„Viską nuspręs rinka!" - šią magišką formulę išgirdau beveik prieš dešimtmetį viename Kauno festivalyje, kai buvo ginčijamasi dėl to, ar galima žmonėms rodyti grafomaniškus kūrinius. Anuomet tai buvo tarsi savaime suprantama, rinka veržėsi visur ir įsiveržė į meną. Tai aktyviai pareiškė žiūrovas, prisistatęs psichoterapeutu ir gynęs teisę egzistuoti ir rodytis visiems, profesionalams ir mėgėjams, nobeliatams ir analfabetams. Skambi formulė, bet kai aš paklausiau, ar jis pakęstų ant mano kabineto durų lentelę „Psichoterapeutas", nors neturėčiau jokio išsilavinimo toje srityje, buvo atkirsta, kad tai jau kitas reikalas. Maždaug - čia su žmonėmis dirbi, čia terapija. Tarsi istorijoje nebūtų žalojimo menu atvejų. Beje, ko gero, jų ir nėra - nes į istoriją jie tiesiog nepatenka.
Tą ankstyvojo brutalaus kapitalizmo formulę pernai man priminė keletas itin tuščiai praleistų vakarų. Solidus festivalis pabaigė savo programą akivaizdžia režisieriaus ir aktorių chaltūra. Dar solidesnė mokymo įstaiga atšventė savo jubiliejų apgailėtinai nuobodžia scenine mišraine. Į festivalio vakarą bilietai kainavo 40 Lt plius trys valandos jūsų laiko (nuvykti-pamatyti-grįžti namo), į antrą - taip pat 3 valandos + 20 Lt. Protestų negirdėjau. Bet tokius vakarus dažniausiai baigia sugižusiai mandagios žiūrovų šypsenos. Maždaug - na, nieko, tegul jaunimas linksminasi, kuria. Arba - nesupratau, ką norėjo pasakyti, bet tikriausiai modernu. Be abejo, ir plojimai stovint. Veidmainystė iš bejėgiškumo ir bandymas save įtikinti, kad ne veltui iššvaistei laiką ir pinigus.
Analogija iš kitos srities galėtų būti Jūreivių mokyklos jubiliejinis koncertas laive, kuris finale nuskęsta - geriausiu atveju susidūręs su aisbergu (vis šiokia tokia „citata"). O tada žiūrovus paskandino apgailėtina saviraiška, po kurio save gerbianti mokykla turėtų užsidaryti ar radikaliai imti keisti programas. Bet žiūrovų kritikos aisbergą gali amortizuoti kūrinio atlikimo aplinkybės: būtent solidaus festivalio ar garsios įstaigos vardas ir yra tas garantas, kad kūriniai bus meniniai. Nes institucijos, ne patys kūriniai verčia meną menu. Vieta, kur kūrinys pristatomas, atlikėjų vardai ir reklama. Ši būtinoji „meno garantija" buvo, tad kaip galėjo kažkam pasirodyti kitaip?
Iš tiesų menas yra gana slidi subjektyvi materija, panašiai kaip ir psichoterapija: jei tiki - padės. Ir jį vertinti galima įvairiai, ginčytis dėl tokių apibūdinimų kaip „chaltūra", „mėgėjiškumas" - iki užkimimo ir be ribų. Vienas meno kritikas net nesiteikė suabejoti, kad tai, kas buvo, taip ir turėjo būti, ir recenzijoje tiesiog pavadino atlikėjus mėgėjais, reprezentuojančiais mėgėjiškumą.
Tačiau egzistuoja objektyvios aplinkybės, leidžiančios suabejoti kokybe. Tiek viename renginyje, tiek kitame scenoje rodėsi mokslų dar neįpusėję studentai. Ar antrame kurse jie jau gali būti pakankamai profesionalūs - klausimas spekuliacijoms, bet logiškas tada būtų ir kitas - kam tuomet jiems reikia mokytis dar porą metų, jei jau ir dabar gali pristatyti savo meną žiūrovams ir anaiptol ne uždarame savo šeimos koncerte? Ne tik kasmet baigiantys studijas žmonės buriasi į grupes, steigia VšĮ - tokias kai kurie jau įsteigia ir antrame kurse, o nesena teatro istorija sako, kad į vaidinančių studentų spektaklius kartais tenka mokėti brangiausiai. Nes viską padaro rinka, reklama ir mada.
Sukurti gandą, legendą ir pasiekti populiarumo mūsų pirmykščių meno rinkėjų bendruomenėje yra lengva. Socialiniai tinklai tampa nemokama reklama „iš lūpų į ausis", nors visiškai nepažįstame tų, kas mums tą kūrėją ar kūrinį rekomenduoja. Bet nueiname, nes skaitėme feisbuke. Tai - kaip ploti atsistojus po spektaklio: stojausi, nes stojosi visi. O „visi" gali būti trys pirmieji klakeriai, vaidinusios trupės savanoriai, susodinti pirmose eilėse. Ilgainiui tai tampa mada, įsigali provincinis miesčionizmas, ir pusę spektaklio aplinkinius akinusi savo išmaniojo telefono ekranu - ir todėl nemačiusi, kas darosi scenoje - pabaigoje poniutė automatiškai strykteli ir ima plot. Šiandien kiekvienas atsistojęs tuo savo veiksmu pareiškia, kad jis, pirma, neturi savo nuomonės, antra - visiškai nenusimano mene ir, trečia, yra tiesiog nekultūringas, nes užstoja kitiems besilenkiančius aktorius.
Aktoriai savo ruožtu taip sužino, kad jie yra mylimi ir genialūs, nes „žiūrovai plojo stovėdami" - tarsi kitaip dar Lietuvoje būna. Ir tik Lietuvoje. Ir kaip tada nesieksi tos šlovės, prilygstančios patapšnojimams socialiniuose tinkluose? „Patinka", spaudžia žmogus mygtuką ties tekstu apie aktoriaus mirtį.
Rinka viską išsprendžia, jei meno matas bus pinigai. Bet paprastai meno dėsniai kiti, ir populiarumu, reikalavimais meną grįsti ekonomika jis kaip tik ir numarinamas. Kokybę ne visada liudija žiūrovų skaičius, labai dažnai - net atvirkščiai. Kai sakoma, kad į spektaklį veržiasi visa Lietuva, jau galima suklusti ir pamąstyti, ar čia kartais nekalbama apie televizijos porūšį. Tik atlikimo menas yra prastesnėje situacijoje už Van Goghą be ausies, nes šis tokį save įsiamžino ir išliko, o Beno Šarkos spektaklio ir po metų gali nelikti. Tad kai nusiperkami brangiausi bilietai į visiškai prastą, bet gerai išreklamuotą vakarą, klausimas kitas: ar dar liko pinigų geram koncertui? O dar svarbiau - ar dar liko jam laiko? Juk laiko erdvėje konkuruoja visa kultūra. Kiekvienas vakaras ir primityvios rinkos diktatas užmuša galimybę apsilankyti kitur ir taip pamažu menas tampa produktu ir jauku tiesmuka prasme. Jei tokios tendencijos liks - ką darys antrakursiai, baigę studijas, nes prieš naujus antrakursius jau atrodys kaip išmirę dinozaurai?
Be abejo, šią situaciją galėtų išspręsti pačios save gerbiančios institucijos: kritikai, neatsižvelgdami į simpatijas ir artimus santykius, aiškiai informuotų, kas tikrai verta dėmesio, o kas - šlamštas; žiniasklaida rubrikomis skirtų reklamą nuo vertinimo, o skaitytojai išmoktų skirti anonsą nuo recenzijos. Festivaliai brangintų savo vardą ir su nuvylusiu menininku daugiau nesusidėtų. Mokymo įstaigos suvoktų savo misiją ir neimtų kopijuoti popžvaigždes kuriantį mechanizmą. Bet kol kas, regis, jos kaip tik tuo labiausiai suinteresuotos - ne įstaigos ir studijų kokybe, o savo vardo garsinimu, idant kitąmet pas jas atkeliautų dar daugiau - ne žmonių, o mokymo krepšelių.
Bet kol išdrįsime kritiškai žvelgti į save (Dieve, kaip nemoderniai tai skamba!), geriausia būtų elgtis pagal tas pačias rinkos taisykles. Tik tam reikalingas vienas labai pilietinis žiūrovų aktas: nepatiko spektaklis - prašau grąžinti pinigus už bilietą ir dar pridėti už sugaištą laiką. Nes žadėjote Joyce´ą, o gavome psichopato užrašus. Žadėjote šokiruoti, o buvo beviltiškai nuobodu. Vietoje juoko - miegas, vietoj Puškino - raiteliai be galvų, vietoj menininko identiteto problemų - vientisas ir aiškus noras uždirbti. Galima kreiptis ir į Vartotojų teisių apsaugos tarnybą, nes kūrinys pagedęs nuo pat pagaminimo datos. „Aš perėjau iš šio teatro į filharmoniją, ir už pigiau gaunu geresnę kokybę", - muzikos įstaigos reklamoje sako pilietė Justė. Teatras atkerta, kad tai neįmanoma. Prasideda instituciniai ginčai dėl melagingos reklamos, pasibaigiantys teisme.
Čia bus pasitelkta ir kritika, kuriai už posėdžius bus mokama solidžiau nei dienraštyje, ir menas bus apgintas nuo nepamatuotų priekaištų iš žiūrovų pusės, ir vartotojas turės progos atidžiau pažiūrėti, į ką eina. Pagaliau ir meno institucijų atstovai turės pasistengti, kad „neišeitų į moralinį minusą". Taip rinka viską ir sureguliuos.
_____________________________
Komentaras skaitytas Lietuvos radijo laidoje „Kultūros savaitė" 2014 03 01
