Aldona Ruseckaitė
Iš karto prisipažįstu, kad rašyti apie Stanislovą Rubinovą ir jo prisiminimų knygą „Miške ir scenoje" (2013) man nedrąsu. Į šį žmogų visada žvelgiu su didele pagarba, vertinu jo intelektą, kūrybą. Kartais pasitaiko, jog kokiame nors miesto kviestiniame diskusiniame posėdyje prisėdame greta ir pašnibždomis aptariame situaciją. Ponas Stanislovas niekada nelieka abejingas Kauno kultūrai, pasisako ramiai ir motyvuotai, įsiklauso į kito nuomonę. Jo pilietinė pozicija aktyvi, solidi ir nuoširdi. Tačiau tik perskaičiusi knygą supratau, kiek nedaug žinojau apie šį iškilų žmogų.
Prisiminimų tekstas, ypač pirmoji dalis „Miške", labai dramatiškas, bet nei knygoje, nei per jos sutiktuves Maironio namuose, nei privačiuose pokalbiuose S. Rubinovas nepyksta, nelieja apmaudo, šis žmogus tiesiog nori TIESOS. Istorinės ir žmogiškosios TIESOS. O ji skaudi ir komplikuota, jau dešimtmečius įstrigusi tarp daugybės klaustukų, kurie susitelkia į vieną žodį HOLOKAUSTAS. Esu per silpna diskutuoti šia tema... Nors S. Rubinovas, parašęs knygą, yra pasirengęs diskusijoms ir oponentų nevengia.
Priminsiu keletą autoriaus gyvenimo faktų. S. Rubinovas gimė Vilniuje 1930 m. žydų šeimoje, tačiau gimtoji kalba buvo lenkų. Vaikystėje kitų kalbų ir nemokėjo, nors suprasti lietuviškai pradėjo gana anksti. 1941 m. jo tėvą sušaudė Paneriuose, o berniukas su motina pradėjo „didįjį slapstymąsi" iki karo pabaigos. Saugiausia ir patikimiausia vieta tiek vasarą, tiek žiemą buvo miškas, todėl šis žoemundis pakliuvo į knygos pavadinimą. Po karo baigė Vilniaus konservatoriją, vaidino Rusų dramos teatre, apie penkiolika metų praėjo Kauno muzikiniame teatre, čia kaip solistas sukūrė kelias dešimtis įvairiausių vaidmenų. Vėliau įsteigė Jaunimo muzikinę studiją, o iš jos - Kauno kamerinį teatrą, kuriame vėlgi - dešimtys spektaklių, tik jau sukurtų kaip režisieriaus, meno vadovo. Tai - keli potėpiai, tačiau prieš skaitant knygą „Miške ir scenoje" juos naudinga prisiminti.
Ilgai net artimiausiems žmonėms nepasakojęs apie sunkų ir dramatišką savo gyvenimo laikotarpį karo metais, ponas Stanislovas galop nusprendė prisiminimus užrašyti ir palikti tiesą pirmiausia anūkams, kurie klausinėja apie senelio gyvenimą. Tačiau knyga svarbi visiems, svarbi ir mūsų istorijai, kad ateitis būtų ramesnė.
Per rugsėjo 18 d. Maironio lietuvių literatūros muziejuje vykusį knygos pristatymą S. Rubinovas pajuokavo, kad lietuvių kalbą moka ne itin gerai, nes jos rimtai mokytis pradėjo tik sulaukęs dvidešimties, tačiau knyga parašyta vaizdingai, gyvai ir įtaigiai. Pradėjus skaityti, jau nesinori užversti, į priekį gena turinys, įvykiai, nuotaika. Tekstas suskirstytas fragmentais, kurie turi pavadinimus. Pagal šituos trumpus siužetus geras režisierius galėtų sukurti atskirus filmus. Kaip motina su berniuku iš Vilniaus keliauja į Ašmeną pas geriausią draugę Haliną, tikėdama begaline draugystės galia ir vildamasi išsigelbėjimo, o ši atidariusi vėlyvą vakarą savo namų duris ima šaukti bėglių nepažįstanti ir nuveja juos kuo toliau... Kaip jiedu slapstosi duobėse - pirmoje, antroje, trečioje - taip dešimt mėnesių nematydami dienos šviesos... Kaip naktį bėga per lūžtantį ledą į kitą upės pusę... Kaip paauglys traukiniais ir pėsčias, patirdamas įvairių nuotykių, su didžiuliu veidrodžiu keliauja iš Vilniaus į Baltarusiją, norėdamas atsilyginti savo geradariui ir padovanoti jo trims dukterims šį puošnų daiktą... Kaip tuoj po karo ieško Vilniuje mokyklos, kuri jį priimtų į dešimtą klasę, nors tėra baigęs keturias... Taigi - kiek būtų galima pastatyti filmų iš vieno vaiko, vėliau paauglio gyvenimo! Bet kol kas, skaitydami knygą, juos kiekvienas galime susikurti vaizduotėje.
Per susitikimą paklaustas, ar tokia patirtis, kokią aprašo, nėra unikali, ar jis žinąs daugiau panašių atvejų, ponas Stanislovas netgi pajuokauja sakydamas, jog žydų likimų „lentynėlėse" jo kaip ir nėra kur padėti: gete nebuvo, prie partizanų būrio neprisidėjo, niekas iš niekur jo neišvadavo - nėra kaip įvertinti... Nesvarbu, kad buvo nušalęs rankas ir kojas, įmestas į gestapo rūsį, kad į jį, pririštą prie medžio, buvo šaudoma, kad badauta savaitėmis, kad bėgta ir bėgta - visus karo metus... Kad baimė lipo ant kulnų ir persekiojo kaip žvėris.
Žinoma, ne mažiau įdomi ir antroji knygos dalis, pavadinta „Scenoje". Prieš pradėdamas šį skyrių, autorius prisipažįsta: „Antroji šios knygos dalis NERA mano dramatiškos istorijos tęsinys. Čia aš NEpasakoju apie save, nedėstau savo kūrybinio credo, nieko netvirtinu, su niekuo nepolemizuoju. Šios trumpos novelytės - autentiški, dažniausiai kurioziniai atsitikimai, kurių liudininku arba veikėju buvau." Išties čia netrūksta ir humoro, ir saviironijos, ir, žinoma, įdomių faktų, realijų, asmenybių. Pasakojimas pradedamas pirmuoju jaunojo talento pasirodymu, kai, būdamas septynerių metų, susižavėjęs A. Mickevičiaus „Vėlinėmis" , nusprendžia namiškiams surengti vaidinimą, skaityti šio kūrinio pradžią. „Pasisekimas buvo didžiulis. Visi trys mano žiūrovai: tėvas, motina ir tarnaitė Manusia, buvo sužavėti. Tokio vieningo teigiamo įvertinimo vargu ar kada nors buvau sulaukęs vėlesniame artistiniame gyvenime. Praėjo daug dešimtmečių. Nebėra didelės ir storos knygos raudonu viršeliu, bet mane tebekeri poezijos magija ir Adomo Mickevičiaus baladės tebežadina malonų šiurpulį. Liko ir kitkas: poreikis perduoti kitiems, kas mane žavi ir jaudina. Todėl gimsta spektakliai" (p. 128). O paskui jau studijos Vilniaus konservatorijoje, spalvingi susitikimai su garsiais žmonėmis, įdomios detalės, nuotykiai, kuriozai: „veikia" K. Petrauskas, A. Sodeika, G. Dauguvietytė, E. Čiudakova, S. Krasauskas, Vl. Kavoliūnas, B. Gorbulskis, R. Butkevičius, P. Širvys, R. Mikutavičius, G. Kuprevičius... Kompozitorius Giedrius dalyvavo knygos sutiktuvėse, „pasisakė" Maironio fortepijonu, bet pavyko ištraukti ir vieną kitą sakinį. S. Rubinovas knygos fragmente „Geriausias koncertas" prisimena, kaip jiedu su G. Kuprevičiumi, parengę koncertinę programą, keliavo po Sovietų Sąjungą ir po Lietuvą, visur buvo žiūrovų antplūdžiai, o štai į koncertą Jonavoje teparduoti du bilietai... Rajono kultūros skyriaus vedėjas bandė renginį atšaukti, tačiau atlikėjai - Stanislovas ir Giedrius - užsispyrė jį atlikti. Tuos du klausytojus - sutuoktinių porą - jie pasikvietė į sceną, pasodino ir koncertavo tris valandas... „Prasidėjo neįprastas koncertas. Per metrą nuo manęs mačiau akis, mačiau kaip niekad gerai ir supratau, kad neturiu teisės apsimetinėti, meluoti, kad viskas, ką dariau iki šiol - netinka. Tris valandas tęsėsi koncertas. Ne, tai nebuvo koncertas, o nuoširdus geriausių bičiulių, vienminčių pokalbis. (...) tada, ko gero, gimė kamerinio teatro idėja" (p. 209).
Kai vakaro metu iš salės buvo paklausta, kodėl autorius nieko neparašė apie Kamerinio teatro įkūrimą, spektaklius, vaidmenis ir įvykius, S. Rubinovas atsakė, jog dabartis dar neįgavusi nuotolio... Ir pajuokavo, kad gal tą užduotį paves sūnui Aleksandrui. Beje, knygoje rašoma apie spektaklį „Diena ir naktis", šią pjesę parašė Daiva Čepauskaitė, kūrėjai jį skyrė Requiem negimusiems vaikams. Tai holokausto tema. Anot S. Rubinovo, šis spektaklis „apie sunkios tiesos žinojimą, apie atminties paradoksą: užmiršti, nes kitaip nėra prasmės gyventi, o užmiršus taip pat nėra prasmės. Ar gali ir turi užgyti šita žaizda? Manau, kad ne. O ir nereikia, nes tik kraujuojanti žaizda gali užtikrinti, jog TAI nepasikartos" (p. 101). Žinau, po spektaklio buvo įvairių recenzijų ir nuomonių, jų yra iki šiol. Kauno kameriniame teatre spektaklis tebevaidinamas, diskusijoms kelias atviras, tačiau rašytojos D. Čepauskaitės ir režisieriaus S. Rubinovo sprendimas buvo toks. „Kai kas pasigenda „susitaikymo ir atleidimo". Šito nesuprantu. Kas turi susitaikyti: tautos, kurios nesipyko? Kas ir kam turi atleisti? Aukos budeliams? „Karo metu įvyko žydų tautos tragedija." Netiesa! Įvyko mūsų bendra tragedija. Lietuvos tragedija" (p. 102).
Šiandieną, kai rašau šį tekstą, yra rugsėjo 23-ioji, Lietuvos žydų genocido diena. Radijas daug kalba apie Vilniaus geto likvidavimą, pasisako įvairūs žmonės, skamba liūdna muzika, ir šitas fonas dar labiau išryškina perskaitytos knygos „Miške ir scenoje" vaizdus. Sunku suvokti, ką jaučia žmonės, išgyvenę holokaustą. Per knygos sutiktuves S. Rubinovas prisipažino, kad tekstą rašyti buvo sunku. Teko vėl sugrįžti nemažai dešimtmečių į praeitį, įtempti atmintį, išgyventi iš naujo, ėmė kamuoti sapnai ir košmarai... Tačiau parašyti reikėjo, kad galop galėtų pasakyti: „Ir tik dabar - išėjau, tikrai IŠĖJAU IŠ MIŠKO" (p. 103).
NEMUNAS
