Danguolė Ruškienė
Nuo gruodžio vidurio Klaipėdos apskrities viešosios Ievos Simonaitytės bibliotekos galerijoje „13 L" eksponuojama klaipėdiečio menininko Beno Šarkos individuali paroda „Paukščiai". Tai ciklas skulptūrų, sumontuotų iš jūros vandens nugludintų medžių liekanų, autoriaus ištapytų ryškiaspalviais ornamentais.
Geriau pažįstamas iš teatro
Ciklo 14-oje kūrinių - menininko malda. Tokia, kokia buvo prieš 20 metų, kai jis pradėjo kurti savo sparnuočius, ir tokia, kokia galėtų būti šiandien.
B.Šarka 1984-1988 m. studijavo režisūrą Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose (dabar - Klaipėdos universiteto Menų fakultetas). Nuo 1987 m. pradėjo teatrinę veiklą, įkūrė neformalųjį teatrą, kuris po keleto pavadinimo transformacijų galiausiai liko teatro trupai Gliukai. Šis teatras niekada neturėjo nuolatinės trupės. Kurdamas spektaklius, B.Šarka tik kartais į pagalbą kviečiasi kitus menininkus. Todėl ir šiandien yra pagrindinis ir dažniausiai vienintelis Gliukų teatro spektaklių režisierius bei aktorius.
Daugumai geriau pažįstama būtent teatrinė B.Šarkos kūryba, reiškiama garsu ir/ar plastinėmis priemonėmis - judesiu, šokiu, bet kokiu veiksmu, beveik visuomet perteikiamu jo paties kūnu. B.Šarkos kuriami spektakliai ir performansai paprastai vyksta tiesiog gatvėse, apleistuose namuose, pajūryje ir kitose mažiau įprastose erdvėse. Ir ne tik dėl to juos sudėtinga būtų sutalpinti į tradicinio teatro sampratos rėmus. Be to, kad šiems spektakliams visiškai nebūdinga tradicinė struktūra, jie išsiskiria ir tuo, kad menininkas juose naudoja pačias netikėčiausias raiškos priemones ir formas, sukuriančias vien šiam teatrui būdingą sceninę išraišką. Nors B.Šarkai pagrindinis kūrybos įrankis yra žmogaus kūnas, ne mažiau svarbiomis jo vaidyboje tampa gamtos stichijos, žemės elementai ar tiesiog buitiniai daiktai. Vanduo, ugnis, molis, medis ir kita čia ne tik pasipildo naujomis prasmėmis, bet neretai radikaliai keičia nusistovėjusias savo sąvokas.
Pastaraisiais metais B.Šarka vis dažniau savo kūrybą pristato teatrinėse erdvėse (Klaipėdos kultūros centre Žvejų rūmuose, kur reziduoja jo teatras, bei kitur), meno galerijose, muziejuose. Lig šiol jis yra surengęs maždaug dešimtį individualių parodų, dalyvauja įvairiuose (ne tik teatriniuose) projektuose.
Daiktams suteikia kitą paskirtį
Be abejonės, jo vaidybinėje kalboje naudojamas buitinių daiktų ar kitų panašių objektų leksikonas išlieka būdingas visai jo kūrybai. Medžio ir kt. instaliacijos, įvairių daiktų koliažai erdvėje ir plokštumoje - neatsiejama šio menininko kūrybos dalis.
Naudodamas primityvius, kasdieniškus daiktus, kartais - mokslinius, medicininius dokumentus (paroda „Rojus smegenų žievės peizažuose" galerijoje „si:said") jis suteikia jiems visai kitą paskirtį. Jie čia - atvira erdvė autoriaus intencijoms, priemonės, formuojančios metaforas ir/ar simbolius, jungtys ne tik su praeitimi, bet ir su ateitimi, tarpininkai tarp atėjimo ir išėjimo, mistikos ir tikrovės, tarp to, kas yra ir ko nėra, bet galėtų būti.
B.Šarka savo paukščius pradėjo daryti maždaug 1990 m. Baltijos jūros audrų išplukdytos medžių ir kitų daiktų liekanos kaupėsi ne tik jo namuose, bet ir brandino idėją, materialią minčių išraišką, kuri ilgainiui virto margaspalviais sparnuočiais. 2008 m. vasarą Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro kieme vyko vienos nakties B.Šarkos paroda „Nakties paukščiai, kurie lesa jums akis". Tai veikiau buvo panašu į akciją, trukusią dešimt valandų (paroda veikė nuo 22 iki 8 val. ryto), kurios metu visas miestas skubėjo pažiūrėti B.Šarkos paukščių. Tada jis eksponavo giminingomis spalvomis, deriniais, dažnai sutinkamais ir gamtoje, margintus skraiduolius. Ornamentuotus vien tik jam pačiam žinomais ženklais ir, kaip teigė autorius, nieko bendro neturinčiais su kokiomis nors konkrečiomis žmonijos kultūromis.
Reikia tiesiog pajausti
Vėliau B.Šarka intuityviai pradėjo rinktis ryškias, net skaudžias spalvas, taip išreikšdamas dabartines savo nuotaikas ir mintis. 2012 m. pavasarį didelė, jau ryškiaspalvių jo paukščių paroda buvo surengta Palangoje, Antano Mončio namuose-muziejuje. Tada buvo galima apžiūrėti B.Šarkos sukurtus paukščius, kurių ne vienas dabar priklauso privačioms kolekcijoms. Tų pačių metų pabaigoje jo paukščių paroda, beveik perpus mažesnė, buvo surengta ir Vilniuje, Lietuvos Respublikos Seime. Tuokart ji buvo pavadinta „Paukščių lesykla Seimo restorane" ir įsikūrė būtent seimūnų „lesykloje".
B.Šarka teigė pernelyg negalvojantis apie priemones, kurias naudoja savo kūryboje. Jos, kaip ir mintys, ateina savaime. Autoriaus manymu, yra begalė nepaaiškinamų dalykų ir jų visai nereikia bandyti suprasti, juolab - paaiškinti. Reikia tiesiog pajausti. Dabar jo mintys, jo maldos atrodo taip ir dėl to būtent tokie raštai, tokios spalvos. Todėl - paukščiai.
Kita vertus, šių iš jūros išmestų daiktų (ne tik medžių liekanų, bet ir kitų objektų) panaudojimas kūriniuose jam yra svarbus. Galima tai prilyginti ritualui, kai reikia žinoti, kada jūra išmes į krantą reikalingus medgalius ar daiktus, kada ji juos vėl susigrąžins į gelmes. Galima kalbėti apie laiko žymes, paliktas šiuose vandens nugludintuose ir apirusiuose daiktuose. Apie viso to proceso mistiką, pastangas priartėti prie žmonijos ištakų, tikrumo paieškas, bandymus suprasti tūkstančius metų gamtoje vykstančius procesus ir galiausiai - save patį. Bet juk visa tai ir dar daugiau galėtų tilpti maldoje, kuri B.Šarkos kūryboje šiandien atrodo būtent taip, turi būtent tokią fizinę išraišką.
Tarp atėjimo ir išnykimo
Savo erdvinių paukščių figūras jis sluoksniuoja, sujungia odiniais diržais, sukala vinimis, sutvirtina metalinėmis plokštelėmis. Jų judesiai, kaip ir povyzos - atsitiktiniai, padiktuoti paslaptingai apdūlėjusių medienos formų, apirusių kažkada praktinę paskirtį turėjusių daiktų atplaišų.
Menininkas, kaip plunksnomis, negrabius ir komplikuotus jų kūnus apaugina ryškiais ornamentais. Kartais formuojančiais aiškias nuorodas, padedančias atpažinti / identifikuoti skrajūnų kūno struktūros dalis, kartais priešingai - klaidinančiais ir verčiančiais ne(pasi)tikėti vien savo rega ir užgyventa patirtimi.
B.Šarkos paukščiai, anot paties autoriaus, lygiai tiek pat simbolizuoja laisvę, kiek ir nelaisvę. Jo paukščiai - ne tik atitrūkę nuo žemės paviršiaus skrajūnai, bet ir joje įstrigę gyviai. Taip pat kaip ir žmonės, besiminkantys jos klampynėse.
„Paukščių" dekoratyvumas, fantastiniai ryškūs ornamentai, tiesiantys asociacijas su viena ar kita pasaulio kultūra, su viena ar kita vieta žemėje, įgyta ar įsivaizduojama patirtimi, tėra tik iliuzija, trapus kiautas, po kuriuo nesunkiai galima užčiuopti grynį, atpažinti ir įvertinti laiką tarp atėjimo ir išnykimo. Nieko nebandant paaiškinti ar juolab įrodyti nei sau, nei kitiems. Tiesiog visa tai ir toliau paliekant paslaptimi. Susvetimėjimas, vienatvė, nutolimas nuo žmonijos įsčių, kaip savo identiteto praradimas, išsižadėjimas savo praeities, kartu išsižadant ir savęs paties. Kiekviena sąvoka, kiekvienas teiginys B.Šarkos kūryboje galėtų būti sėkmingai tiek patvirtinamas, tiek ir paneigiamas. Šio menininko kūriniai teigia neigdami, kaip ir neigia teigdami. Jie apie viską ir kartu - apie nieką...
