Šiandien Lietuvos teatrai, ieškantys įvairių bendravimo su jaunaisiais žiūrovais formų, vaidina ne tik spektaklius, bet ir organizuoja edukacinius renginius. Pirmeiviai - lėlių teatrai: Kauno valstybiniame lėlių teatro Valerijos ir Stasio Ratkevičių lėlių muziejuje nuo 1996-ųjų teatralizuotas valandėles veda aktorė Elena Žekienė; Vilniaus teatre „Lėlė" nuo 2006-ųjų veikiančiame Gyvajame lėlių muziejuje eksponatų pagalba su šio teatro istorija jaunuosius žiūrovus supažindina žodžio kišenėje neieškantis režisierius Rimas Driežis; Klaipėdos lėlių teatras nuo 2008-ųjų visą sezoną organizuoja „Karakumų asilėlio mokyklėlę"; „Stalo teatras" nuo 2010-ųjų prieš spektaklius Menų spaustuvėje rengia kūrybines dirbtuvėles, kurių metu vaikai kartu su Lietuvos edukologijos universiteto studentais kuria lėles.
Dramos teatrai ilgai nerado (gal ir nejautė poreikio ieškoti) formos, kuria galėtų moksleiviams atskleisti savo istoriją ir specifiką. Pagaliau toks pavyzdys yra: Valstybiniame jaunimo teatre aktorės Aušros Pukelytės iniciatyva nuo 2012-ųjų nedidelėms moksleivių grupėms rengiamas spektaklis-ekskursija „Ekspedicija į teatro vidų". Norėdamas suprasti, kas jos metu vyksta, kovo 6 d. prisijungiau prie pirmokų grupės.
Kelių mokytojų lydimi moksleiviai į teatrą sugūžėjo pro tarnybines duris. Fojė jiems prisistatė ekskursijos vedėja - solidžioji Plyta (Aušra Pukelytė). Kiekvienam paspaudusi ranką, ji papasakojo intriguojančią Jaunimo teatro pastato istoriją, kuri prasidėjo dar XVIII a. pradžioje, kai rūmus pastatė didikai Oginskiai... Kai istorija pasiekė Antrojo pasaulinio karo laikus, pasakojimo intonacija pakito ir vaikai buvo pakviesti į kiemą. Skambant žydės raudos įrašui, moksleiviai it sapne žiūrėjo, kaip moteris juodais drabužiais (Dovilė Šilkaitytė) džiaustė skalbinius ir sunerimusi žvalgėsi į dangų... Pokalbis Vilniaus geto tema buvo tęsiamas prie Leonardo Nierman skulptūros „Vilties liepsna".
Drabužinėje pasikabinę paltus, vaikai liftu pakilo iki teatro siuvyklos. Čia Elenos Oginskienės pleputė linksmoji šmėkla (Dalia Morozovaitė) gyrėsi būtais nebūtais savo turtais, o drovi teatro siuvėja Janina Vyšnia trumpai papasakojo, kaip kuriami teatro kostiumai. Nusileidę į didžiąją sceną, moksleiviai susipažino su scenos technikos meistru Dariumi Valikoniu ir pasivėžino sukamuoju ratu. Vėliau vaikai pasidalino į dvi grupeles. Vieni, vadovaujami artistiškos energingos aprengėjos Egidijos Eringienės, persirengusios kostiumu iš spektaklio „Ronja plėšiko duktė", leidosi kelionėn po teatro drabužių saugyklas, matavosi skrybėles ir šarvus, patyrė nedidelį išgąstį, kai tamsoje staiga išniro raudonai žiburiuojančių akių Gauruotis (D. Šilkaitytė)... Kiti lepinosi grimo kambaryje, kur gėlytes ant skruostų (mergaitėms) arba mėlynes paakiuose (berniukams) piešė jaunos teatro grimuotojos Vaida Lingienė ir Rūta Miglinaitė. Po to grupelės pasikeitė vietomis. Vėliau Mažojoje salėje Plyta, sekdama pasaką „Gyveno karalius...", supažindino vaikus su technikos stebuklais: dūmu mašina, videoprojekcijomis, šviesos galimybėmis... Ledinukų lietus baigiantis pasakai sukėlė vaikams tikrą emocijų audrą, kurią nebuvo paprasta nuraminti, nusivedus juos į Dalios Tamulevičiūtės fojė II teatro aukšte. Čia A. Pukelytė (jau turbūt ne kaip Plyta...) šiltai papasakojo apie iškilią teatro režisierę ir pedagogę D. Tamulevičiūtę; tarp aktorės ir vaikų užsimezgė intymus pašnekesys...
Po „Ekspedicijos...", kurios trukmė 1.30 val., trumpai kalbėjomės su renginio sumanytoja Aušra Pukelyte. „Ekspedicijos..." idėja kilo iš asmeninės patirties: augo aktorės dukrelė Elžbieta, tačiau Aušra pastaraisiais metais spektakliuose vaikams nevaidino, jai norėjosi „grąžinti skolą" ir sukurti ką nors mažiesiems žiūrovams. Aktorė savarankiškai atliko rimtus „namų darbus": prieš kelerius metus konsultavosi su Vilniaus praeities tyrinėtoju Antanu Rimvydu Čaplinsku, skaitė Vlado Drėmos knygą „Dingęs Vilnius" ir XIX a. humanisto Stanislovo Moravskio veikalą „Keleri mano jaunystės metai Vilniuje". O aktorė D. Morozovaitė kruopščiai mokėsi, kaip sugiedoti giesmę, kurios įrašas skamba renginio metu, pas Iloną Murauskaitę (Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus). Aušra dėkinga visiems teatro dirbantiesiems, kurie dalyvauja šiame neįprastame projekte.
„Ekspediciją..." lanko įvairaus amžiaus moksleiviai - nuo pirmokėlių iki paauglių. Todėl renginiuose skiriasi žaidybinio prado ir dalykiškos informacijos santykis. Vyresnieji vietoj pasakos „Gyveno karalius...", kuri Aušrai nostalgiškai brangi (vaikystėje ji pati vaidino spektaklyje pagal šią pasaką Kretingos teatro studijoje „Atžalynas"), klausosi „Giesmių giesmės" ištraukos, sėdėdami Didžiosios salės scenoje (skaito aktorės Aušra ir Dalia, violončele griežia Agnė Arbačiauskienė).
Moksleivių reakcijos renginio metu kartais Aušrą ir pralinksmina. Kartą vienas mažylis Plytai pasiūlė palikti „teatro rūsius" ir „apsigyventi kartu jo namuose". Kitas menų gimnazijoje besimokąs būsimas muzikantas paprašė nugrimuoti jį „kaip Mocartą". Tiesioginio bendravimo (be vadinamos „ketvirtosios sienos") su žiūrovais patirties aktorė turi mažai, todėl prieš kiekvieną renginį ji jaudinasi: kokie ateis moksleiviai, ar „Ekspedicija..." sudomins jaunuosius žiūrovus teatro menu.
