„pasižiūri čia nieko nėra nes nebuvo kam būti
ir nebuvo kam stotis prie sienos ant scenos sulipo
čia ne karas-taika o be galo laimingos derybos"
Vilius Dinstmanas
Kai vis tuštėja scena ir užkulisiai, kai nueina savarankiškai - neištarę „būti ar nebūti" - pasirinkę nebūtį. Paskutinįkart scenoj - biriu pavidalu. Tuo tarpu gyviesiems kariaujant kompromisais. Balandis alsavo tyla. Tylos minutėm, reikšmingais patylėjimais, tylos sienomis, nesusikalbėjimais dėl nekalbėjimo. Tyliais prašymais tylėti. Pavėluotais prašymais dar kiek pasivėlinti. Poetas Jonas Jakštas yra rašęs, kad jam liūdna, kai į švytintį langą vogčiom pažvelgęs iš lėto nutolsta žmogus. O žmonės nueina pro mus ir iš mūsų, vienų mes nespėjam pašaukt kelyje, kiti mus apleidžia lyg skurdų būstą, o kartais mes patys išvarom, deja.
Liūdna, kai tyliai, be žodžių nueina žmogus. O pastaruoju metu, rodos, net ypatingai dažnai nueina - žmogus, žmonės - kai kurie net kartu. Išeina žmonės, po savęs palikdami žodžių srautus, pasisakymų vilnis, užuojautos... viešuosius pirkimus. Pasak literato ir literatūrinės dalies vedėjo Klaipėdos dramos teatre Gintaro Grajausko, „Kartais tenka atlikti tokią tarnybinę pareigą - paskelbti spaudoje užuojautą. Ne taip jau ir paprasta - prieš tai reikia užpildyti paraišką viešiesiems pirkimams, septynių punktų, kaip tik telpa į A4 lapą. Su trimis parašais. „Pirkimo objekto pavadinimas: užuojauta, mirus X." Čia viskas kaip ir aišku. Sudėtingiau su punktu „Informacija, pagrindžianti pirkimo tikslingumą". Ką čia rašyti? Gal „Norime pradžiuginti gimines ir artimuosius?". Mirtį - į absurdo biurokratiją. Perkamas objektas - užuojauta. Užjaustina situacija.
Retorika koncentruojas internetinėje erdvėje. Socialinių tinklų spaidermenai pina ilgiausius atsisveikinimo siūlus ant savo virtualių sienų. Šiandien žodžiai, nuomonės ir diskusijos vyksta nebe tarp žmonių, o tarp userių. Diskutuoja ne teatro kritikai su kolegomis ar kūrėjais, bet FB ID. Kuriems galams kokiam lojančiam rašyti recenziją, jei galima amsėti klaviatūra online? Šiandieniai teatro istorikai, kultūrologai, antropologai turėtų fiksuoti facebooko aktualijas. Išsisaugoti printscreenus ateičiai. Kaip medžiagą, liudijimą ir rašytinį šaltinį. Šiandien polemika randas po postais. Post-postas. O mėginant inicijuoti gyvą pašnekesį, rezultate lieka tik fikcija ar diskusijos imitacija. Švelniai apgailėtina. Skandalingasis „Auksinių scenos kryžių" komisijos poelgis nepastebėti moterų, sukėlęs solidarius ir solidžius burnojimus, net arbatėle nesuviliojo įsižeidusių ir pasipiktinusių pasikalbėti tête-à-tête. Nelyginant, bet: o jei prieš Mariną Abramovič nebūtų atsisėdęs nė vienas parodos „The Artist Is Present" lankytojas..? Kalbà apie akis į akį reikiamybę. Kartais viskas gali būti taip paprasta.
„Geriausios aktorės vis tiek yra moterys, nes negalima kvestionuoti jų talento vaidinti žmogų", - mąstys inteligentiškas valkata, eilinį kartą skaitysiantis Beresnevičių: „visais laikais žmonijoje kirba nuojauta, kad moterys ne žmonės, kad jos atsiradusios kažkaip kitaip, ypatingai. Ar iš žvėrių, ar iš šonkaulio, - bet kitaip. To nederėtų suprasti kaip moterų paniekinimo, ne - tai greičiau baimės išraiška. Galimas dalykas, jos - angelai ar žvėrys". Tą patį galima būtų pasakyti ir apie menininkę Mariną Abramovič, 2010 metais trim mėnesiams savo namais pasirinkusią Niujorko MoMA galeriją. Menininkas yra dabartis / menininkas yra esantis / menininkas paprasčiausiai yra - taip vadinosi ir Abramovič paroda, ir Matthew Akerso bei Jeffo Dupre 2012 m. dokumentinis filmas apie pasiruošimą jai, pati procesą ir jo finalą. Inteligentiškas valkata, su dėkingumu prisimindamas filmą rekomendavusį ir įdavusį Beną Šarką, gėrėsis serbų paukštės skrydžiu performanso močiutės titulo link. „Aš jau pasiilgau klausimų, kodėl tai, ką jūs darote, yra menas?" - sakys į sieną besidaužiusi, kūną kaip erdvę eksperimentinėms meno formų paieškoms pateikusi, šaukusi ir tylėjusi, gyvenimo erdvę kaip parodą eksponavusi ir tris mėnesius akis į akį su tūkstančiais susidūrusi menininkė. The artist is present tikrąja tų žodžių prasme. Kas kelios minutės besikeičiantys žmonės ir nuolatinis bebalsis dialogas: vieninteliu būdu nusakyti menininko buvimą performerė Marina pasirinko buvimą akis į akį, vienas prieš vieną, stebimiems visų. Visą parodos veikimo laiką menininkė laukia. Susitikimo su žiūrovais, naujų žvilgsnių ir kol visa tai baigsis. Abramovič laukia kitapus stalo atsisėsiančių dar prieš atsidarant galerijai ir pasikelia nuo kėdės jai jau užsidarius. Paraleliai eksponuojama daugiau nei penkiasdešimt jos performansų (kai kurių kurtų kartu su Uwe Laysiepenu - Ulay) kartočių, atliekamų kitų menininkų. Kodėl tai, ką jūs darote, yra menas? Žodžiai tampa nematoma ir negirdima gija, jungiančia du nepažįstamuosius. Po kelių mėnesių iš ekspozicijų salės susikaupusi energija išstūmė menininkę ir žiūrovą skyrusį stalą: abu nepažįstamieji tampa dar artimesni, dar labiau pažeidžiami, dar atviresni. Skubančios Niujorko gatvės ir sėdintys prie galerijos eilėse, jose nakvojantys ir susitikimo su nieko tau nepažadėjusia laukiantys žmonės. Sėdintieji vietoje skuba susitikti, idant pasėdėtų vietoje: vienoje vietoje/vietoje savęs/vietoje kito.
„Ir aš taip galėčiau, o apskritai, koks to tikslas?" - taip pat skamba galerijos koridoriuose. Kai tuo tarpu tylomis begales valandų trukęs akių kontaktas, prasiskverbęs iki nepaaiškinamų gelmių - ką liudijo virpantys ir ašarojantys žmonių veidai (žinoma, neabsoliutinant) - atsikartoja mažų vaikų duete: susėdę koridoriuje jie tampa maža ir dieviška menininko ir žiūrovo, vaiko ir suaugusiojo, kuriančio ir kartojančio, duodančio ir imančio inkarnacija. Turbūt kai kurie dalykai kai kuriems suprantami labai natūraliai.
***
Natūralu: vienai filosofei-dailėtyrininkei velyknaktį pasirodė, kad katalikų bažnyčios apeigoms trūksta choreografijos. Pastarosios tekstinių tiradų pavidalu už tai gausu programoje „Hamletas mirė. Gravitacijos nėra", atliekamoje šiuolaikinio gyvenimo šokėjų Elzės Gudavičiūtės ir Tado Gryn, sceniniais slapyvardžiais Dani ir Manis. Lietuvos Nacionaliniame dramos teatre atsiradęs Pauliaus Ignatavičiaus spektaklis pagal Ewaldo Palmetshoferio pjesę taps maloniu atradimu. Ypatingą skonį suteiks ir skoningas scenografės Neli Ivančik indėlis. Šaltam scenos kapinyne kaip šaltos ugnelės įsižiebia nuo šalčio besikamuojančių personažų monologai. Prieš nebūtį - hedonizmas ir amžinos klejonės. Tarsi bausmė nebaisi. Tarsi nusikaltimo nebuvo. Tarsi norėta tik gero, o išriš save patys. O nešvankybė tėra nevilties forma.
Kažkam į pirmą planą iškyla sutrikusi šeimos būtis , o postmodernistiniai pamokslai slysta pro ausis. Inteligentiškam valkatai - priešingai - panirsiant į vienatve pulsuojančius ugningus ir desperatiškus Danio ir Mani monologus dėliosis aštriabriaunė ir kaleidoskopiška šiandienos - ir turbūt rytojaus - būties panorama. Kai pačiam žinoma, kokia tai visiškai sumauta mintis ir kiti gali nė nepriminti, tačiau per skausmą naivus noras prašo kažko tęstis be galo - ir į plotį. Šalia darniai derant durnai ir droviam - jei taip lakoniškai būtų galima įvardyti Virginijos Kuklytės ir Tomo Stirnos kuriamus personažų paveikslus - netyčiom kils mintis, ar tai tikrai nėra gražiausias iš negražių gyvenimų? Iganatavičiaus ir Ivančik pagal Palmethoferio schemą sukonstruotas grožis - kategoriškai, tačiau su impresionizmo potėpiu, į aukštesnį lygį kilstelėtas šiandienos atspindys.
Nestandartinio išplanavimo viengungio butas alsuoja (ne)pasitenkinimu, jaunam post-filosofui ritmingai beriant nekoncentruotas mintis it koncentratą; moterys linkusios kalbėti pro unitazo ruporą ar švelniai pakėlusios galvas virš jo; laiku pakelta galva apsaugo nuo užkrentančios senės (be prošvaisčių ties šviesa tunelio gale); viskas visada prasideda nuo motinos, todėl ir tėvas nekaltas; klausiant, už ką, kas, kodėl? - silpnu balseliu pasąmonėje pasigirsta šekspyriškas „Moterie, tavo vardas silpnybė!". Ar veikiau jau silpnybės vardas Moteris. Jei ji yra atsakymas... ar galima pakartoti klausimą?
Visi laukia: šviesesnio rytojaus, šviesos tunelio gale. Galo, galų gale. „Šviesos, šviesos!" - sako, šaukė mirdamas Goethe. Ne, šilumos, šilumos - tamsa nežudo, žudo ledas - oponavo Miguelis de Unamuno. Šalti tėvai, šaltiena virstanti motinos motina, it kajai su stiklo šuke širdy ar smegenų vingiuos šąlantys brolis su seseria bei šilti vien dėl orkaitės motyvo draugai. Susipynę ir kraujomaišiški santykiai, gilinantys silpnaprotystės akimirkų nupieštus raukšlių žemėlapius aplink akis. Meilės trikampiai ir kampuose slepiamos virvutės. Kažkam tyčia nemirštant moteris altruistiškai išties pagalbos ranką, rišančią mazgą. Viena moteris. Arba kita moteris. Trečiai. Kuri vos neužkris ant ketvirtos. Gal panašiai krito ir senės pro Charmso balkonus.
Šviesi scenografija ir tamsa veikėjų pasąmonės užkaboriuos. Tyliai darosi liūdna. Lūpoms tuo tarpu ironiškai šyptelint ar net pravira burna kvatojant. Buitis. Tėvo ir motinos buitys. Žiūrovams pakankamai atpažįstamos, nors kapinių atmosfera ir užmetė švelnų vualį. Buitis. Akinanti muzika ir triukšmingos šviesos. Pilkumos nuvarginti veidai. Viskas tikslu ir ritminga, tariamai juokinga, bet tik iš baimės bijoti. Juokias žiūrovai, prie stalo it karsto sėdinčioje šeimoje atpažįstantys savo Velykų vakarienės paveikslą.
***
Inteligentiškas valkata prisimins savo viešnagę Sankt Peterburge, kur prieš kelis metus buvo pakviestas į Aleksandro Volodino vardo festivalį „Penki vakarai". Kur gražiausias dalykas atsiskleidė ne scenoje, ne jaunųjų teatrologų konferencijoje, ne pjesių skaitymuose, net ne teatro bufete. Gražiausia patirtis buvo sėdėti teatro koridoriuose vis tikrinamam teatro budinčių ir laukti. Laukti kažko - tarsi spektaklio? O paskui jau ir pamiršti, ko iš tikrųjų. Jaustis stebimam, o paskui jau ir stebėti. Nuo ryto iki vakaro nekišti nosies laukan, nesiilgėti apsnigtų Peterburgo šaligatvių, nesidomėti Nevos didybe... Vietoj to - nieko nedirbant - tyliai krizenti panosėje, o kartais juoktis į kumštį: kaip daug tų teatro budintėlių ir kaip jos visą dieną ničnieko neveikia, tik stebi inteligentišką valkatą ir stebisi, kad jis visą dieną ničnieko neveikia, tik stebi jas. Ir stebisi. Vienas maloniausių laiko leidimo būdų. Ir prasmingiausių. Galbūt tai ir yra savotiška palaimos nieko neveikiant atmaina. Inteligentiškas valkata nutars, kad yra be galo laimingas taip anksti susidūręs su tokia galimybe. Su galimybe stebint orumą ant nosies viršūnėlių nešiojančias moteriškes, be galo smalsias ir imlias pašaliniams garsams, būti laimingu tiesiog laukiant savo neaiškaus Godo. Vis pamirštant, ko lauki. Balandį - gegužės?
