Skaitau apie Tadą Kosciušką, „bet ne apie tą, apie kurį pagalvojote" - Audros Baranauskaitės užrašytus Gedimino Kavaliausko atsiminimus apie vilnietį dailininką, gyvenusį 52 metus ir mirusį prieš 15 metų, bet jo draugų nepamirštamą.
Nebuvo tai nei ano laiko dailės garsenybė ar užgniaužtas talentas, nei persekiojamas disidentas, o tiesiog „linksmas ir atsipalaidavęs" žmogus, su kuriuo būnant nutikdavo visokiausi smagūs dalykai. Tado Kosciuškos bičiuliai sukūrė legendas, pasakodami ir perpasakodami, kaip ten jų jaunystėje - šeštą, septintą dešimtmetį - būdavo, ką chrestomatiško Tadas iškrėtė (pagal Gediminą, išskalbė Gorbulskio kojines „Neringos" baseinėly, keliavo be bagažo ir dokumentų ir iš viso buvo „gamtos vaikas", „absoliučios vidinės laisvės", „kaip oras"). Tai, ką Tadas kadaise ištarė, jo draugų cituojama kaip aforizmai ir tikslinama, kokiomis aplinkybėmis Tadas pasakė ir kuris iš bičiulių išgirdo pirmas. Pavyzdžiui, įsigyji kokį šlamštą, imi piktintis, kokie durniai tai daro, ir iškart išgirsti, ką Tadas Kosciuška tokiais atvejais sakydavo: kad durniai ne tie, kurie daro šlamštą, o tie, kurie jį perka.
Prisiminimai apie Tadą ne pirmą kartą šmėsteli „šatėnuose", ir suprantu Tado draugų susijaudinimą priešais laikraščio lapą, kuriuo pavirto jų draugas. Kiek ankstėliau dailininkas Mikalojus Vilutis rašė, jog „šalia Tado Kosciuškos atrodydavo, kad gyventi yra lengva ir smagu. Tokį gyvenimą jis kūrė sau ir kitiems. Ir tokį gyvenimą gyveno tie, kurie buvo šalia jo".
Na, nesutelpa visas Tadas į tą pastraipą, tą puslapį, net tris „šatėnų" puslapius. Ir Tado bičiuliai vienas su kitu patyli, įsitvėrę taip lengvai dabar prieinamus bokalus su alumi (anksčiau reikėdavo ilgiausiai stovėti eilėse, įtikti knaipės durininkui - arba eiti su Tadu, tada be problemų). O patyli jie apie tai, kad Tadas „neatskleistas". Ir vienas pradeda - jau kokį penki šimtai septyniasdešimt aštuntą sykį - pasakoti savo Tado variantą. Kitas išklauso, bet ginčijasi, nes jo Tadas kitoks. Garantuoju: susėstų kad ir septyni artimiausi Tado draugai, visi pasakotų tas pačias istorijas, ir tai būtų septyni skirtingi siužetai, o Tadas Kosciuška vis tiek liktų „neatskleistas". Ir ne dėl to, kad jis toks neapibūdinamas, o kad jo laisvumą ir unikalumą galima suprasti tik žinant, kokioje aplinkoje jis reiškėsi ir ką Tadui kainavo būti Tadu. Vadinasi, Tado draugams tektų ne tik jo nuotykius pasakoti, bet šiek tiek atskleisti ir save - tuos, kas susirinkdavo po darbų ir atsigaudavo su Tadu, kuris nepaisė darbo valandų, nedarė karjeros, nekalė pinigų ir „nuplaukdavo" į savo nuotykius ir į savo visiškai individualų gyvenimą. Lyg ne toj pačioj visuomenėj gyventų .
...
Pasiskolinau paskaityti prieš porą dešimtmečių Maskvoje išleistą knygą, apie kurią buvau tik girdėjusi: Lietuvoje gyvenanti kino kritikė Irina Arefjeva rusiškai parašė apie režisieriaus Arūno Žebriūno kūrybą. Knygą išleido TSRS kinematografininkų sąjunga. Tiražas 10 tūkstančių egzempliorių. Tai buvo 1990 metais. Neįtikėtina. 1990-aisiais byranti Sąjunga (respublikų ir kino) pasiūlo skaitytojams rusišką knygą apie lietuvių režisierių? Gal jis tuo metu buvo tapęs „šeštosios pasaulio dalies" kino žiūrovų numylėtiniu? Vargu. Plačioji šalis plačiausiai matė Žebriūno serialą „Turtuolis, vargšas...", kurtą Centrinei televizijai. Atlapaširdžiai TSRS kraštų žiūrovai užvertė režisierių laiškais apie savo ašaras dėl herojų likimų ir patirtą „nenusakomą malonumą", bet tai buvo 1982 metais. Kam leidėjai adresavo tuos 10 tūkstančių knygų? (Arefjevos brošiūra apie aktorę Gražiną Baikštytę Rusijoje anuomet išleista 60 tūkstančių tiražu ir „baigėsi visuose knygynuose"- http://www.bookland.ru/book4545201.htm ).
Suprantu, kad svarstau remdamasi šiandienos, o ne 1990-ųjų patirtimi. Ir svarstau Lietuvoje, o ne TSRS kinematografininkų sąjungoje. Kas Maskvos (Rusijos, TSRS) mastu tie 10 tūkstančių egzempliorių? O 1990-ieji buvo jubiliejiniai Žebriūnui - jam tą rugpjūtį sukako 60, ir profesinė sąjunga, spėju, įamžino vieno iškiliausių savo narių kūrybą specialiu leidiniu. Taigi, galima sakyti, Irinos Arefjevos knyga - pusantro šimto puslapių kinotyrinis tostas. Parašytas įdomiai ir neditirambiškai. Būtų tikę tą knygą išversti ir išleisti Lietuvoje. Tik 1990-aisiais, pamename, už visus menus publikai tapo įdomesnis svaiginimasis politika. Ir pats herojus ten patraukė. Priešpaskutiniame knygos sakinyje „kaip daugelis ekonomistų, poetų ir fizikų, atidėjusių kuriam laikui plunksnas ir apskaičiavimus, jis atsidavė veiklai, nukreiptai visuomenės apvalymui ir keitimui. Su ta valios stiprybe ir nenugalimu tikėjimu pergale..." Toliau žinome patys. Tiksliau, žinome, kaip jiems pavyko apvalyti ir pakeisti visuomenę.
Žebriūnas knygos rašymo metu - 1988-aisiais - ruošėsi savo dvyliktam filmui „Mėnulio pilnaties metas". Jame Vatikano siųstas jėzuitas keliauja į „nenuolankią Lietuvą" diegti krikščionybės, susiduria su laisvos dvasios lietuve pagone ir pralaimi. Rusų skaitytoją Arefjeva perspėjo, kad režisierių čia domina „žmogaus dvasios stiprybės išbandymas klerikalinėmis intrigomis", priminė, kad tai nuolatinė Žebriūno filmų - poetinių, tragikomiškų, muzikinių, psichologinių - tema: gėrio ir blogio susidūrimas. Tuo metu niekas negalėjo atspėti, kad kai „Mėnulio pilnaties metas" bus rodomas ekrane, apvalyta ir pasikeitusi visuomenė rengs piketus prie kino teatro. Režisierius protestavo prieš dvasios prievartą, o visuomenė - prieš jo filmą, neva įžeidžiantį krikščionių jausmus. Kažkas pažįstama? Kada prasidėjo! Užtat kai pernai piketų sulaukė Castellucci spektaklis, 82 metų Žebriūnas iškart sureagavo. Telefonu, žinoma. Išgirdau po recenzijos: „Tu gink ne menininką, o jo mintį. Jeigu čia būtų mano spektaklis, aš padaryčiau, kad tas, kuris scenoje apsidirba, veiktų kaip benzino kolonėlė ir visus aprūpintų mėšlu".
...
Knygoje radau griežtesnių citatų. Viena - Žebriūno atsakymas apie tai, kas jam svarbiausia: „Būtinybė įtvirtinti savo braižą, savo pasaulio matymą, savo mąstymą mene. Visa, ką aš dariau kine, buvo kova už mąstymo autonomiją, už savus kūrybos principus. Aš kovoju už juos nuo pirmo filmo iki dabar...". Ką toks kovingumas apibūdina - menininką ar laiką, kai „savo matymą ir savo mąstymą mene" nuolat reikėjo ginti prieš komisijas, tarybas ir valdybas, kurių darbas buvo tikrinti, tvirtinti ir leisti arba reikalauti kūrinio pataisymų? Net geranoriškiausiems, kokybišku meniniu rezultatu susirūpinusiems kino studijos Meno tarybos nariams režisieriai turėdavo įrodinėti savas tiesas po keliskart vieno filmo gamybos metu. Kovoti.
Tik čia kova ne ta prasme, kaip siūlo „sukovoti" Taileris „Kovos klube". Pavyzdžiui, Oskaro Koršunovo „Paskutinėje Krepo juostoje" - grynas žaidimas, merkiant akį žiūrovams. Juozui Budraičiui smagu vaizduoti tiko tampomą, krenkščiantį, cypaujantį iš malonumo Krepą, kai jis čiužinėja per dideliais batais tarp žiūrovų eilių ir mėto jiems ant galvų banano žieves. Ir režisieriui, ir aktoriui patinka kurti kontrastą - iš tokio suskretėlio išgauti gyvenimo finalo tragizmą. Kovos spektaklyje nėra, bet aktoriaus dūkimas atidžiai sustyguotas, režisierius atsako už kiekvieną vaidinimo akimirką, net už Krepo šešėlio kryptelėjimą. Kūrybos kova buvo, įvyko, režisierius savo pasiekė - aktorius laisvai vaidina tiksliuose jo idėjos rėmuose.
Su „Katedra" Koršunovas nesukovojo iš principo. Pasikvietęs Vytautą Narbutą, sukabino scenoje krūvas grandinių, pačią sunkiausią davė įnešti Repšiui-Laurynui, tarsi sakydamas: šekit, esat savo prietarais prisirišę, prisirakinę prie tos Katedros, ir tebūnie.
Žebriūnas išgyveno panašų atvejį per „Mažojo princo" ekranizaciją (1966). Režisierius nekovojo su rašytoju. Pernelyg gerbė ir saugojo jo kūrinį, nes tai buvo jo mėgstamiausia knyga (greta „Mikės Pūkuotuko"). Po šitos ekranizacijos patirties suformulavo, kartojo ir savo mokiniams įkalė, kad „ten, kur menininkas nepalieka ryškaus savo originalios asmenybės pėdsako, nėra ir tikro meno. Tik tas nepakartojamumas garantuoja objektyvią kūrinio vertę".
...
O „linksmas ir atsipalaidavęs" menininkas Tadas Kosciuška, skaitau, gyveno Žvėryne, ilgai neasfaltuotoje Pušų gatvėje, ir jo tėvų butą visi vadino Kosciuškyne, o tų namų durys visiems visada buvo atviros. Tėvas - dailininkas Vaclovas Kosciuška, motina - „labai gera šeimininkė, šventes mokėjo paversti šventėmis, vasarą kieme stovėdavo stalas po vyšniomis, žodžiu, gyvenimas virė", svaigsta ir svaigina prisimindamas Gediminas Kavaliauskas. „Jei atėjęs Tado nerasdavai, neskubėjai išeiti. Kartą užsibuvau netgi tris paras. Aišku, buvo ir čerka, bet daugiau mes kalbėdavom, klausydavom vinilinių plokštelių".
O menininkas Žebriūnas jaunystėje gyveno tame pačiame Žvėryne, toje pačioje smėlėtoje Pušų gatvėje, 18 kvadratų bute, padarytame iš sandėlio ar garažo. Greta, Birutės gatvėje, veikė kino studija, kur jis kovojo - už „Mergaitę ir aidą", filmą, kuris virto „Paskutine atostogų diena". O Pušų gatvėje bendravo ir siautė su savo kompanija, kurią sudarė, jo paties žodžiais tariant, „supermenai, ant visų kantų supermenai, tikri menininkai. Valaitis, Krasauskas, Miltinis, Blėdis... Gražuoliai tokie". Būdavo ten ir moterų, bet „mes buvom palaidūnai aristokratai ir iš ryto niekam nieko nepasakodavom". Ir „Neringoje" Žebriūnas, tegu neskalbė Gorbulskio kojinių, bet turėjo ką veikti. „Aptarinėdavom. Labai dažnai susirinkdavom. Padarydavom kokį filmą ir aptarinėdavom. Mes mėgdavom - jeigu nepasisekdavo, tai į „Neringą" aptart. Arba, jeigu labai gerai pasisekdavo - irgi į „Neringą". Mes vienąkart su Gricium, ar su Šoble, gal net visi trys susitarėm: baikim su ta kavine, einam mes geriau į Filharmoniją. Ir koncerte sėdim, trys tokie oduvančikai. Klausomės, klausomės. O mums kuo toliau, tuo toks nuobodulys užėjo. Ir mes nieko nesitarę pakylam - ir į rūbinę, ir į „Neringą". Atrodė, kažką pražiopsosim gyvenime, jeigu negrįšim į savo sferą".
Nežinau Kosciuškynės adreso, bet traukia eiti tokius namus ir sėdėti su visais po vyšniomis, kalbėtis, klausytis muzikos. Nors tris šių laikų paras. Arba į „Neringą" - bet ne į dabartinę prabangiai tuščią, o į aną, kur ateitum ir rastum visus, su kuriais norisi pasimatyti.
...
Internete užtikau mokslinį straipsnį „iš literatūros sociologijos perspektyvos". Tiriamas Jono Avyžiaus romanas „Chameleono spalvos" (1979) apie keturis skirtingų likimų menininkus: klestintis skulptorius Skirmonis, konjuktūriškas tapytojas ir įvairių meno komisijų narys Suopis, pelningus romanus gaminantis rašytojas Telyčėnas, talentingas poetas Skardis, kurio gyvenimo sėkmė rieda žemyn it nuo skardžio. Atseit, iš to romano, už kurį Avyžius buvo baisiai baramas, matosi ano laiko menininko karjeros scenarijai, niekur viešai tuo metu neaptarinėti. Štai šitaip: „Struktūriniai santykiai tarp menininkų karjerų liudija netipišką sovietmečio kultūros lauko literatūrinę interpretaciją: talentingas menininkas (tad ir „tikrasis" menas) yra persekiojamas ir išstumiamas; galios laukas simboliškai ir finansiškai remia „netikrąjį" meną, o kompromisinė laikysena (valdžios, kritikų, kolegų atžvilgiu) laimi kaip sėkmingiausias variantas".
Kadangi ne rencenzuoju, o linksminuosi, apsieikime be nuorodų į autorių ir straipsnį. Galbūt jis puikus, ir tebūnie. Mane labiausiai sudomino aukščiau paminėta laiminčių menininkų kompromisinė laikysena su skliausteliuose įrašytais kritikais. Tam reikalui paskirtas visas straipsnio skyrius. Ir ką gi randu: kad vienų menininkų žmonas Avyžius idealizavo, vaizduodamas jas romias, atlaidžias ir rūpestingas, o kitas žmonas fatališkai demonizavo - jos, girdi, dirbdavusios kone kaip vadybininkės ir sekso paslaugomis kritikams pasiekdavusios, kad jų vyrai būtų gražiai aprašyti. Tiesiai šviesiai juodu ant balto tame sociologiniame tyrime „Veronika tikslingai mezga naudingas pažintis su kritikais, organizuoja vakarėlius namuose su „reikalingais" žmonėmis (dalykinės vaišės butuose - specifinė sovietmečio meninių salonų atmaina) ir apskritai vyro oficialaus pripažinimo siekia bet kokiomis priemonėmis, kad ir suguldama su parankiu recenzentu („Svarbu sugauti žinomą kritiką, ir pusė reikalo atlikta", 165 p.). Tapytojas Suopis tėra garbėtroškos žmonos ir neatsakingos kritikos sukurtas produktas".
Kamasutra menininkams! Iš analogiškos sociologinės perspektyvos žvelgdama į lietuvių teatrą, suprantu, kaip jis tapo toks talentingas tuo nelaimingu sovietmečiu. Eimis su Ramune, Rimas su Irena ir Audrone, po to su Ramunėle ir Gražina, Jonas su Daiva, jų fatališkos žmonos - su Egmontu ir Valdu, visi aktoriai - su Danute, „ir pusė reikalo atlikta". O kas nenusičiupo savo „porų", riedėjo nuo skardžio. Naujais laikais „reikalai" pasidarė tarptautiniai. Ir tegyvuoja OK. Štai dabar, pavyzdžiui, kryptingai kyla Marius. Reikėtų pasidomėti, kaip jam pavyko nuskinti Mažąjį, Nacionalinį ir net Kanus - stiprėjančia tvarka. Gal, pažvelgus iš sociologinės menotyros perspektyvos, jo žmona fatališka demonė?
Iš ko šaipausi? Iš romano ar jo analizės? Iš schemų. Iš suprimityvinimo. Iš to, kad nieko neatpažįstu, nors gyvenau tuo laiku. Tame kūrybos ir galios lauke. Matyt, tarp kitokių gyvenau ir kitus mylėjau.
