„Kažkas / visuomenės elgesyje / yra, kad mes, kaip gyvenimo stebėtojai, kaip gyvenimo dalyviai pagal savo supratimą šioje kultūroje, Vakarų kultūroje, šiuo metu kažkodėl čiumpame, norime laikyti(s), norime žinoti, kad jei paimtum dar tiek, tai pasiektum / gautum. Jei padarytum dar tiek, tai... Jei tik galėtum, jei galėtum gauti dar keletą dalykų. Jei tiesiog galėtum pasiekti / gauti.
O kas jei mes galėtume išmokti nečiupti to, ką matome, nemėgintume laikyti(s) gražios akimirkos, bet sugebėtume ją pastebėti ir paleisti, kad mes galėtume pastebėti kitą ir paleisti, kad mes galėtume pastebėti ir paleisti, kad mes pastebėtume kitą ir paleistume, kad nebūtume tokie išalkę ką nors gauti, o labiau pastebėti. Per lengvą susilietimą pastebėti ir šią akimirką, ir šią akimirką, ir šią akimirką, ir šią... Švęsti nesibaigiančias galimybes. Jei tik galėtume išmoti paleisti tai, ko mes manome kad norime, galėtume atrasti milijonus galimybių, kurių niekada anksčiau net neįsivaizdavome, nes nesilaikytume to vieno dalyko."
Su šiais Deborah Hay žodžiais gegužės 6 dieną „Šokis žodžiu - ne[w]kritika" seminare man prasidėjo festivalis „Naujasis Baltijos šokis". Choreografė iš postmodernaus / šiuolaikinio šokio lopšio Judson Dance Theatre labai aiškiai įvardijo tam tikrus dalykus, kurie visuomet atrodė svarbūs galvojant apie visuomenę, kurioje mes gyvename. Gal dėl to šios, šiandien jau kaip ir „oldskūlinės", bet šokio vystymuisi labai svarbios moters žodžiai man surezonavo taip stipriai, kad aidėjo žiūrint bet kurį „Naujojo Baltijos šokio" spektaklį. Šiandien, kai atėjo metas apibendrinti festivalio savaitę, manau, jums reikia apie tai žinoti.
Per šešias dienas Lietuvos žiūrovui parodyti šokio kūrėjų darbai iš gan plataus regiono: Prancūzija, Izraelis, Lietuva, Vengrija, Estija, Norvegija, Latvija, Jungtinė Karalystė, Brazilija, Rusija, Danija. Taip sunkiai apibrėžiamas geografinis laukas, kad vargu ar reikia ieškoti programoje paslėptos bendrystės tarp šalių. Kiekvienos jų šokio kontekstas labai savitas, kažin ar Vilniuje parodyti darbai galėtų nors kiek tai reprezentuoti. Pavyzdžiui į Roy´aus Assafo spektaklius galime pažvelgti kaip į tipišką Izraelio choreografijos mokyklos produktą. Vis dėlto buvo pristatyti du gan skirtingi jo paties kūriniai, tą pačią dieną prancūzų šokėjų atliktos ir kitų su Izraeliu siejamų choreografų kompozicijos, tad akivaidu, kad jokių griežtų apibendrinimų geografiniu aspektu negalime daryti.
O apibendrinimų norisi, juolab, kad internete ir spaudoje, mūsų viešojoje erdvėje apie Izraelio šokį buvo nemažai publikacijų. Pristatydamas projektą interneto televizijai „Penki TV" festivalio organizatorius Audronis Imbrasas netgi minėjo daugelio Izraelio choreografų išeities tašką - „Batsheva" šokio kompaniją, kuri vertinama pasaulio ir Lietuvos šokio kūrėjų bendruomenėse. Kad ir koks skausmingas ir problemiškas ryšys istoriškai sietų žydų ir lietuvių tautas, vis dėlto susidomėjimas Izraeliu ir ten gyvenančių žmonių kultūros formomis Lietuvoje yra akivaizdus. Šokio renginių organizatoriai meistriškai išnaudoja šį smalsumą - geba patraukti visuomenės dėmesį ir potencialiam žiūrovui švelniai perduoti savo žinutę.
Tarp Izraelio ir Lietuvos šokio bendruomenių egzistuojantis ryšys neatrodo grįstas istorinėmis ar probleminėmis sąsajomis. Panašu, kad tokių vengia ir „Naujojo Baltijos šokio" organizatoriai, lygiai kaip eilinio kalbėjimo apie praeitį bei tonomis slegiančias problemas vengia Lietuvos žiūrovas. Galbūt dėl to festivalis šiemet orientavosi į grynojo šokio spektaklius, o plačiausią sąlytį su publika patyrė šeštadienį per Danijos šokio teatro „Meilės dainas". Visų pirma pažiūrėti šito hiperšou į Lietuvos nacionalinį (dramos) teatrą susirinko pilna salė žiūrovų, antra - beveik visi jie dailiame reginyje įžiūrėjo kažką, kad po to atsistotų ir nepaliaujamai plotų.
Sutikime, kad šokis turi kažką duoti, jei norime, kad žmogus nusipirktų bilietą ir ateitų į tam tikrą vietą tam tikru metu. Galima pradėti kalbą apie organizatorių pataikavimą žiūrovui, bet gal nieko blogo, jei žmogus nori ilsėtis ne namie, ne prie televizoriaus? Gal nieko tokio, kad jis nori pailsėti? Gal ne vien dėl (meninio) išsilavinimo stokos daugiau nebegali gilintis į (de)šimtmečiais mus slegiančias problemas? Galbūt ne dėl savo ribotumo nebegali sekti pasakojamos istorijos? Prieš berods daugiau nei šešiasdešimt metų apie tai kalbėjo Johnas Cage´as ir kt., iš to išsivyniojo šiuolaikinė vakarietiškos kultūros mintis, buvo rasta gausybė sprendimo būdų ar, jei norite, receptų, kaip galima į šiuos klausimus atsakyti.
Štai tą patį šeštadienį su televizinio lygio danų reginiu kontrastavo visiškai kitokie, žiūrovą ir atlikėją suartinantys, performatyvesni pasirodymai. Nuobodžiaujančiam lietuviui jie galėjo suteikti įdomių patirčių. Per latvės Santos Grinfeldės atliekamus, o žiūrovo nuskaitomus veiksmus buvo galima suvokti, ką kūnas duoda mąstymo procesui: atlikėja pozavo prieš publiką ir kalbėjo ką galvoja, mėgindama ištransliuoti veiksmų ir minčių sąsajas savo neuronų tinkle. Kartu su rusu Aleksandru Andrijaškinu buvo galima bandyti (pa)veikti šokio spektaklį: šokėjas žiūrovų klausė, ko jiems trūksta jo pasirodyme, šie jam siūlė patobulinimus ir stebėjo, kaip scenoje palaipsniui įjungiami vieni ar kiti (šokio) teatro elementai. Žinoma, netrūko ir Andrijaškino provokacijų. Pavyzdžiui - apsispręsti, ar patriotizmas yra nacionalizmas. Galiausiai tą patį vakarą buvo galima pamėginti įsivaizduoti ir pajusti, kaip jaunos moterys gyveno / dirbo dešimtajame dešimtmetyje ultra kiču aidėjusiame Paryžiaus kabarete: pasinaudodama liežuviu bei kitais savo ir žiūrovų kūnų raumenimis, nuotykius „Folie Bergere" viešai papasakojo danė Helle Bach. Abu danų karalystės choreografų kūrinius sieja pramoginis aspektas, bet Bach ne tik linksmina - kartu su įvairias temas paliečiančiu pasakojimu, iliustracijomis kūnu, akį kūno linijomis traukiančio kostiumo estetika ji atveria žiūrovo fantaziją, kaip senelės pasaka sužadina vaiko vaizduotę. Rodos, tai visiškai priešinga pasaulio atvėrimui per televizijos reginius. Grįžtant prie vakaro su šokiu programos reikia pasakyti, kuo aš net neabejoju: į savaitgalio poilsį orientuotas, mažiau šiuolaikinio meno industrijoje besigaudantis žiūrovas į organizatorių pasiūlytą performatyvios krypties galimybę visiškai nesigilino. Rinkosi garantuotą poilsinį reginį, nes dažniausiai per vieną dieną sau leidžia tik vieną pramogą.
Kalbant apie gigantiškus reginius Nacionalinio scenoje neįmanoma pamiršti pagaliau festivalyje pasirodžiusių zero visibility corp. su jų pastatymu „Vėl". Atskirus erdvės, garso, kūnų ir choreografijos elementus norvegai taip įdomiai pynė tarpusavyje, kad, vėlgi esu visiškai įsitikinusi, joks stebėtojas nepajėgė sekti vienos linijos ir buvo priverstas atsiverti gausybei akimirkų, trykštančių iš scenos dėžutės. Štai, artėjant žiūrovų ir atlikėjų akistatos pabaigai, žvelgiu į gylyn bėgančią gofruoto kartono sieną, jaučiu du šokėjus abiejose jos pusėse. Kairysis - sustoja mano akis. Lyg būtų baigęs savo pasirodymą jis prisėda nugara į popierinę ribą. Siena griūva, patogiai sėdėjęs šokėjas suka galvą atgal, kreipia žvilgsnį aukštyn, akimirką jo veide nuostaba ir išgąstis. Tuomet jis prapuola tarp užgriuvusio grubaus kartono klosčių. Greta kartono prispausto partnerio matau dešinįjį veikėją, pajaučiu jo ramybę ir imu įtarti, kad šitas sceninis nuotykis jam nebuvo netikėtas.
Pradedu galvoti. Kintanti kintančių elementų sąveika. Prancūzų jaunimo baletas „Precious Things" ir mokinių virsmo profesionalais ritualas... Kintančios aplinkos ir kintančių objektų sąveika. Nepažįstami kavinės užkulisiai prekybos centre „Europa" ir MKČ menų mokyklos šokio kurso studentų atradimai „Vieno kąsnio improvizacijose"... Kintanti mano ir kito sąveika. Jaunų Lietuvos, Jungtinės Karalystės, Kipro, Kubos / Venesuelos / Austrijos kūrėjų partnerystė britiškame „Gone to Get Milk"... Baleto gramatika Samuelio Becketto „Belaukiant Godo" naratyvui eksperimentinėje erdvėje... Amžina dviejų kova ir meilė uždaroje Veronoje per Rusų dramos teatro aktorių „Romeo ir Džiuljetą"...
Performatyvios provokacijos, asmeninis sąlytis tarp dviejų elementų greičiau užsuka mintį aptingusioje galvoje, veiksmą pasyvioje erdvėje. Su norvegiškuoju šokio darbu „Vėl" lietuviškos dramos teatre prasidėjo mano ir kitų (žiūrovų) dialogai, ėmiau jausti nesibaigiančių galimybių šventę. Į „Šokio žodžiu - ne[w]kritika" dalyvių ratą šventė atėjo per susitikimą su Ieva Kuniskis, Ugne Dievaityte ir šios kūrybine partnere Poliana Lima. Greičiausiai nebūtume žinoję, kaip pradėti kontaktą su kūrėjomis, jei ne Andrius Katinas, Ingridos Gerbutavičiūtės pakviestas pasidalinti patirtimi su [šokio] [tekstų] [kūrėjais]. Ispanija, UK, Brazilija, Suomija, Lietuva, Vokietija. Studentai, profai, šokėjai, choreografai, teoretikai. Rašytojai, filosofai, vadybininkai, režisieriai, vertėjai. Nesibaigiančios galimybės keisti požiūrio tašką, atverti šokį ir gyvenimą su juo.
Kad šokis ir gyvenimas neatsiejami, paaiškėjo Ugnės ir Limos išsakytas asmenines patirtis Madrido šokio bendruomenėje susiejus su parodytais kūriniais. Ramybės neduoda paralelės: „Pagalys ratuose" - arčiau prisileidau tą, kuri(s) vertė nepatogiai jaustis; „Nekviesta būtybė" - mane ten mylėjo, aš ir pasilikau. Gal panašus kontaktas galimas tarp kūrėjų ir kritikų? Atlikėjų ir žiūrovų? Vietinių ir atvykėlių? Galbūt visiems būnant drauge įmanoma pasiekti konstruktyvių rezultatų? Štai prisimenu pernykščio Liublino šokio festivalio vakarą: po spektaklių sėdėdamos festivalio klube Vera Montero ir Yasmeen Godder su žiūrovais dalinosi susitikimo po daugelio metų džiaugsmu. Vietinė publika džiūgavo, kad jų miestas - šaunių šokio veikėjų susitikimo taškas.
Taigi, man rodos, mes jau arčiau šokio žodžiu. Iš tikrųjų džiaugiuosi, kad lengvai pataikaudami statistinei „babytei Ivanauskienei", festivalio organizatoriai neužmiršta ir manęs. Galvoju, kad mūsų viešoji erdvė yra virtusi statistų tarnu, kuriame negalimi jokie performatyvūs reiškiniai. Rodos mes iki šiol ignoruojame, kad namuose ir ofisuose, sodų bendrijose ir laboratorijose, baruose ir universitetuose yra pilna kažko beieškančių žmonių, kurie nejučia vadovaujasi catch and let it go principu. Todėl man labai norisi, kad tai, kas vyko Džudsono bažnyčioje šeštajame dešimtmetyje, būtų išartikuliuota dabarties šokio bendruomenėje (žiūrovą taip pat laikau bendruomenės dalimi). Norėčiau, kad apie analogiškus procesus septintojo dešimtmečio teatre būtų kalbama ir Lietuvos teatro bendruomenėje.
Po(st)moderno avangardas buvo tam tikras vakarietiškojo mąstymo raidos etapas, kai intymius klausimus imtasi spręsti viešai. Manau, kad metas užmiršti uždaros bendruomenės klausimus, kas yra šiuolaikinis šokis, ar Lietuvoje toks yra, kiek jis yra išvystytas. Atėjo metas aktyviau veikti platesniuose vandenyse, pastebėti aplink plaukiojančias galimybes bei kūrybiškai jas išnaudoti. „Naujasis Baltijos šokis" derina pasaulinės šokio rinkos pasiūlą, lietuviškus finansus ir nevienalyčio vietinio žiūrovo poreikius. Kaip tai daryti galima geriau - jau procesų įvardijimo, diskusijų ir tolimesnio kasdienio darbo klausimas. Kūrėjų - kritikų - žiūrovų tarpusavio pokalbiai čia taip pat labai svarbūs. Juose savaime norės dalyvauti tie, kurie šokį mato kaip artimesnį ar tolimesnį gyvenimo elementą.
