Per savo gimtadienį - kovo 18-ąją - Audronė Girdzijauskaitė pratusi būti namuose su jai artimais žmonėmis. Antradienį, kovo 19-ąją Rašytojų sąjungos klube rengiamas Audronės Girdzijauskaitės kūrybos vakaras, skirtas jos 75-ajam jubiliejui. Gal ir paradoksalu, kad teatrologės sukaktį mini rašytojai, tačiau nieko nuostabaus, kai žinai, kad ši autorė - Rašytojų sąjungos narė. Rašytojai pripažino Girdzijauskaitę sava po jos atsiminimų knygų „Atminties salos" ir „Nutolę balsai". Būsimas renginys šiek tiek glumina Audronę. Kas yra knygos pristatymai, ji jau gerai žino - pristatė jau aštuonias knygas. Bet kūrybos vakaras?
Girdzijauskaitė - užkrečianti pasakotoja. Kas su ja bendrauja, žino, kad gyvenimo istorijas ji seka nelyg Šecherezada - pabaigos nematyti intriguojančiam, sąmojingam vaizdų srautui. Bet nebematyti ir Girdzijauskaitės recenzijų. Ji susikaupusi knygoms, o nuo teatro, sako, besitraukianti - tik dar dvi knygas teatro temomis parašysianti.
– Yra dvi priežastys trauktis. Niekas nepasakė, kad amžinai būsiu teatrologė. Gal kas galvoja, kad tam gimė? Aš negalvoju.Teatras į mano gyvenimą atėjo per meilę muzikai, dailei.
Po karo teatrų Vilniuje buvo mažai, o tėvai buvo kultūringi ir savo vaikus vedžiojo į teatrą. Nuo mažens mačiau visus pokario spektaklius ir juos gerai atsimenu. Žmonės eidavo aktorių žiūrėti, po daug kartų, nes spektaklius vaidindavo metų metais - klasikinis repertuarinis teatras. Jau buvau mokinė, kai su draugėm turėdavom kontramarkes į operas ir baletus teatre Basanavičiaus gatvėje. Baletų visą choreografją mintinai mokėjau. Tiek kartų žiūrėdavom, kad žinojom, kieno koks triko, kur nubėgę akys. Tada niekas nekeisdavo, nes po karo nebuvo. Puantai bespalviai, purvini, jų galiukai pajuodę, apspurę - kaip bumbuliukai su kutais. Žinojom, koks kokio šokėjo ūgis, o mūsų kordebaletas buvo įvairaus ūgio. Labai įvairaus.
Teatras ilgai man buvo viena iš pramogos formų. Prisirišimas atėjo negreit.
Antra priežastis dabar trauktis - šiuolaikinis teatras. Jis ėmė daryti reveransus. Ne tik pramoginis. Teatre man patinka harmonija tarp žiūrovų salės ir to, kas vyksta scenoje. Teatras - tos poros lyderis, jis kviečia ir veda, o žiūrovas supranta, priima. Mane taip mokė, ir aš tuo tikiu. Kad suvaidintum tikrą jausmą, tikrą įsitikinimą, tikrą charakterį, reikia didžiulio darbo. Šitokį darbą dabar retai kada matau. Ir teatro viduje harmonijos nebėra, ir nėra jos tarp žiūrovų ir teatro. Teatras nori patikti kaip kokia koketė, o tai labai negražu - norėti patikti. Tu dirbk, daryk savo, bet tikslas ne tas.
Teatras prarado poreikį eiti gilyn, jis eina paviršiais. Pavyzdžiui, vietoj meilės scenoje atsiranda visokie pakaitalai. Tiesiog seksas. Buvau vaikas, kai mačiau Moniką Mironaitę, vaidinančią Luizą „Meilėje ir klastoje". Luiza ir Ferdinandas apsikabino gal tik kartą, bet ore jautei meilę. Kaip aureolę. Ir visa salė tikėjo jų meile. Dabar nepavyksta suvaidinti meilės. Režisieriams norisi greit prasukti sceną, padaryti ryškiai, o ryškiai - guldai ant stalo ir viskas.
– Sakot, jūsų vaikystės laikais žiūrovai į teatrą eidavo dėl aktorių. O dabar dėl ko?
– Praleisti laiko. Nekalbėkim apie šiuolaikinį teatrą. Vaizdas nykus, bet aš jau nebesijaudinu, nes kelinti metai traukiuosi, dar žiūrėdama.
– Kas turėjo atsitikti, kad ėmėte rašyti knygas apie muzikantus - Aldoną Dvarionaitę, Jurgį Fledžinską, kad atsirado jūsų „Atminties salos", „Nutolę balsai" - knygos apie vaikystę, namus, artimuosius, bičiulius, kurių nebėra?
– Visa tai prasidėjo nuo laiškų. Jeigu patiri stiprų įspūdį - gamtoje, kelionėje - labai nori, kad šalia būtų kas nors, su kuriuo kartu gali tai išgyventi. Jeigu nėra, tu rašai laiškus. Mano daugybė draugų nuo studijų Maskvoje liko. Jie sakydavo: o, tavo laiškai - jaučiamės, lyg Vilniuje pabuvę. Žmonių nebėra, ir kur tie mano laiškai?
Stiprus būna noras kitam papasakoti tai, ką tu patyrei. Kodėl šito reikia? Neįmanoma paaiškinti. Miršta tau artimas žmogus, vienas, kitas. Ir tu jauti, kad nueina tavo gyvenimas su tais žmonėmis. Gali juos dar sulaikyti, užfiksuoti. Kitas motyvas - labai ryškūs pojūčiai iš praeities. Ryškesni už dabarties.
Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad mano karta - vėlyvo brendimo žmonės. Mus laikė prispaudę: to negalima, taip negalima. Ir mokykloje , ir namie - rėmai mąstymui.
– Kaip nuo to išsivaduojama?
– Prigimtis padeda. Vaikystėje buvau labai uždara ir tingi, kaip tada man atrodė, ir aš save labai dėl to smerkiau. Didžiausia palaima - nieko nedaryti ir kad būtų tylu. Guli, žiūri į dangų, jauti, kaip laikas teka. Ir galvoji.
– Kai dirbote dėstytoja ir sutikdavote tokios prigimties studentų, kaip į juos reaguodavote?
– Labai teigiamai. Yra viltis, kad iš tokių tylių, ramių gali kas nors išsiristi. O tie, kur labai šokinėjo ir norėjo pasirodyti, gerai mokėsi ir rodė tą, jie šiandien teatre nelabai matosi. Iš noro nieko neveikti išeina vienas geras dalykas - gali susikaupti. Neišsismulkini, neišsibarstai.
Labai įdomu matyti aktorių, režisierių nuo studijų. Kartais per vaidybos egzaminą pamatai daugiau aktoriaus galimybių, negu vėliau teatre - to nebelieka, nes režisieriai užtrina aktorių savybes, kurios jiems nereikalingos. Tik neprašykit, kad aptarinėčiau konkrečiai, tai būtų nekorektiška.
Jie iš pradžių būna mirtinai sukaustyti, išsigandę. Galbūt jie ateina į aktorinį, galvodami, kad ten nieko nereikės daryti, o čia juos puola režisieriai pedagogai ir liepia dirbti, dirbti, dirbti. Eini per Akademijos koridorių ir matai būsimuosius aktorius tokius išdvėsusius, pasieniais ant grindų sėdinčius. Labai gaila pasidaro jų išsigandusių. Bet vieni pradeda dirbti, o kiti negali.
– Kaip jūsų svajones nieko neveikti suderinti su jūsų darbštumu? Sakėte, net neskaičiuojate recenzijų, straipsnių Lietuvos teatro istorijų knygoms, sudarytų scenografijos albumų. Bet ne kiekvienas autorius išvardytų aštuonias išleistas knygas ir dar tris numatytas bei realiai rašomas.
– Mūsų šeima didelė, aš – vidurinis vaikas. Mažesni dėmesį gaudavo - ir vyresni. Mama vieną kartą man pasakė: „Esi vidutinių gabumų, turi labai stengtis". Užgavo mane. Aš žinojau! Bet negalima to sakyti. Giliai tą paėmiau į širdį. O dar yra ambicijos dalykai.
Kadangi visą laiką svajoju nedirbti - ištisai dirbu, kad turėčiau teisę nieko neveikti. Henrikas Ibsenas ir Vitalijus Mazūras - dvi mano amžinos temos, kurioms dirbu visą gyvenimą, ir jos turi tapti knygomis. Ibsenas - mano tema nuo studijų laikų: jo dramos lietuvių teatre nuo 1918 metų. Kiek straipsnių rašiusi esu, kiek pranešimų skaičiusi, aktorių prisiminimų apie vaidintus ar matytus spektaklius užrašiusi. Tai įdomi medžiaga. Baigiu jau, atiduodu. Užsitęsė mano romanas su Ibsenu, nusibodo. Ir mūsų „pora" jau paseno.
Po to, svajoju, baigta su teatru, baigta. Rašysiu prisiminimų romaną, kurio kelis skyrius irgi jau esu parašiusi. Naujas man žanras, bet ir įdomiau, kai žanrai maišosi, jų ribos stumdosi.
Tėvų namuose visada buvo darbo kultas. Tas baisu. Neseniai girdėjau vieną filosofą kalbant: „Kas pasakė, kad žmogus turi dirbti"? Ir aš dabar tik svajoju: atiduodu leidyklai knygą apie Ibseną ir nieko neveiksiu. Išvažiuosiu į Nidą ir nedirbsiu. Bet taip nebūna. Vežuosi kompiuterį, nes jeigu užeis noras rašyti - kad turėčiau.
