Ketvirtadienį garsi norvegų trupė „zero visibility corp." parodė savo lyderės choreografės Inos Christel Johannessen spektaklį „Vėl". Tai buvo nelengvas reginys, nors jis truko tik 80 minučių. Todėl prisipažinau savo pašnekovei Ingridai Gerbutavičiūtei, profesionaliai šiuolaikinio šokio vertintojai: "Turbūt per kiekvieną „Naujojo Baltijos šokio" festivalį būna toks spektaklis, su kuriuo nerandi kontakto, nesuvoki, kaip jį žiūrėti, kas jame vyksta, bet vis atkakliai bandai ieškoti kelio į jį. Galiausiai pavargsti, kad neįveiki tokios užduoties, fiziškai blogai pasijunti ir pasiduodi. Norvegų „Vėl" man suteikė kaip tik tokią sunkią būseną. Ne man vienai, mačiau.
- Ingrida, padėk išsipainioti iš slegiančių įspūdžių po spektaklio.
- Gal tai pervargimas?
- Tik tiek?
- Žinoma, ne. Bet aš irgi nuo pusės spektaklio pradėjau muistytis kėdėje ir galvojau: ar pervargau, ar nugarą skauda, ar spektaklis kaltas? Ir juk man jis neatrodo blogas. Jis labai gražus.
- Taip, gražus. Švarus. Apgalvotas.
- Pavadinčiau jį gerai nušlifuotu grynuoliu, kuris švyti, turi savo formą - daugiabriaunę, bet aiškią. Viskas ten sutvarkyta. Tu jį žiūri, žiūri, žiūri... ir šiek tiek atsibosta. Bet tai, kad jis atsibosta, nėra blogai ar gerai, nes tai - spektaklio mintis. Juk spektaklis vadinasi „Vėl" ir turi epigrafą: „ Vėl ir vėl. Bandyk vėl... Ir vėl, nes daugiau gali nebeturėti tos galimybės." Tai kartojimas. Jie pradeda...
- Temą? Judesį? Istoriją?
- Kažką. Pradeda ir augina, augina, augina. Sustabdo. Ir pradeda vėl. Augina, vysto. Sustabdo. Ir banguoja tas vyksmas. Man tai atrodė kaip kažko laukimas, pasirengimas ar pabandymas. Juk kai mes labai labai ko nors siekiame, tada sakome sau: aš pabandysiu. Nepasiseka. Dar pabandysiu, nes gal kitą kartą tokių aplinkybių nebebus? Ir vėl bandai.
- Ir vėl subyra tavo pastangos.
- Ir tada vėl bandai. Turinio prasme "zero visibility corp." labai gerai su tuo susidorojo.
- Ten buvo turinys?
- Galime vadinti tai idėja. Jie stengėsi parodyti siekį.
- Keturios šokėjos ir trys šokėjai. Santykiai tarp personažų šiurkštūs, vos ne kaip Izraelio choreografų darbuose. Ar tai dėl to, kad siekis - sunkus, į neviltį varantis veiksmas? Jie mėto, varto vieni kitus, spardo, stumdo, muša - greta lyriškų scenų.
- Bet šitame spektaklyje dėmesys sukaupiamas ne į santykius, ne į patį spardymą ar stumdymą, bet į tai, kad gyvenime yra dvi pusės: švelnūs ir gražūs duetai derinami su šiurkštesniais. Moterų partijos gražios, plastiškos, o vyrai - šiurkštūs. Čia akcentuojama priešprieša. Kaip ir spalvos: juoda ir balta. Arba kostiumai: moterų klasikinės suknelės, vyrų balti marškiniai ir juodos kelnės, o vėliau visi apsiauna sunkius maištaujančių sielų batus.
Spektaklio šviesos panašiai žaidžia: apšviesti takai ir šešėliai. Judanti, vizuali, „plisuota" siena skirsto erdvę į čia - ten. Spektaklio pradžioje akordeonas - jo irgi ta pati „plisuota" struktūra. Nacionalinio teatro šoniniai kulisai, žiūriu, taip pat „plisuoti".
Scenografijos ir kostiumų autorės Kristin Torp sukurta popierinė, į akordeono dumples panaši siena suteikia gyvumo, ji graži ir funkcionali. Iš pradžių jos daug, ji lygi, po to išsiraito, išsiskaido, virsta kolonomis, galų gale - lentomis. Ir nieko baisaus, kai ji virsta išsiriesdama kaip vėduoklė. Tą irgi suvoki kaip spektaklio motyvą: nepasisekė - pakeliam ir bandom vėl. Atrodo, iššifravome spektaklį „Vėl"?
- Marcuso Fjellströmo muzika labai dramatiška. Dauguma jos skamba iš įrašo, bet yra viena scena, kur grojama - mušama? daužoma? - čia pat scenoje, gyvai ir nuožmiai.
- Labai gerai toji muzika suskambėjo, puikiai atitiko būseną, kai lauki, stengiesi, griebiesi visokių smulkių veiksmų. Daugiasluoksnis, daugialypis triukšmas.
- Artistai daužė nupjautą fortepijono viršų su stygomis?
- Atrodo, tai instrumentas, suformuotas šitam spektakliui. Ten ne tik stygos, ten visokio visko pridėta. Labai šauniai muzikantas pradėjo: trenkė koja per tą daiktą. Geras garsas. Po to „kalė" - lyg grotų kokia metalofono parodija, bet žiauriai. O kai artistė, kartu „grojanti", užlipa ir trypia stygas - tiesiog nevilties transas!
- Bet man įdomu išgirsti, Ingrida, kodėl pati, būdama šiuolaikinio šokio žmogus, irgi kankinaisi per tą spektaklį. Ar tai „Vėl" idėjos poveikis?
- Aišku, tai veikia. Turi veikti. Juk tai labai stipri trupė. Jų šokio technika nuostabi - aikčioji, leipsti, džiūgauji ir viduje kartu šoki.
O sunkiai būsenai per spektaklį turėjo įtakos ir tai, kad vienas šokėjas artėjant pabaigai paslydo ir parvirto, o šokėjos baltoji nėrinių suknelė įplyšo. Tai visiškos smulkmenos. Stengiesi atsiriboti, bet vis tiek matai.
- Gal jie dabar kankinasi ir mano, kad jiems visas spektaklis nepavyko?
- Be abejo, kankinasi. Arba gauna velnių nuo choreografės.
- Iš tiesų tai nieko baisaus. Pasikankina, pašneka ir vėl bando šokti. Ir mes - pašnekėjom ir nustojome kankintis. Ir vėl eisime į „Naujojo Baltijos šokio" spektaklius lyg nekankintos. Penktadienį - lietuvės iš užsienio. Smalsu.
