigalvoti konfliktą ir tapti jo herojais.
(Tai prieš keletą metų patyriau Šveicarijoje, kur spektaklyje istorija buvo blefuojama, šveicarai skelbė Viduramžių karus Prancūzijai - nes, kūrėjai atvirai prisipažino, - gyvename pernelyg ramiame užutėkyje pačiame Europos centre.)
Ir vis dėlto buvo viena scena, kuri bene visus vyresnės kartos žiūrovus „iškirto" - ir už kurią esu dėkingas būtent jaunai komandai: ta, kurią jos nesupratęs žurnalistas pavadino orgijų scena - skambant Sovietų sąjungos himnui „kariai vieni su kitais santykiauja oraliniu ir analiniu būdu, prie jų prisijungia moterys". Kai pistoletas prievartaujamai moteriai įremtas į galvą, vargu ar tai galima pavadinti „prisijungimu", nebent - analogišku Krymo „referendumui". Aštri scena. Bet būtent jauna karta išdrįso „akademiškai šaltai" ir be praeities sentimentų (nes jų neturi) paskaičiuoti esmę: buvome išdulkinti, išprievartauti grubiausiu būdu tiesiogine ir perkeltine prasmėmis, ir kartais tai vis dar patiriame. Ir tik nuo to, kiek esame paveikti Stokholmo sindromo, priklauso, kaip tai pavadinti. Teatro menas vystosi į priekį šuolių, netikėtumų dėka, ir už šią aiškią transgresiją esu dėkingas: ji privertė žagtelėti dėl tokio „nežaboto įžūlumo", - o po to sustoti ir pripažinti tiesą.
xxx
Ar mūsų menininkai apskritai yra pajėgūs kalbėti apie politiką? Ne Seime, kuriame keletas jų kartais atsidurdavo, ne Vyriausybėje, bet nuo scenos? Ezopinis kalbėjimas - pasakyti nepasakant - nuėjo praeitin, jis neefektyvus, pagaliau ir pernelyg netikslus. Jis, kaip ir konfliktus absoliutinanti teatro prigimtis, šiandien nebeveikia: kapitalistai nebėra „visi tokie patys", partijos taip pat nėra vien tik „verslo partijos", o ir verslas skirtingas, ir ne vien abstrakčioji ES sprendžia mūsų naminius reikalus. Mūsų scenoje dar vis išlikęs tas mitologinis kalbėjimas „jie versus mes", „mes ir kiti", o tai nepadeda suvokti šiandienos schemų. Taip „Akmuo" tampa epizodu iš Vokietijos istorijos, „Ir vėl viskas bus gerai" - naivia hipiška pasakaite apie nieką. Ir kai „Barikadose" imama piktintis, kodėl rusų propagandos priemonės drįsta falsifikuoti sausio 13-ąją, galima pasijusti atsidūrus kokioje nors Daukanto epochoje, kur dar buvo tikima garbe, dvikovomis ir mūšiais atvirame lauke. Palyginus su, pavyzdžiui, vokiečio Rene Pollescho politiniais spektakliais Volksbühnėje, aštriai ir intelektualiai nagrinėjusiais dabarties kapitalizmo aspektus per marksistinę prizmę, įvaizdžio filosofiją, politikų mimikrijas, - mūsų scena dvelkia visišku infantilumu. O joje kartoti tai, ką visi kalba bare ar virtuvėje, reiškia tiesiog nuvainikuoti scenos meną: kam tada pirkti bilietą, kad - geriausiu atveju - išgirsčiau mąstant panašiai kaip aš? Kalbėti apie politiką pasiskaičius interneto naujienas nepakanka - tai neatskleidžia sistemos.
xxx
Latviai išdrįso reaguoti į didžiąją politiką. Alvis Hermanis su savo teatru atsisakė vykti į Rusiją gastrolių ir nestatys spektaklio Maskvos Didžiajame teatre. Latvių aktorė Guna Zarinia atsisakė vaidinti pagrindinę heroję režisieriaus Vladislavo Nastavševo spektaklyje „Medėja" Maskvos Gogolio centre. Nepaisant net to, kad jam vadovauja režisierius Kirilas Serebrennikovas, pats kritikuojamas Putino valdžios ir neseniai sulaukęs jo kultūrinio ruporo - Rusijos TV komentatoriaus Dmitrijaus Kiseliovo - dėmesio. Valterio Silio ir Janio Balodžio „Nacionalinis plėtros planas" buvo suvaidintas Maskvos „Auksinės kaukės" festivalyje, bet finale dramaturgas paragino į sceną užlipti tuos, kurie pasisako už Rusijos karinių dalinių pasitraukimą iš Ukrainos. Trečdalis užlipo, trečdalis paliko salę, likusieji sėdėjo savo vietose. Pabaigoje skambanti Nicko Cave´o „Into My Arms" įgavo kitą gaidą, ir - lyginant su rodytu spektakliu Kaune - prasmingesnę nei tiesiog „modernus" spektaklio finalas vardan „interakcijos".
Pačioje Rusijoje meno ir kultūros žmonės skaidosi, vieni palaiko Putiną, kiti pasirašinėja prieš tokią Rusijos poziciją ir savo susitaikėlišką buvimą tokioje erdvėje. Skirtumas tarp tų dviejų sąrašų akivaizdus - agresiją palaiko pavardės ir pareigos, jai prieštarauja pavardės ir profesijos.
Kad įtampa auga, liudija ir faktas, kad iš ryto begimstančius šiuos apibendrinimus apie mūsų menininkų tylą popiet koreguoja naujienos: Lietuvos rusų dramos teatro bei „Stalo teatro" sprendimai nevykti suplanuotų gastrolių paliudijo ir mūsų menininkų pilietinį žingsnį. Nors jau pradžia buvo keistoka - Jono Vaitkaus du spektakliai turėjo būti parodyti „teatrinę SSRS" pristatančiame festivalyje „Susitikimai Rusijoje" (jame dalyvauja tik buvusios SSRS šalys). Tačiau akivaizdžiausias atsakymas ateis rudeniop, kai Putiną palaikantis festivalio direktorius Šubas vėl pakvies mūsų teatralus į Sankt Peterburgo „Baltijskij dom", kur jie būdavo visąlaik laukiami. Galima sutikti su Rimu Tuminu, pateisinusiu ir savo teatro direktoriaus poziciją: jiems juk išgyventi reikia, jie juk „parišti". Bet ar čia tebegalioja pasiteisinimas, kad menas ir politika - skirtingi dalykai? Kad nerodydami spektaklių nuskriausime tik paprastus žmones? Atsakymas - ne toks jau inertiškai patogus.
xxx
Lenkų žurnale „Dialog" spausdinama jaunos britų dramaturgės Debbie Tucker Green pjesė „Tiesa ir susitaikymas" (Truth and Reconciliation). Abstrakčios mikroscenelės iš Pietų Afrikos, Bosnijos, Ruandos, Zimbabvės, Šiaurės Airijos, kur po įvykusių karų aukos susitinka su savo budeliais. Scenos panašios visur, subtilūs potėpiai, kurių nežinantis istorijos gal nelabai ir supras. Poetika kiek „sarakeiniška", pernelyg daug paslėptų reikšmių (iš baimės mene būti pernelyg atvirai?). Gal ir dėl to žurnalas greta pateikia politologės tekstą, supažindinantį skaitytojus su tų šalių istorija (kuri mums taip pat beveik nežinoma). Ir paralelės neguodžia: serbų generolas Radko Mladičius su savo armija Srebrenicoje nužudė 8000 bosnių pabėgėlių, kurie buvo atvykę į tą miestelį, nes JTO paskelbė jį saugumo zona. JT daliniai net nebandė jų gelbėti. Vėliau Mladičius Deitone pasirašė taikos sutartį su kitais dviem diktatoriais (ir tik dar vėliau jie atsidūrė Hagos tribunole).
O kai 1994 m. Ruandoje hutai jau milijonais kapojo tutsius, Billas Clintonas ir Madeleine Allbright nusprendė Ruandą „palikti jai pačiai" - ir visiškai nereagavo į JT kontingentui vadovavusio Romeo Dallaire prašymus leisti stabdyti skerdynes. Nes, teisinosi, tuomet jie buvo užsiėmę Balkanais. Kuriuose - skaityk aukščiau...
Tarsi ir nieko naujo, tik aštrus priminimas, tiesiantis bėgius į dabartį. Atmintis nepadeda, priešingai - ji retušuoja tragedijas. „History will teach us nothing", dainuoja Stingas. Stebina kitkas: tas istorines detales perskaičiau išsamiame straipsnyje lenkų žurnale, skirtame teatrui.
xxx
Užtat kitame lenkų žurnale „Teatr" lenkų teatro kritikas Łukaszas Drewniakas taip pašlovina mūsų teatrą, kad jo gesto užmojis primena Kraszewskio romanų rūkuose, Konwickio peizažuose skendinčią Lietuvą. Tekste, išspausdintame ir „Kultūros baruose", jis taip išmaniai seka legendą apie Oskarą Koršunovą, kad neabejoji - jis žvelgia į paskutinio XX a. dešimtmečio Vilnių taip, kaip galbūt mes galime žiūrėti į Toulouse-Lautreco ar Henry Millerio Paryžių. Saldu, turėtume būti dėkingi. Bet nors legendos gražios pačios savaime, teatrologas - nepaisant to patetiško užmojo - visgi turėtų paisyti faktų, idant ateityje mitai nevirstų „goebbelsiška" tiesa. Skamba romantiškos opozicijos apie Menininko patirtą didžiulę sėkmę ir už ją sumokėtą siaubingą ligą - tarsi ja nebūtų (per)sirgę bent pusė ne vien sovietinių menininkų. „Paryžietiškas" Vilnius turi turėti vietą bohemai, ir taip surandama „Vilniaus menininkų Meka - Gedimino prospekte įsikūręs „Neringos" restoranas" - kas, kad nuo šlovingų džiazo ir menininkų džiazavimo vakarų buvo praėję kone du dešimtmečiai ir apie 1990-uosius „Neringa" buvo apimta visiškos stagnacijos (o dar pridėkime visus ekonominius nepriteklius). Lenkų skaitytojams tikriausiai skamba, kad jauno Oskaro Koršunovo „repeticijose pradėjo lankytis (...) Gombrowicziaus vertėjas Sigitas Parulskis", - tik kad Gombrowicziaus jis iki šiol neišvertė, nes tiesiog nemoka lenkiškai.
Palyginimą tarp Kalantos fizinio susideginimo ir metaforiško „žmogaus-fakelo likimo: kaip visa jo karta, jis irgi sudegs, išsiblaškys, žengs į pražūtį" palikime autoriaus etikos sampratai. Tik priminsiu: taip kalbama ne apie ištremtą į Labanoro girias vienišių, o apie geriausiai pasaulyje žinomą, iki šiol itin aktyvų lietuvių režisierių, kviečiamą į svarbiausius festivalius ir buržuaziškiausius teatrus, netgi savoje šalyje pripažintą nuo pat pirmųjų spektaklių. Ta jo karta, kaip ir jis pats, pelno nacionalines ir kitokias premijas, keliauja po pasaulį ir gyvena niujorkuose ar paryžiuose. Bet fakelo tema nesiliauja: net per keletą pastraipų Drewniakas plėtoja metaforą apie tai, kaip Gytis Ivanauskas finalinėje „Ugnies veido" scenoje vos nesudegino viso teatro: „Kurtas iš kišenės išsitraukė dėžutę degtukų. Vieną uždegė ir numetė sau po kojų. Salėje užgeso šviesos, tamsoje iš garsiakalbių pasigirdo, kaip siautėja liepsnos, o tada - ugnies sienos traškesys. Iki šiol nežinau, kokiu būdu, kokį triuką pasitelkus tas degtukas nepadegė aktoriaus, scenos ir mūsų visų". Aš degtuko neprisimenu, bet pripažįstu atminties žaidimus. Todėl tenka paskambinti tiesiai Kurtui. Į klausimą, ar jis kada nors per visus 14 metų yra finale uždegęs degtuką, Gytis Ivanauskas nesuabejojo: „Niekada gyvenime". Galite patikrinti kovo 28 d. Menų spaustuvėje.
Belieka tikėtis, ateityje šį tekstą nagrinės semiotikai ir mitologai, bet ne teatro istorikai. Arba nagrinėjantys atminties žaidimus.
