Vasario 14-ąją Margarita Matulytė vedė vienintelę ekskursiją po savo sukurtą Vito Luckaus parodą Nacionalinėje galerijoje. Ir tai buvo priešpaskutinė parodos diena. Fotografijų paroda gali veikti porą mėnesių, antraip šviesa gadina kūrinius -maždaug taip mums paaiškino. Ekskursijų per Vito Luckaus fotografijų labirintus buvo daugiau, bet Margarita vedžiojo žmones tik tą vieną kartą, lyg tyčia vasario 14-ąją, nors jokių tyčių ten nebuvo. Taip sutapo. Ir mes pasirinkome ne klausytis koncerto, o eiti paskui Margaritą, kuri ne tik surengė parodą, bet ir parašė monografiją. Knyga dar leidžiama, o Margarita sklidina žinių apie Luckų, kaip jo dirbta, galvota, kas mėgta ir ko vengta, kuo jis vertingas ir unikalus ir kaip jo aplinka nepriėmė.
Margarita švyti, dalijasi, ji kuria ir atkuria, Luckus nuo jos pasakojimo darosi realus, didelis, „visa galva aukščiau" už savo amžininkus. Ir pagaliau jis išauga tiek, kad norisi atvėsti, nurimti, pabūti vien su jo darbais, dokumentais ir jo paties balsu per ausines - kad jis būtų normalus žmogus, su įkarščiu dirbęs ir gyvenęs, tom pačiom Vilniaus gatvėm vaikščiojęs.
Jis gyveno su Tania, kurią jo draugai vadina Taniuku. Tania dabar gyvena Amerikoje, saugo ten Luckaus archyvą, o Giedrė Žickytė daro filmą „Meistras ir Tatjana". Paroda, filmas, monografija, visas šurmulys ir įkyrus epitetas „legendinis" rodo jubiliejų. Luckui būtų 70, o gyveno jis 42 metus. Parodos atidarymo dieną jo draugai, septyniasdešimtmečiai vyrai nesidrovėdami verkė. Ir palieku tą vaizdą atminty, be komentarų. Kaip kad liko atminty Luckaus fotografuoti jų ir kitų kolegų portretai. Ironiški, žaismingi, konceptualiai nereprezentaciniai, tarytum kasdienybės užkulisiai,dabartinių klasikų linkėjimai iš anų laikų užstalės, paplūdimio ar net vonios. Iš to, kas buvo realu.
...
Man įdomu galvoti apie prarają tarp to, kaip jie gyveno, kaip dirbo, kūrė ir jautėsi, ir dabartinės dėmesio Luckui atmosferos, to pagarbaus sterilumo, išaukštinimo. Kai žmogus gyvena ir dirba, jis nejaučia, kad darosi „konceptualiosios fotografijos pradininku". Jis jaučia, kad yra nepriimtinas, jo darbai metami iš parodų, lyg jis būtų amžinas užkulisių neklaužada, o ne rimtas menininkas. Pagaliau viskas yra vien interpretacijos ir prielaidos, faktas tik tas, kad menininko nebėra. Praeina trys dešimtmečiai. Jo kūryba tampa atradimu. Ne savaime. Menininko likimą imasi tyrinėti filmo režisierė, jos euforija nustebina, po to net patraukia menotyrininkę. Ir štai tas dalykas pats įdomiausias: įvyksta nauja pažintis su menininku, kuris atrodė ir klasikas, ir padėtas į jam skirtą teisingą lentyną.
...
Tarp kitko, apie reikšmingumą ir didybę. Apie tai, kaip žmogus jaučiasi šitame gyvenime. Kažką svarbaus veikiantis? Menkas? Daug galėjęs ir nieko nepasiekęs? Dėdės Vanios monologo motyvai užklumpa ne tik jį ir ne tik spektaklyje. Normalus, neišprotėjęs žmogus, sumuodamas savo gyvenimą, realybėje ima kalbėti Čechovo pjesės tekstu, galvoti ir kliedėti Voinicko replikomis. Girdėjau, mačiau, susidūriau.
Ericas Lacascade´as, kai statė „Dėdę Vanią" čia (iš pradžių OKT, vėliau perrepetavo Nacionalinio repertuarui), iškėlė į spektaklio įžangą Voinickio monologą apie „seną džiūvėsį" Serebriakovą: „žmogus dvidešimt penkerius metus kalba ir rašo apie meną, bet ničnieko apie meną neišmano. Dvidešimt penkerius metus gromuliuoja svetimas mintis apie realizmą, natūralizmą ir panašias nesąmones. Dvidešimt penkerius metus kalba ir rašo apie dalykus, kuriuos visi besidomintys seniausiai žino, o kitiems jie - nusispjaut, vadinasi, dvidešimt penkerius metus jis pilstė iš tuščio į kiaurą. Bet kokios pretenzijos! (...) Bet ar matėte kaip vaikšto? Sakytum, pusdievis".
Serebriakovas toks atrodo žmogui, kuris spektaklio pabaigoje rėks: „Dvidešimt penkerius metus aš su šita motina kaip kurmis tūnojau tarp šitų keturių sienų... Visos mūsų mintys, visi jausmai buvo skirti vien tau. Dieną kalbėdavome apie tave, tavo darbus ir tavim didžiavomės, garbinom tavo vardą, visas naktis gaišdavom skaitydami tavo knygas ir žurnalus, tavo straipsnius, kuriuos galų gale išmokom atmintinai ir kuriuos aš dabar iš visos širdies niekinu. (...) Tu sugriovei mano gyvenimą! Aš negyvenau, negyvenau! Tu - pikčiausias mano priešas! (...) Aš talentingas, protingas, drąsus. Jei būčiau gyvenęs normalų gyvenimą, iš manęs galėjo išeiti Šopenhaueris, Dostojevskis...".
Štai kaip viskas apsiverčia: žmogų ne šiaip sau užklumpa savojo gyvenimo suniekinimo isterika, o tik palyginus save su džiūvėsiu, kuris vaikšto kaip pusdievis. Gal imti pavyzdį iš džiūvėsio?
Lacascade´o spektaklis gyvas nuo 2009 metų balandžio. Vadinasi, jau penktas sezonas avanscenoje pastatomas ilgas stalas, nukrautas puotai, ir, kai žiūrovai renkasi, personažai jau lūkuriuoja. Lyg būtume pakviesti prie to stalo bendram išgyvenimui. Žinoma, tokiems potyriams Nacionalinio didžioji per didelė. OKT studija būtų tikslesnė erdvė. Bet kasmet einu ten, kur jie vaidina ir priimu pirmojo monologo kaltinimus, ir svaigstu nuo visų mylimų artistų, ir nebeatskiriu, ar čia darbą dirbu, ar gyvenimą gyvenu, ar nuo jo bėgu ir iš proto kraustausi.
...
„Supratau, kas yra jūsų bėda. Jūs pernelyg rimti. Protingas veidas - dar ne proto požymis. Visos kvailystės žemėje daromos būtent su šita veido išraiška. Šypsokitės, ponai, šypsokitės".
Tai vis dar pakankamai populiari citata iš seno filmo „Tas pats Miunhauzenas" (1979, režisierius Markas Zacharovas, dramaturgas Grigorijus Gorinas). Bet be konteksto, be visos istorijos, tai tiesiog šaunių posakių tirada. O iš tikrųjų čia laisvo žmogaus Paskutinis Žodis, pasmerktojo pasmerkimas jį pasmerkusiems. Olego Jankovskio Miunhauzenas tai sako, stovėdamas greta patrankos, ant kurios sviedinio jis „skris į mėnulį". Bet net jei nežinai visos filmo istorijos, vien iš to, kaip ta scena padaryta, kaip suvaidinta, iš visos atmosferos suprasi, jog čia vyksta neafišuojamas atsisveikinimas. O dar tas Miunhauzeno lipimas dangun begalinėmis virvinėmis kopėčiomis, prieš tai charakteringai mirktelėjus!
Pirmoje serijoje tie, kurie nesišypso, laikė jį nepaklusniu piliečiu ir siekė pripažinti bepročiu. O pamestoji žmona baronienė Jakobina skelbė, kad jis miestui pavojingas. Jis, draugaujantis su Shakespeare´u ir Sokratu; šovęs vyšnių kauliuku į elnią, ant kurio galvos po metų išaugo visas vyšnios medis; ištraukęs save už plaukų iš balos, „nes kiekvienas galvojantis žmogus turi tai retkarčiais daryti". Net mylimoji Marta pavargdavo, kad jos žmogus negali bent trumpam „būti kaip visi" ir dėl to jie niekaip nesutuokiami. Atsisakyk savo nesąmonių - reikalavo nesišypsantieji, bet valdantieji. Jis stovėjo prieš juos kaip prasikaltęs mokinukas. Nes atsisakyti „nesąmonių" jam reiškė atsisakyti paties savęs.
Pirma serija baigėsi šūviu, antra serija prasidėjo žuvusiojo įamžinimu. Juk miestui garbė, kad toks žmogus čia gyvenęs ir jį išgarsinęs. Toliau miestas - tie, nesišypsantieji - per baroną garsina save: Miunhauzeno atminimas įamžinamas portretais, paminklu, iškilmėmis, patetiškomis kalbomis, raštų leidimu. Našlaujanti baronienė Jakobina tam vadovauja ir puošiasi savo buvusio vyro atminimu. Jo ydos tapo sektinais pavyzdžiais.
Tik kine gali taip būti: tas Miunhauzeno mirktelėjimas ir apsisprendimas prisikelti. Viena, jo mylimai moteriai tapo nepakeliama gyventi su juo, tokiu „kaip visi" ir persivadinusiu sodininku Miuleriu; antra - tie nesišypsančiųjų parengti atseit jo - Miunhauzeno - raštai yra „ne mano nuotykiai ir ne mano gyvenimas. Čia viskas išlyginta, sušukuota, nupudruota ir iškastruota". Ką jam atsakė pudruotojai ir kastruotojai? Kad tai tik paprastas redagavimas „iš bekraštės meilės". Ir kad jis, Miunhauzenas, nebepriklauso sau, jis dabar mitas. Nepasako, kad toks - jų kuriamas - jis jiems patogesnis. O jį patį - tikrą, gyvą, prisikėlusį ir vėl nepaklūstantį - sukiša į kalėjimą. Tegu stovi aikštėje paminklas, o lentynose raštai, bet gyvam herojui nėra vietos.
Taip ir ateiname į finalą prie patrankos. Jeigu šitas žmogus toks, kaip visi, jis žus, tą supranta ir jis, ir mylimoji. Jeigu jis - tasai mitas... Bet jis juk žmogus, tik ne kaip visi. O tokiems nėra vietos. Ir 1979-aisiais nebuvo, ir iki šiol jie įtartini.
