Spalio 13 d. 12 val. Menų spaustuvėje „Stalo teatras" kviečia į spektaklio „Tarmių stalas" („Apie ožką, karalių, Bezduką ir griūvantį dangų") vilnietišką premjerą.
„Stalo teatras" tęsia objektų teatro tyrinėjimus - naujame visai šeimai skirtame spektaklyje aktoriai Saulius Čėpla, Saulė Degutytė, Jurgita Orlovaitė ir Edita Zizaitė keturiomis tarmėmis seks pasakas su muzikiniais intarpais ir atgaivins senus lietuviško kaimo buities daiktus bei liaudies menininko Vlado Šiekštelės (1892-1978) drožinius. Beje, visus spektaklio rekvizito medžio drožybos darbus atliko Šiekštelės proanūkis keturiolikmetis Severinas Šiekštelė.
Spektaklio režisierė ir scenografė - Saulė Degutytė, dailininkė - Ligita Skukauskaitė, kompozitorė - Snieguolė Dikčiūtė, garso režisierius - Valdas Narkevičius, šviesų dailininkas - Tadas Juozapaitis. Pasakas į dzūkų ir žemaičių tarmes vertė Violeta Šoblinskaitė-Aleksa.
„Tarmių stalo" premjera įvyko rugsėjo 27-29 d. Kaliningrado srityje surengtų „Lietuvių kultūros dienų" metu. Mintimis apie spektaklio sukūrimą ir viešnagę Kaliningrado srityje dalinasi Saulė Degutytė ir Snieguolė Dikčiūtė.
Snieguolė Dikčiūtė: Kaliningrado srityje „Stalo teatras" viešėjo trečią kartą. Pirmąjį „Tarmių stalo" spektaklį vaidinome modernioje Kaliningrado bibliotekoje. Vaidinimą žiūrėjo ne vaikai, o garbingo amžiaus išeiviai iš Lietuvos, kuriems sovietų valdžia po tremties neleido grįžti į namus. Spektaklis sujaudino jų širdis, kiekvienas išgirdo savo regiono tarmę. Sulaukėme kvietimo vaidinti „Tarmių stalą" kitąmet balandžio 24-27 d. Kaliningrade rengiamame tarptautiniame teatrų festivalyje „Gyveno kartą...".
Kaliningrado srityje lietuvių kultūra yra užgniaužta, todėl tame krašte vaidinti yra didelė prasmė. Susipažinome su šviesia asmenybe Ona Druseikaite-Ruževičiūte, kuri vadovauja Černiachovsko švietimo įstaigoms: industrinei - pedagoginei kolegijai ir 4-ajai vidurinei mokyklai. Ji - tikra „knygnešė": rūpinasi lietuvių kultūros sklaida Kaliningrado srityje, nors neturi nei finansavimo iš Lietuvos, nei biuro...
Aplinkybės taip susiklostė, kad Černiachovske vaidinome kartu keliavusiems Šiaulių universiteto studentams. Jie labai susidomėję žiūrėjo spektaklį, objektų teatras jiems naujovė.
Saulės atradimas - liaudies menininko Vlado Šiekštelės unikalių drožinių atgaivinimas spektaklio metu.
Saulė Degutytė: Įdomi šio menininko biografija. Jis gimė Švenčionių r. Mėžionių kaime. Pirmojo pasaulinio karo metu buvo pašauktas į caro kariuomenę, tarnavo Tolimuosiuose Rytuose, dalyvavo kariniuose veiksmuose Rumunijoje. Po karo, baigęs mokytojų seminariją, važinėjo po kaimus ir ūkininkų pirkiose mokė vaikus bei suaugusius rašto ir skaičiavimo. Okupuotame Vilniaus krašte su žmona Elena mokytojavo ir skleidė lietuvybę. Atgavus Vilniaus kraštą tapo Švenčionių gimnazijos direktoriumi ir dirbo joje iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Po karo buvo ištremtas į Vorkutą. Grįžęs mokytojavo Vilniuje. Laisvalaikiu gamino baldus, vėjo malūnėlius, drožinėjo skulptūras, kuriose galima atpažinti šeimos narius, lietuviškų pasakų herojus. Spektaklyje naudojamoms skulptūroms mažiausiai 40 metų.
Kurdama spektaklį turėjau keletą uždavinių. Norėjosi atgaivinti tarmių muziką. Esame nutolę nuo jų. Tik aktorė Edita Zizaitė, kilusi iš Mažeikių, gerai kalba žemaitiškai. Sauliui Čėplai, kilusiam iš Suvalkijos, savo tarmės jau reikėjo mokytis. Jurgita Orlovaitė, kilusi iš Dzūkijos, augo Kaune. Aš gimiau Alytuje, o mokiausi Kaune, Vilniuje...
Mes nesiekėme mėgdžioti tarmių. Joms - sunkūs laikai. Tik Tarmių metų proga stengiamasi jas prikelti. Bet visuomenėje vyrauja požiūris, kad tarmė liudija žmogaus priklausomybę kaimui, kaimo kultūrai. O kaimas jau vertinamas kaip „minusas"... Kai studijavau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, šviesios atminties kalbos kultūros dėstytoja Valerija Vaitkevičiūtė vargo su mumis, suvažiavusiais iš įvairių rajonų ir miestų, kol „suvienodino" mūsų tariamas balses ir išmokė mus kalbėti taisyklinga bendrine lietuvių kalba. Bet tarmės mokėjimas - didelė vertybė. Jos paprastai neišmoksi - ji nejučiomis „ateina" su gyvenimo būdu.
Snieguolė Dikčiūtė: Aktoriams tenka nelengvos užduotys - reikia tarmiškai sekti pasakas, bendrauti tarpusavyje ir su žiūrovais, muzikuoti, atgaivinti objektus. Ir visa tai turi vykti laisvai, publika neturi matyti, kad aktoriai stengiasi. Muzika spektaklyje kuriama iš „vaidinančių" tikrų daiktų, sintezatorių nenaudojame. Rėmėmės dzūkiškomis, aukštaitiškomis suvalkietiškomis ir žemaitiškomis intonacijomis, taip ir instrumentuotę parinkome, neimitavome liaudies kapelos stiliaus. Kapsi lietus į metalinius dubenis - kaip kaime ir būna - ir sukuriamos įvairios melodijos bei ritmai.
Saulė Degutytė: Ir vaidinti, ir kolegas režisuoti nėra paprasta. Turbūt nuskriaudžiu save, kaip aktorę. Šio spektaklio idėją brandinau penkerius metus, ilgai scenarijų rašiau. Kiekvienam spektakliui ateina savas laikas. Aišku, kūryba visada kainuoja: vienas spektaklis reikalauja bemiegių naktų, kitas išsekina...
Kodėl pasitelkiame tikrus daiktus? Jie turi savo skonį, kvapą, svorį bei istoriją. Su lėlių teatru artimiau susipažinau pirmame kurse LMTA, kai mokiausi pas režisierę Ireną Bučienę ir dailininką Vitalijų Mazūrą. Tiesa, anuo metu darbas su putplasčiu, lėlių galvų drožyba manęs nesužavėjo. Bet ryšį su autentiškais daiktais jaučiu. Kolegos net stebisi: „Paimi daiktą - ir jis atgyja tavo rankose!" Lėlininkai sako, kad daiktą atgaivinti - tai kaip piešti trimatėje erdvėje.
Snieguolė Dikčiūtė: Spektaklyje kiekvienas atras skirtingus dalykus: vyresnio amžiaus žmonės prisimins vaikystę, mažieji žiūrovai pažins „atgyjančių daiktų" stebuklą ir tarmiškų žodžių prasmes bei skambesį.
Parengė Ridas Viskauskas
