Teatro budintis. Jam virš 60. Elegantiškas ir energingas. Jo darbas trunka visą parą, po to kitos kelios laisvos. 24 valandas jis stebi keturis ekranus - ten kiemo vartai, teatro durys. Jis žaibiškai reaguoja: spaudžia atitinkamą mygtuką ir atrakina, kai mato, kad artėja žmogus ar mašina. Per langelį paduoda grimo kambarių, repeticijų salių raktus ir užrašo, kam. Aktorių veidus atsimena, vardus ir pavardes moka mintinai. Jo paties per tą langelį nemato niekas, užtenka jo funkcijos.
Jis irgi aktorius, ir negali sakyti, kad buvęs. Jis niekada neturėjo didesnių vaidmenų, dažniau įeidavo į sceną keliom svarbiom replikoms, kurių, garantuoju, iki šiol nepamiršo. Jis būdavo scenoje greta didžių aktorių. Su jais draugavo, gėrė, iš jų mokėsi. Atėjau pas jį, kad išgirsčiau, ką jis atsimena apie vieną savo jaunystės didžiųjų, bet jo atmintis išsaugojo tik tuos failus, kur jie kartu gėrė. Gerai, sakau, gal bent atsimeni, kodėl taip daug gėrėt? „Kodėl gėrė jie, aš nežinau. Galiu pasakyti, kodėl gėriau aš - prasmės nemačiau".
Jis tai taria, išraiškingai gestikuliuodamas. Jis moka kūno kalbą ir ją pademonstruoja, nepamiršdamas stebėti keturis ekranus, padavinėti raktus ir užrašinėti pavardes. Kūno kalbos pratimas: jis sėdi atsilošęs, koją užkėlęs ant kojos taip, kad jo batas atsiduria mano panosėje. „Kai taip sėdžiu, rodau, kad tu man - niekas". Jis nukelia koją, nes aš jam nesu niekas. Atsisėda padoriai. „Šitaip parodau, kad aš tave gerbiu".
Jis keliolika metų mokosi Rytų kovų. Mano kaklas atsiduria jo alkūnės įlinkyje. „Jeigu spustelėčiau arteriją, tau amen". Jo įtempta plaštaka man prie ausies. „Trinkteliu - ir plyšta būgnelis". Jis šokteli ir spiria durų staktos lygyje - stebėdamas ekranus, įleisdamas mašinas ir žmones, paduodamas raktus, užrašydamas pavardes. „Todėl manęs geriau nenervuoti".
Stalčiuje jis laiko poezijos knygą. „Kai paruošiu programą - pakviesiu". Ir jau deklamuoja kažką didelio, gražaus ir tyro. Stebėdamas, įleisdamas, paduodamas ir užrašydamas. Ką deklamavo? „Šventą raštą. Aš nebeturiu laiko smulkmei". Jo aistrą deklamuoti neseniai įvertino Didis Režisierius ir davė vaidmenį savo Didžiame Spektaklyje. Teatro budintis tame vaidinime atvirsta aktoriumi. Be replikų, minioje, kaip kadaise, bet jo dalyvavimas jam toks svarbus, kad net su 40 laipsnių temperatūros vaidino - kad nenuimtų nuo vaidmens.
Atėjau išgirsti teatro istorijos, o gavau štai šitą išklotinę. Aktoriui ir vienas žiūrovas yra publika. Jau atsistoju, mintyse dėkodama už monospektaklį man vienai, o jis ima deklamuoti, ką kažkada deklamavęs naktį sankryžoje taksistui. Ilgas toks, aistringas gyvenimo geismo eilėraštis. „Junti jėgą!" - triumfuoja budintis-aktorius-Rytų kovų asas-neišvaidinta energija-nenykstanti viltis-negęstantis vulkanas.
...
Valgykla. Prie staliuko už nugaros įsitaiso kažkas. Nematau, tik girdžiu. Bent jau vyras garbaus amžiaus, o jo rūpestingas balsas leidžia suprasti, kad jis gal su žmona, kuriai reikia padėti. Jis paklausia, ar patogu ir, sako, tuoj atnešiu valgyti. Niekas neatsiliepia, o vyras vis kreipiasi. Gal tu sėsk čia, sako, tau geriau matysis. Po to: štai, žirnių sriuba, labai skanu. Mmm, labai skanu.
Žmona turbūt neįgali, spėlioju, bet negi tikrinsiu atsisukusi, kam skiriamas tas monologas. Ir vis dėlto kalbėjimas be atsakymų tiek keistas, kad mano galva pati pasisuka. Vyro nematau, o ant kėdės greta jo - į atlošą atremta moters nuotrauka. Tokia, kokios būna atsisveikinant. Įdėta į maišelį, kuris dabar nuraitotas, kad „jai" geriau matytųsi.
Vėliau dar sutiksiu tą vyrą su moters portretu maišelyje. Jis neišprotėjęs. Bet su savo moterim.
...
Pradedu pastebėti vis daugiau monospektaklių.
Vizitas į kirpyklą - kirpėjos monospektaklis. Sužinau jos šeimos santykius ir nuotykius. Kelią į sodybą ir derlių. Atostogų planus. Kai parodė savo ir tetos nuotrauką su maudymosi kostiumais, nuėjau kirptis kitur. Kita šeima, kiti laisvalaikio malonumai: siuvinėjimas, mezgimas, siūlų ir raštų ieškojimas. Vaikystės nuotraukos. Ir taip toliau. Be monospektaklio šukuosenos nebus.
Kas dar? Paskaita, kai dėstytojas įdomus ir šmaikštus pats sau.
Pardavėjas, kuris nori tau įkišti brangų šlamštą.
Vieši jubiliejai, kur kiekvienas sveikintojas - monospektaklių varžybų dalyvis.
...
Maniau, eisiu į Brodą, kuris atseit gyvas vieną savaitgalį per metus. Vietoj to nuėjau į savo nesibaigiančius svarstymus apie tai, kaip vaikai įamžina garsių tėvų atminimą ir ar vaikai turi tą daryti, o jeigu ne vaikai - tada kas? Ir vardan ko?
Brodas, kuris būna gyvas vieną savaitgalį per metus - Vytauto Kernagio atminimo saugojimo atgarsiai. Niekas tiek nenuveikė savo tėvui, kiek Kernagio vaikai. „Beprotiškai fantastiškų" idėjų būta be galo, be krašto - kad pasotinti būtų visi, iš kurių gyvenimo jis išplėštas. Tik Kernagio artimieji žino, kiek pasišventimo tai kainuoja, ir kiek tenka patirti nusivylimo, nuostolių, streso.
Kokiame vaidmenyje paprastai matome garsaus nebegyvenančio menininko šeimą? Vyksta manų košės skonio paminėjimas, iškratomi paskutinieji prisiminimų trupiniai, pasekamos tos pačios pasakos, o scenos kampe sėdi linkčiojanti persona - iš kažkur iškrapštytas palikuonis. Arba senolė, pristatoma kaip dukra, anūkė, propro, užsiveda monospektakliui, kaip ji su tėveliu ar seneliu kūrė, kalė, malė.
Savo azartu Kernagio šeima įsiterpė į apmusijusių tradicijų ratelį, prikūrė naujų atminimo saugojimo formų - tiek daug, kad jų užtektų kelių artistų įamžinimui. Ir vis tiek normalu - o ne šventvagiška - palikti tai, sugrįžti prie savęs, gyventi į priekį, ne atgal, ne išėjusiojo gyvenimą, nors anas buvo vienintelis ir nepakartojamas, ir jo kažkam žvėriškai trūksta.
...
Kol rašau, tėtis rūko savo galiniame kambaryje. Guli su kažkuriuo iš savo neišlendamų chalatų ir rūko, barstydamas pelenus ant savęs, aplink save. Tėti, rūbai ir patalai kiauri nuo tavo žiežirbų. „Neimu į galvą". Guli, rūko, skaito, kol kas nors ateina pas jį į svečius. „Atsirioglinai!", nudžiunga. Arba paskambina tėčiui Monika ir skundžiasi, kaip jai nuobodu gyventi ir kaip jos niekas negerbia. „Mažute mana", sako tėtis, ir išklauso, ir pasišaipo ir liepia neimti į galvą. Ir mums ateina papasakoti, ką dar ta Monika prisigalvojo. Nes kai nebevaidina teatre, taigi jai trūksta publikos, fantazija lipa per kraštus.
Poezijos pavasaris. Arba tiesiog poezijos vakaras. Kostiumas, šlipsas. Balsas. Aktorius Laimonas Noreika. Niekuo nepanašus į tėtį, niekuo, kitas žmogus. Kai pareina namo, atsirakinęs duris iškart koridoriuje sako: „Labas" - aktoriaus Laimono Noreikos balsu, net namai sulinguoja. „Labas" - tiesiog, niekam konkrečiam. Ir lyg su klaustuku - ar yra kas namie? Ir visada su glėbiu puokščių, kurias pakeliui išvynioja, mėtydamas celofanus kur papuola. Jo kambario stalas pilnas gėlių, o grindys - visko, ką jis numetė. Tada vėl chalatas, lova, cigaretė, begaliniai pokalbiai telefonu su bičiuliais, su poetais, kuriuos skaitė. „Klausė nuostabiai. Plojo, plojo, plojo, plojo".
Būna, kai turiu svečių, susigrūdam verandoj ir tyliai šnekamės tamsoj, nes jeigu išsiduosim, kad esam, tėtis tučtuojau ateis ir visos kalbos bus baigtos, prasidės m o n o s p e k t a k l i s. Tėtis kitaip bendrauti nemoka, jis turi krūvas pasakojimų, milžinišką linksmą repertuarą, ir mes jo niekada neišvengiam, publiką jis pajunta ir atsirioglina. Ir taip iki 2007 metų gegužės 31.
Daug kartų girdėjau tą repertuarą, niekada jo neužrašiau. Kas tie žodžiai be tėčio intonacijų ir pauzių, be jo mimikos ir rankų mostų, kas tie siužetai be mūsų bendro juoko ir be aplinkos, išdegintos tėčio žiežirbų.
