Tarptautiniame šokio festivalyje „Naujasis Baltijos šokis ´13" vyko kritinio rašymo projektas „Šokis žodžiu - ne[w]kritika". Spausdiname jo dalyvių atsiliepimus apie festivalio spektaklius.
Edita Stundytė
„Na, kaip, ar po šito dar norėsi žiūrėti mūsų baletą?" - išgirdau, kaip viena vyresnio amžiaus moteris su palaiminga šypsena veide paklausė savo draugės po audringomis ovacijomis ir susižavėjimo šūksniais pasibaigusio Timo Rushtono spektaklio „Meilės dainos". „Norėsi, norėsi", nebyliai atsakau. Šią akimirką esu pakiliai nusiteikusi, myliu visus ir viską, todėl viduje ginu mūsų „didįjį teatrą" - dainos ir šokio Meką.
„Šoko labai gražiai, bet man pritrūko...hm..."meno", - vėliau pakomentavo žinoma Lietuvos balerina ir choreografė. Nutariu žvilgtelti, kaip paprasčiausiai apibūdinamas šis terminas. Reikšmių žodynas ir Vikipedija teigia, kad „bendriausia ir populiariausia prasme menas - tai žmogaus kūrybinės veiklos estetinė-sensualinė ( grožio-jutiminė ) išraiška". Labai platu...
Iš užsienio atvykęs choreografas, šiuo metu dirbantis Vilniuje, paklaustas, kaip jam patiko spektaklis, giliai atsidūsta, purtydamas galvą. „Buvo sunku", - atsako ir parodo, kaip knapsėjo visą spektaklį. „Kiek ilgai galima žiūrėti gražų šokį?"- retoriškai paklausia.
„Valandą tikrai galima!", - pagalvoju, bet nieko neatsakau. Kažin kodėl pasidaro truputį gėda, kad man TAIP (!) patiko šis spektaklis, jaučiu kaip nuo susijaudinimo prakaituoja delnai, žiba akys ir nuo veido niekaip nedingsta plati šypsena. Būsena tokia, tarsi ką tik būčiau išgyvenusi nutrūktgalvišką meilės nuotykį.
Ufff... Prireikia laiko sugrįžti į realybę. Dabar jau galiu viską apmąstyti ir įvilkti į žodinį rūbą.
Ta pati Vikipedija teigia, kad „pasak filosofo ir menotyrininko Charles Lalo, viena iš penkių pagrindinių meno funkcijų yra pramoginė (stebėdamas meno kūrinį žmogus tarsi nutolsta nuo realaus gyvenimo, pajunta dvasios pilnatvę )". Labai taiklu... Mat aš, kaip tikriausiai, ir dauguma žiūrovų, jau seniai nemačiau tokios stulbinamai aukšto lygio pramogos Lietuvoje. Taip, būtent pramogos, nes „Meilės dainas" drąsiai galima priskirti šiam žanrui. Čia nereikia ieškoti prasmių, bandyti nuspėti, ką gi norėjo pasakyti kūrėjai, reikia tik žiūrėti ir mėgautis. Pats choreografas spektaklį apibūdina kaip labai lengvą, gražų ir teikiantį laimės. Ir priduria, jog jam svarbiausia, kad publika emociškai įsitrauktų į tai, ką mato scenoje ( iš teatrologės Godos Dapšytės interviu su Timu Rushtonu, leidiniui „370.diena.lt" ). Be jokių pastangų buvau įtraukta nuo spektaklio pradžios iki galo, buvau pakelta į egzaltacijos aukštumas!
Reginys prasideda jau publikai renkantis. Didelis būrys šokėjų apšilinėja tiesiog scenoje, atlieka įvairius judesius ir jų junginius. Scenos gilumoje ilga eile išrikiuotos kėdės taip ir lieka nepajudintos iš vietos viso spektaklio metu, virš jų, ant galinės sienos dega chaotiškai išdėstytos lemputės-žvaigždės - štai ir visa scenografija.
Vaizdas, kai šokėjai susėda ant kėdžių ir prasideda spektaklis, primena Anželikos Cholinos „Tango in Fa". Galima rasti ir daugiau panašumų ( pvz. maždaug spektaklio viduryje šokėjai persirengia tiesiog scenoje), tačiau yra vienas esminis skirtumas - jeigu „Tango in Fa" matome įvairius meilės jausmo emocinius atspalvius, tai „Meilės dainos" - tikra odė džiaugsmui, kurį paprastai išgyvename pradinėje abipusio įsimylėjimo stadijoje. Palaimos atmosferą sustiprina muzika - populiarios džiazo dainos, kurias atlieka malonaus balso tembro Danijos dainininkė Caroline Henderson su grupe (deja, mūsų scenoje skambėjo fonograma, o Danijoje muzika atliekama gyvai ) - tikra atgaiva džiazo mylėtojui. Tokia neįpareigojanti spektaklio forma: šokėjai betarpiškai, atvirai bendrauja su publika - griauna ketvirta sieną, ir visas galingas emocinis ir fizinis krūvis veržlia banga užlieja žiūrovų salę. Tobulai ištreniruoti šokėjų kūnai, choreografija ir atlikimas teikia estetinį pasigėrėjimą ir sukelia fiziškai juntamas energetines vibracijas.
Spektaklis nepasakoja konkrečios istorijos. Tai - būsenos, nuotaikos, atmosferos perteikimas. Choreografiją sudaro klasikinio, modernaus, džiazinio, šiuolaikinio ir populiariojo šokio elementai bei jų junginiai, solo, duetų, grupinės ir masinės kompozicijos, dominuoja sinchroniškumo ir kanono principai. Erdvinė geografinė struktūra paremta aiškiomis geometrinėmis formomis.
„Kokia laisvė! Kaip jie tai padaro?!", - pagalvoju ir tarsi sapne išgyvenu skrydžio jausmą. Sunku nesistebėti tuo, kaip preciziškai viskas atidirbta - maksimaliai plačios amplitudės, aukšti šuoliai, žemi ilgi praslydimai, sudėtingi pakėlimai atliekami be jokios paklaidos, be menkiausio garso, kurio galima būtų tikėtis po aukšto šuolio, ir šali šito aiškiai matosi, kaip šokėjams patinka daryti tai, ką jie daro. Jie tiesiog mėgaujasi - nuoširdžios šypsenos, šelmiškas žaismingumas, lengva ironija, naivumas - reginį apgaubia šviesos ir gėrio aura. Kad ir kaip banaliai ciniškai nusiteikusiam skaitytojui beskambėtų šie apibūdinimai, spektaklis nebuvo banalus. Naivus, tyras, lengvas - taip, bet ne banalus. Tai tarsi terapija ligoniui, kokiais mes visi daugiau ar mažiau esame. Jis pajudino nesibaigiančius giluminius psichologinius procesus ir bent trumpam paneigė cinišką ar nupigintą požiūrį į švelnius ir romantiškus jausmus...
Viva la Vita!
