Teatrų metai: kaip pavadinsi, taip ir plauks?

2014-03-17 Menų faktūra

aA

Aušra Radzevičiūtė

Kas bendro tarp Kristijono Donelaičio, teatro, vaikų sveikatos, dainų šventės ir Oršos mūšio? Ogi visiems jiems Seimo sprendimu yra dedikuoti 2014-ieji. Žinoma, sukanka 300 metų, kai gimė didysis poetas, 500 metų - nuo pergalės Oršos mūšyje, dainų šventės yra graži ir globotina tradicija, o vaikų sveikata rūpintis reikia visur, visada ir visais įmanomais būdais. O kodėl Teatro metai? Kokia žinia siunčiama teatro bendruomenei ir plačiajai visuomenei? Kas nutiks Teatro metais Lietuvoje, kad juos prisimintų ne tik tie, kurie juos paskelbė?

Pirmiausia pabandykime rasti atsakymą, kodėl teatrui prireikė tokios garbės. Tuščios salės? Trūksta pastatymų? Visi režisieriai išvažiavo dirbti į Rusiją? Ne. Ar šiais metais galėsime į teatrus vaikščioti nemokamai? Bus imtasi plataus masto priemonių, kad vaikai bei jaunimas prisijaukintų scenos meną? Pagaliau duris atvers kuris nors visomis prasmėmis apgriuvęs teatras? Panašu, kad ir į šiuos klausimus tenka atsakyti - ne.

Gražūs žodžiai

Teatro metų paskelbimo iniciatorė Seimo narė Dalia Teišerskytė, paklausta, kokia proga visa tai atsitiko, atsakė gal ir pernelyg atvirai: „Taip, jokios jubiliejinės ar proginės priežasties tam tikrai nėra, - tiesiog turiu tokį įprotį kiekvienoje kadencijoje paskelbti ką nors gražaus. Pirmosios mano kadencijos metu buvo Vaikų kultūros metai, paskui buvo Skaitymo metai,  Muziejų metai. Ir kadangi esu begalinė teatro gerbėja, pamaniau, kad būtina atkreipti dėmesį į teatrus, jų repertuarą, pjesių vertimus, teatrinio meno sklaidą. Juk teatras dabar gerokai yra slystelėjęs paviršiumi, jis nebėra toks, koks buvo anksčiau - svarbus ir gilus".

Skelbdamas Teatro metų pradžią, kultūros ministras Šarūnas Birutis kalbėjo: „Kultūros ministerija šiemet skirs daug dėmesio teatrui, galbūt kalbėsimės apie teatro reformą. Žinau, kad yra įvairių nuomonių, vieni sako, kad viskas yra gerai ir kad galime ir toliau turėti teatro palikimą, kuris jau 25 metus nesireformavo ir yra atėjęs dar iš anos sistemos. Aš manau, kad būtent šiais metais turime apie tai kalbėti atvirai ir ieškoti geriausių teatro gyvavimo formų mūsų valstybėje, net ir su tomis lėšomis, kurios yra skiriamos."

Apie kokią teatrų reformą kalba ministras? Bandau to pasiteirauti Kultūros ministerijos Profesionaliojo meno skyriuje. Viena vyriausioji specialistė pasako, kad yra rengiamas įstatymo projektas ir pasiūlo susisiekti su kita specialiste. „Nėra jokio įstatymo projekto - tik teisėkūros iniciatyva. Vyriausybei bus pateiktos kelios alternatyvos, pasirinkta kažkuri viena, viskas apsvarstyta ir tada bus pradėtas rengti įstatymas", - sako kita vyriausioji specialistė, Irena Didžiulienė. Kokios tos alternatyvos? „Na, kaip viskas turėtų atrodyti. Kokie turėtų būti mūsų teatrai ir koncertinės įstaigos", - atsako. Ar kalba eina apie teatrų tapimą viešosiomis įstaigomis? „Gali būti ir tokia alternatyva..." - sutinka Didžiulienė.

Panašu, kad aišku, kad ir dėl reformos niekas neaišku.

Idėjų buvo. Pinigų gali ir nebūti

Š.m. vasario 5 d. vyriausybė patvirtino Teatro metų minėjimo priemonių planą. Jame - beveik dvi dešimtys įvairių teatro renginių ir projektų: numatoma su profesionaliais teatrais parengti edukacines programas ir projektus, surengti Nacionalinės teatro premijos „Auksiniai scenos kryžiai" konkursą, pristatyti teatro meno kūrėjus per Lietuvos radiją ir televiziją, surengti konferenciją „Lietuvos teatrai vaikams ir jaunimui", parengti dramaturgijos skaitmeninimo ir vertimų projektą „Pjesių bankas", atlikti tyrimą, kaip veikia nevyriausybinės scenos menų organizacijos ir t. t.

Taip pat planuojama sukurti videofilmą iš ciklo „Lietuvos teatro kūrėjų portretai", surengti šalies mokinių kino filmų konkursą „REC-2014" - „Mano mokyklos teatras" ir tarptautinį teatro festivalį „Cool!/Jėga!", rodyti spektaklius socialiai pažeidžiamoms ir socialinę atskirtį išgyvenančioms visuomenės grupėms, surengti spektaklių vaikams ir jaunimui ciklus, sukurti internetinį Teatrų metų kalendorių, surengti parodą „Būti ar nebūti", skirtą Williamo Shakespeare´o 450-osioms gimimo metinėms, projektą „G. Verdi operos Lietuvos teatrų scenose" Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje.

Taigi, priemonių sugalvota, bet ar čia viskas gerai? Ar daugelio dalykų negalima tiesiog imti ir padaryti eiliniais metais (nes viso to reikia) - kam skelbti specialius metus?

Teatro kritikas Andrius Jevsejevas parengtą prioritetinių renginių sąrašą vadina „nerimauti verčiančiu ir daug abejonių keliančiu dalyku".

„Vienas Dievas težino, kokiu principu, kokiais argumentais remiantis jis sudarytas, nes viešas konkursas skelbtas lyg ir nebuvo. Bet žmonės kalba, kad į tam tikras elektroninio pašto dėžutes vis dėlto atkeliavo ministerijos raginimas teikti pasiūlymus. Kadangi šio teksto autoriaus toks laiškas nepasiekė, lieka graužtis nagus ir komentuoti ministerijos patvirtintus bei prioritetiniais paskelbtus išrinktųjų pasiūlymus. Šventinis ženklas, reklaminis vaizdo klipas, filmas apie teatro kūrėjus, teatralų apdovanojimai, parodos, skirtos Verdi ir Shakespeare´ui, klasikinės dramaturgijos vertimai ir pan. - kyla įspūdis, kad Teatro metai yra savotiškas Muziejų metų pratęsimas ir šmaikštus, valiūkiškas beviltiškai senstančios visuomenės komentaras."

Teatras „cezario grupė" gavo Kultūros ministerijos laišką su kvietimu dalyvauti rengiant Teatrų  metų programą. Šios įstaigos direktorė  Kristina Savickienė pasakoja, kad „cezario grupė" dalyvavo, pasiūlė idėjų dėl teatro socialinės atskirties žmonėms. „Pasisiūlėme spektaklius rodyti kalėjimuose, kitose panašiose vietose. Buvome įtraukti į prioritetų sąrašą, bet kol kas neturime supratimo, kaip ten viskas bus ir ar išvis bus finansuojama", - sako pašnekovė. Anot Savickienės, Teatrų metų iniciatyva nėra bloga, nes kultūrai dėmesio nebūna per daug, bet tai negali būti paskelbta išvakarėse, o pradėta veikti metų viduryje. „Čia turi būti procesas, kuris planuojamas iš anksto, derinamas su profesine bendruomene, nustatomi aiškūs prioritetai, įtraukti tos srities ekspertai. Turiu kolegų, kurie dirbo prie Muziejų metų programos - tuomet ir programa, ir biudžetas buvo žinomi dar neprasidėjus metams, o renginiai startavo jau sausį", - sako teatro direktorė.

Esminė problema turbūt ta, kad paskelbus Teatrų metus jiems nebuvo numatytas krepšelis su papildomais pinigais, kuriais ir būtų finansuojami specialiai šiai progai skirti projektai. Todėl ministerijos patvirtina renginių programa turės įprasta tvarka susirungti su visais kitais projektais, pateiktais Kultūros rėmimo fondui. Kas gaus finansavimą? Tas, kuris, ekspertų manymu, bus vertesnis. Ar gali būti, kad Teatrų metams sumanyti ir dedikuoti projektai liks prie suskilusios geldos? Žinoma.

Kiekviena diena - teatro

„Ar prisimenat, kam buvo skirti 2012 metai?" - klausiu režisieriaus Gyčio Padegimo. Režisierius iš pradžių sutrinka, bet bendromis pajėgomis prisimename - Muziejams. „Tai kad tie metai kepami kaip blynai... Na, gal šiemet kas ir išmoks kokį posmelį iš Donelaičio „Metų", bet Teatrų metais aš tikrai stebiuosi... Gal vis dėlto nereikėtų iš vakaro sugalvot ir ryte kažką paskelbt? Juk nebūtina kasmet visą virtinę Metų sugalvot - skelbkim išskirtinius metus, jiems kaip reikiant pasiruoškime, padarykime įvykį! Būtų prasmės, naudos kažkokios. Ir, pagaliau, pinigai gal nukeliautų ten, kur reikia, - samprotauja Padegimas. - Jau praėjo ketvirtadalis metų, o niekas iš esmės nevyksta. Štai aš Alytaus teatre pradėjau repetuoti „Ugnies medžioklę su varovais" - dalyvauja daug jaunimo, visi užsidegę, o iki šiol nėra pinigų skirta. Skandalinga: Teatrų metai, o finansavimo programoms nėra."

 - O jūs dalyvavote, rengiant Teatrų metų minėjimo priemonių planą?

 - Niekas manęs niekur nekvietė. Mano spektaklius rodo visų Lietuvos didžiųjų miestų teatruose, o niekur nekvietė. Ai, tiesa, skambino praėjusį rudenį keli Seimo nariai, klausinėjo apie teatrą, jo reikšmę... Atsakiau. Tuo viskas ir baigėsi. Labai liūdna: išmeta kažkokį lozungą, bet jame nėra nei turinio, nei formos. Tokiu būdu viskas tik nuvertinama - toks įspūdis, kad turime ne Teatrų metus, o anti-teatro metus. Aš tikrai prisimenu metų, kai teatrams buvo rodoma gerokai daugiau dėmesio...

 - Grynai hipotetiškai: jeigu Teatrų metus turėtumėte Jūs pripildyti turiniu, kokie jie būtų?

- Pirmiausia sudaryčiau programą, kad teatras būtų prieinamas visiems Lietuvos žmonėms. Ne tik „Domino" komerciniai spektakliai, ne tik ten, kur festivaliai. Aš susiduriu su baisiu dalyku: sutinku daug jaunimo, taip pat ir miestuose, kurie teatro apskritai gyvenime nėra matę - niekas jų nevedė, niekas neparodė. O kaimo gyventojai skundžiasi, kad nėra televizijos teatro. Aš pasistengčiau, kad per tuos metus teatras pasiektų plačius šalies gyventojų sluoksnius - visomis prasmėmis. Paremčiau retesnių pjesių pastatymą, pažiūrėčiau, kad repertuarai taptų įdomesni... Reikėtų įdomių konferencijų apie teatrą, jo paveldą, tradicijas, ateitį. Parodų, galbūt ir keliaujančių po Lietuvą. Nes tiek yra įdomių dalykų! Išėjo keletas įdomių knygų - būčiau padaręs jų pristatymus Vilniaus knygų mugėje, specialų stendą „Knygos apie teatrą". Matote, aš net nepagalvojęs galiu kalbėt ir kalbėt...

Lietuvos teatro sąjungos pirmininkas Ramutis Rimeikis į mano entuziastingą pasiūlymą pasamprotauti, kokios konkrečios naudos teatro bendruomenei ir visuomenei duos Teatrų metai, atsiduso: „Kiekvieną dieną būna teatro diena: spektakliai vyksta, žmonės į juos eina, todėl niekas čia nepasikeis su tais metais. Kaip prasidėjo, taip ir praeis. Nors, tiesą sakant, net niekas neprasidėjo".

Ar kas nors pasikeis? Ar ką nors pakeis? „Na, jeigu gausim finansavimą, mes, Teatro sąjunga, turėtume internetinį kalendorių padaryt. Ir kūrybinius vakarus organizuot... Bet mes ir taip juos organizuojame. Nieko ypatingo čia nebus. Tarsi kokia epidemija užėjusi - kokių tik metų nepaskelbia, ko tik neprigalvoja", - sako Rimeikis.

Bet gal vis dėlto įmanoma kažką padaryti tokio, kad tie metai turėtų prasmės?

„Sakykim, gerai būtų, kad Teatrų metais būtų pabaigtas Klaipėdos dramos teatras. Jau šis tas. O šiaip - ką aš žinau. Spektakliai vyko ir vyks, o kažkokioms reformoms tai jokių specialių metų nereikia. Imi ir darai, jeigu reikia. Paskelbė Seimas savireklamai kažkokiai - teatrams nuo to nei šilta, nei šalta, jokios prasmės. Jie to nepajus".

Tad jeigu nėra jokios prasmės - kam visa tai daroma? Nes kažkam gražu? Nes Kultūros ministerijai reikia kažką veikti, nors ir kankina nuovargis? „O Kultūros ministerija vis dar yra? - teatrališkai įtikinamai paklausia Gytis Padegimas. - Aš su jais seniai neturiu jokių reikalų: gyvenu savo gyvenimą, dirbu savo darbą, savo iniciatyva ieškau įdomių pjesių, bendrauju su jaunimu. Ir man nereikia Teatrų metų".

Pamąstykime: ką aš veikiu teatre?

„Cezario grupės" direktorė Kristina Savickienė apibendrina: viskas vyksta chaotiškai ir iš tikrųjų nėra aišku, kas ir kodėl. „Pirmiausia, manyčiau, buvo būtina nustatyti labai aiškius tikslus ir suformuluoti atitinkamą strategiją. Galbūt visą dėmesį reikėjo skirti vaikams ir jaunimui? O gal ir vyresnei, „teatro prarastajai kartai" ar socialinėms grupėms? Dabar gi yra labai daug krypčių, visko po truputį ir gali nieko nepavykti. O kai bandoma aprėpti viską, neužtektų ir dešimčių milijonų tam įgyvendinti. Nustačius labai konkrečią temą ir prioritetus, procese aktyviai sudalyvautų tie, kuriems tai svarbu ir aktualu. Juk jeigu būtų paskelti Teatro vaikams metai, Eimuntas Nekrošius tikriausiai nepultų statyti vaikiško spektaklio." - sako Savickienė.

Seimo narę Dalią Teišerskytę, panašu, teatro žmonių skepticizmas ir kalbėjimas apie finansavimo nebuvimą, švelniai tariant, liūdina. „Gal ne visi viską žino? Dabar pagrindinis dalykas yra pasiruošimas Tarptautinei teatro dienai: kaip niekad iki šiol anksti yra paskelbti visi „Auksinių scenos kryžių" nominantai, yra daug laiko pažiūrėti spektaklius, juos atrinkti, išvežioti po Lietuvą. Ir aš pati buvau paskelbusi jaunimui rašinių konkursą apie Lietuvos teatrą, kuris niekam nieko nekainavo, išskyrus man pačiai. Gavau apie 500 rašinių, sėdėjau prie jų, skaičiau, vertinau, vėl iš naujo skaičiau...Viskas vyksta. Prasidėjo pjesių vertimai, klasikinių pjesių skaitmeninimas - viskas vyksta.  Tik labai gaila, kad ne visi apie tai žino", - pasakoja Seimo narė.

Bet gal ne vien jai būtų verta pastebėti, kad „Auksinių scenos kryžių" nominantai šiais metais paskelbti tuo pačiu metu, kaip ir ankstesniais metais, tad nieko ypatingo šioje srityje. O dėl klasikinių pjesių skaitmeninimo nieko konkretaus taip ir nepavyko sužinoti... Bet tęskim:  jeigu apie Teatrų metams skirtus renginius ir projektus nieko  nežino teatralai - ko norėt iš kitų? Ir vėl kyla tas pats naivus klausimas - kokia prasmė, kas pasikeis po tokių Teatrų metų?

„Niekas nepasikeis, jeigu bus skeptiškas nusiteikimas. O jeigu skepsio nebus, pasikeisti gali daug kas. Visų pirma, kiekvienam reikia susimąstyti, ką jis veikia Lietuvos teatre, ką duoda jo pastatytas spektaklis lietuviui kaip piliečiui, kaip kultūros žmogui? Žinot, tas įprotis, kad galbūt ką nors duos valdžia, yra atgyvenęs ir pasenęs - neaktualus. Dabar reikia galvoti, ką aš duosiu Lietuvai, o ne ką Lietuva man duos. Ir kai mes taip pradėsime mąstyti, situacija pradės kisti", - kritiką atremia Seimo narė.

Žinoma, skeptiškai nusiteikęs kalnų nenuversi. Tačiau gal kitąsyk vertėtų mažiau nuovargio ir mažiau banalios rutinos nuo pat pradžių? Ar dar paprasčiau - vertiems dalykams skirti dėmesio visuomet ir pakankamai. Nereikės ir specialių metų. 

Komentarai
  • Festivaliui pasibaigus

    Iš kuklaus žanrinio renginio „Com•media“ Alytuje tapo gana solidžiu festivaliu su gausybe konkursų, kūrybinių dirbtuvių, atskiromis vaikų, jaunimo, suaugusiųjų programomis ir užsienio svečių darbais.

  • Įsimintiniausi 2024 m. teatro ir šokio įvykiai

    Kas 2024-iaisiais scenos meno lauke paliko didžiausią įspūdį – akimirkos, spektakliai, režisieriai, aktoriai ir atlikėjai, tekstai, iniciatyvos, įvykiai ir procesai? Įsimintiniausius darbus įvardijo kritikai.

  • Iš bloknoto (51)

    Pamilau tą puošnią, jaukią, spindinčią koncertų salę, po truputį pažinau visus muzikantus ir vėliau, jau profesionalioje scenoje, juos matydavau kaip artimus pažįstamus. Tarp jų buvo ir Anatolijus Šenderovas.

  • Tolimos Liudo Truikio visatos šviesa

    Neįsivaizduoju, kaip į nedidelį tekstą sutalpinti visa, ką reikėtų pasakyti apie Liudą Truikį ir jį pristatančią parodą Kaune. Ir vis dėlto pokalbį pradėčiau nuo Vilniaus, nuo Operos ir baleto teatro.

  • Aktyvizmo ar eskapizmo?

    Festivalių pavyzdžiai atskleidžia: kaip skirtingai jie gali reaguoti į kintantį pasaulį; kaip skirtingai elgtis su status quo; kokiems skirtingiems tikslams pasitelkti ilgametę festivalio patirtį ir prestižą.

  • Iš mūsų vaidybų (XXII)

    Apmaudu, jog pastaruoju metu stebėdama Varno spektaklius jaučiu didžiulį jo nepasitikėjimą žiūrovu ir kritiką, skirtą žmonėms, kurių salėje nėra, nes, kaip pats puikiai supranta, jie į teatrą nevaikšto.

  • Varėna, spalis, teatro trauka

    Ar įmanoma į regioną „nuleisti“ festivalį ir tikėtis, kad jis bus reikalingas? Tai, kad festivalis vyksta 15 metų, kad jis yra įdomus ir stiprus, rodo, jog jis pirmiausia reikalingas Varėnos žmonėms.

  • Iš bloknoto (50)

    Apie vieną svarbiausių spalio kultūrinių įvykių – Liudo Truikio parodą „Menas yra auka Kosmoso lygsvarai“. Taip pat – spektaklį „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ Vilniaus mažajame teatre.